Kinas
Naujausias Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ (Lietuva, Prancūzija, 2015) – dvilypis ir gana apgaulingas. Jame rasime visus elementus, kurie tapo „firminiais“ Barto kino ženklais, bet „Ramybėje...“ jie taip supaprastinti, kad kartais režisierius net priartėja prie autoparodijos. Kita vertus, Bartas, ko gero, dar niekad iki šiol nebandė pasižiūrėti į savo kuriamą kiną iš šalies.
Bartas nepasakoja istorijos – filmo naratyvu tampa būsenos (vienatvė, melancholija, abejonės, susvetimėjimas...), kurias ekrane išgyvena visi „Ramybės mūsų sapnuose“ veikėjai. Tradiciška Barto filmų kelionė čia visai trumpa. Veikėjai viso labo vyksta į Lietuvos kaimą: idiliška Eitvydo Doškaus nufilmuota tik prasidėjusio rudens gamta, nusvirusios, obuoliais apkibusios medžių šakos, tamsus ežeras, kuriame stinga tik baltų gulbių. Tai nėra įprastas Barto filmų peizažas, anksčiau buvęs minčių, nuojautų atspindžiu. Gamta čia – lyg materializavęsis sapnas, į kurį kelių ieško, bet niekaip neranda pavargęs vyras (Šarūnas Bartas), jo duktė (Ina Marija Bartaitė) ir mylimoji (Lora Kmieliauskaitė). Jie visi trys yra bėgliai – smuikininkė bėga nuo nepavykusių pastangų įrodyti, kad ji menininkė, duktė – nuo pernelyg skausmingų klausimų, vyras – nuo praeities. Bėga, kad atsidurtų savotiškuose likimo spąstuose, nes lieka vieni su savimi, savo baimėmis, prisiminimais ir kompleksais. Iš pirmo žvilgsnio saldus ir idiliškas nieko neveikimas tampa dar vienais veikėjų spąstais.
Todėl toks svetimkūnis filme atrodo kaimynų kaimiečių pora (Aušra Eitmontienė, Eugenijus Borunovas) ir medžiotojų šautuvą pavogęs jų sūnus (Edvinas Goldšteinas). Su jais filmo pasakojimui prilimpa konkretaus siužeto bruožai, bet kiekvienas iš tų „siužetų“ baigiasi pernelyg banaliai, kad įgytų bent kokią prasmę. Barto filmuose svarbus materijos irimo ir žmonių degradavimo motyvas čia tampa tik žemiškojo blogio dekoracija: kaimiečių buitis, jų namuose tvyranti prievarta, žinoma, žadina nerimą, tačiau lieka dekoratyvi.
„Ramybėje...“ rodomas pasaulis – statiškas ir uždaras, kuo statiškesni ir ilgesni filmo kadrai, tuo akivaizdesnis situacijų archetipiškumas. Tėvas bando susikalbėti su dukterimi. Duktė nori suprasti savo tėvų praeitį. Jauna meilužė jaučiasi svetima mylimo vyro gyvenime, ją persekioja svetimos praeities vaiduokliai. Kaimynų sūnus maištauja prieš degraduojančius tėvus. Policininkai nori sugrąžinti įprastą tvarką. Gamta gyvena pagal savo amžiną ritmą. Bartas į šitą tikrovę bando įvesti ribų peržengimo momentus, tik tradiciškai pasitelkia alkoholį, prievartą. Jis nori peržengti sapno ribą, nes ten tikisi rasti ramybę, bet ji filmo veikėjams neįmanoma.
Bartas filmuoja save ir artimuosius bei autentiškus Lietuvos kaimo „peizanus“, bet tai ne dokumentinis filmas, juo labiau ne asmeninė išpažintis, kad ir kaip populiarioji žiniasklaida stengtųsi įdiegti šią mintį. Išpažintis visada susijusi su psichologija, noru suprasti save ir kitus, poelgių motyvus, bet juk Barto kinas visada buvo apsichologiškas. Jam nereikia žodžių – žmonių ryšius ir troškimus išreiškia gestai, žvilgsniai. Režisieriui svarbiau vaizdas, jame gimstančios prasmės, ženklai. Barto filmams būdingas nykstančios tikrovės ir jos ritualų stebėjimas, iš kurio gimsta alegoriški (simboliški, archetipiški...) vaizdai. „Ramybėje...“ jie užleidžia vietą gana kontroversiškam grožėjimuisi – neviltimi, vienatve ar net dvasine tuštuma. Atsiranda žodžiai, nors jų gal ne tiek ir daug, bet pokalbiai ar monologai negailestingai apnuogina filmo veikėjus – kad ir mylimosios pastangas jaustis svarbesnei ar talentingesnei, nei yra iš tikrųjų. Bartas nepasigaili ir savęs – jo intymi arba mentoriška intonacija dažnai daro jį panašų į seną mergišių, net kai vyras kalbasi su dukterimi.
Pasikeitė ir namai. Kaimo sodyba – nebe simboliška vieta. Ji konkreti, jauki, skoningai įrengta. Neatsitiktinai į šiuos namus trumpam užklydusi Klavdijos Koršunovos herojė liks maloniai nustebinta. Jos apsilankymas – vienas svarbiausių filmo įvykių, nes dramatiškas moters monologas apie norą grįžti vaikystėn suformuluoja pagrindinę „Ramybės...“ mintį. Šis monologas yra apie tai, ko (sąmoningai ar nesąmoningai) ilgisi visi filmo veikėjai. Tai – gyvenimo pilnatvės pojūtis.
Namai „Ramybėje...“ tik trumpam pavirsta klajonių po atmintį ir prisiminimus vieta, kai tėvas ir duktė žiūri senus kadrus. Juose – Katerina Golubeva ir dar visai mažutė Ina Marija, jų fone – paryžietiška vaikystės karuselė. Sugrįžimas į praeitį šiame filme skaudus ir konkretus lyg negyjanti žaizda.
Tiesa, duktė ir kaimynų sūnus nuklys į kitą – apleistą, žolėmis užžėlusį namą, kuris taps prarastos ar neįmanomos pilnatvės substitutu, nes čia kalbama apie tai, kas iš tikrųjų svarbu. Tai ir yra tikroji Barto filmų erdvė – šiek tiek klaustrofobiška, žadinanti nerimą, tik „Ramybėje...“ režisieriui jos prireikia trumpam.
Užtat nesikeičia Barto filmų moterys. Jos jaunos, svaiginančiai erotiškos, ilgaplaukės ir pasyvios. Jaunoji draugė filme vilki peršviečiamus naktinius, nuoga maudosi ežere ir skleidžia tiesiog kičinį seksualumą. Bet ir ji liks vieniša. Kiekvienas šiame filme liks vienišas, vis labiau tolstantis nuo savęs.
„Ramybė...“ nuausta iš abejonių ir vis rusenančios vilties, kad kažką dar galima, dar nevėlu pakeisti. Galima suspėti, priglausti, paglostyti, įsiklausyti į spengiančią tylą, kitus arba save. Pabandyti įžengti į kitą erdvę ir kitą laiką. Triukšmingam ir tuščiam pastarųjų metų lietuvių komerciniam kinui Bartas priešinasi, net ir nujausdamas neišvengiamą pralaimėjimą. Todėl galiausiai jis liks teisus.
