7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasirinkti bus sunku

Rekomendacijos „7md“ skaitytojams

Nr. 38 (1144), 2015-10-30
Kinas
„Mano motina“
„Mano motina“

Lapkričio 5 d. Vilniuje prasidės „Scanorama“. Iki lapkričio 22 d. kelių Lietuvos miestų gyventojai galės pasižiūrėti svarbiausiuose festivaliuose šiemet rodytus ir apdovanotus filmus, naujus Skandinavijos šalių kino kūrėjų darbus, konkurse dalyvaujančius jaunųjų Baltijos šalių kinematografininkų filmus, Dereko Jarmano, Jano Nemeco, Raimondo Vabalo kūrybos retrospektyvas. Programa įdomi ir gausi, todėl neišvengiamai teks rinktis. Savo skaitytojams, kuriuos norėtume vadinti rafinuotais estetais ir jausmingais intelektualais, siūlome nepražiopsoti šių devynių įmantrios kino formos bei ištarmės filmų (apie kitus priminsime jau festivaliui prasidėjus).

 

„Kinas: viešas reikalas“ („Cinema: A Public Affaire“, Vokietija)

Naumas Kleimanas – kinotyrininkas, vienas geriausių pasaulyje (jei ne pats geriausias) Sergejaus Eizenšteino kūrybos žinovų, Maskvos kino muziejaus steigėjas. Prieš kelis dešimtmečius iš taip pat Kleimano įkurto memorialinio Eizenšteino buto išaugęs muziejus tapo ne tik kino prisiminimų, bet ir sinefilų ugdymo vieta: pavyzdžiui, Andrejus Zviagincevas jį laiko savo vienintele kino mokykla, o Kleimaną – vieninteliu mokytoju. Tarp Kleimano gerbėjų – Jeanas-Lucas Godard’as (beje, padovanojęs muziejui pirmąją „Dolby“ aparatūrą), Quentinas Tarantino ir dar daug svarbiausių dabarties kino kūrėjų, istorikų bei teoretikų, kovojusių už Kleimaną ir muziejų, kai pernai Rusijos kinematografijos valdžia nusprendė galutinai pakeisti ne tik muziejaus vadovą, bet ir jo veiklą. Trejus metus filmą apie Kleimaną kūrusi Tatjana Brandrup neslepia liūdesio ir nevilties, nors „Kinas: viešas reikalas“ kupinas nostalgiškų muziejaus lankytojų ir darbuotojų prisiminimų, įsimintinų bei metaforiškų Kleimano ir jo garbių kolegų pasakojimų. Režisierė dėlioja visuomeninius ir politinius akcentus, atskleidžia rusų kultūros politikos vingius, tačiau filmo pagrindas – vis dėlto ypatinga Kleimano asmenybė ir jo įsitikinimas, kad kinas paverčia miesčionį piliečiu. Tokių žmonių nėra daug, todėl taip svarbu juos pamatyti ir išgirsti. Tegu tik ekrane.

 

„Kosmosas“ („Cosmos“, Portugalija)

Šiuo filmu po 15 metų pertraukos (po to, kai sukūrė „Ištikimybę“, kurioje vaidino režisierių netrukus palikusi mylimoji Sophie Marceau) į kiną sugrįžęs Andrzejus Żuławskis įrodė, kad galima ekranizuoti Witoldą Gombrowiczių. Rašytojas yra sakęs, kad „Kosmosas“ „turi paprastais būdais“ įvesti skaitytoją „į neįprastą pasaulį, lyg į pasaulio užkulisius“. Ne vieną filmą, rodantį žmones ties beprotybės riba, sukūrusiam Żuławskiui ekranizuoti Gombrowiczių vis dėlto buvo iššūkis. Jis perkėlė veiksmą iš prieškario Lenkijos į mūsų dienas. Filmo pradžioje jaunas rašytojas Vitoldas su draugu įžengia į pensionatą Portugalijoje. Juos pasitinka mergina deformuotomis lūpomis. Nuo pirmųjų kadrų režisieriui pavyksta parodyti tai, kas yra knygos esmė – įtikinti žiūrovus, kad pasakojimas gimsta mūsų akyse, kartu su Vitoldo, kuris rašo romaną asmeniniame kompiuteryje, žvilgsniu. Żuławskis įvedė ir „filmo filme“ motyvą, todėl „Kosmosas“ tapo savotišku režisieriaus kūrybos autokomentaru, beje, šiemet Lokarne apdovanotu už geriausią režisūrą.

 

Lobis“ („Comoare“, Rumunija)

Pasiilgusių rumunų Naujosios bangos laukia Corneliu Porumboiu’aus („12.08 į rytus nuo Bukarešto“, „Policija, būdvardis“) „Lobis“ – juodoji komedija ir kartu pasaka apie lobių paieškas ir šių laikų absurdą. Filmo herojus trisdešimtmetis Kostis kukliai gyvena su žmona ir vaiku. Vakarais sūnui jis skaito apie silpnųjų gynėją Robiną Hudą ir visai nenutuokia, kad netrukus pats atsidurs didvyrio vietoje. Po kaimyno apsilankymo Kostis nuspręs ieškoti kaime užkasto kaimyno senelių lobio. Paprasta filmo forma, kai kyla įspūdis, kad žiūri dokumentinį filmą, tik pabrėžia režisieriaus sugebėjimą išryškinti skirtumą tarp to, kaip matome save patys, ir to, kaip mus mato kiti, ir sukurti netikėtą istorijos pabaigą.

 

„Mano motina“ („Mia Madre“, Italija)

Nanni Moretti („Intymus dienoraštis“, „Sūnaus kambarys“, „Habemus papam“) kuria autorinį kiną, todėl nestebina, kad naujojo filmo herojė Margarita yra jo alter ego. Margarita – režisierė, ji kuria socialiai angažuotus filmus, bet staiga ima abejoti tuo, ką daro. Sunkiai serganti motina (filmas skirtas Moretti motinai), bręstanti duktė ir besibaigiantis meilės ryšys priverčia ją atidėti į šalį angažuoto filmo apie darbininkus filmavimą. Kilnūs meno idealai ir meninės ambicijos staiga susiduria su banalybe, ypač daug problemų moteriai sukelia vieną vaidmenų filme kuriantis amerikiečių aktorius (John Turturro). Rodydamas Margaritos filmo užkulisius Moretti kuria kryžkelėje atsidūrusio šiuolaikinio menininko portretą. Laviruodamas tarp rimtumo ir komizmo, jis rodo meno ir kasdienio gyvenimo santykius, pats persikūnydamas į motiną slaugantį Margaritos brolį.

 

„Moterų šešėlyje“ („L’ombre des femmes“, Prancūzija)

Naujas sinefilų numylėtinio ir nuosekliausio Naujosios bangos poetikos tęsėjo Philippe’o Garrelio filmas pasakoja apie porą, kuri atrodo neišskiriama. Pjeras (Stanislas Merhar) ir Manon (Clotilde Courau) gyvena skurdžiai, juos jungia aistra dokumentiniam kinui. Tačiau netrukus Pjeras sutinka jaunutę Elizabet (Lena Paugam) ir nebegali gyventi be fizinės aistros jai. Manon jaučia, kad santykiai su Pjeru keičiasi, ir susiranda meilužį, apie kurį Pjerui papasakoja Elizabet... Istorija sena kaip pasaulis, ji primena Ingmaro Bergmano „Vedybinio gyvenimo scenas“, tačiau Garrelis vis dar sugeba stebinti. Pasitelkęs ironiją, „Moterų šešėlyje“ jis kuria kupiną prieštaringų jausmų atmosferą, perteikiančią sudėtingus Pjero ir Manon jausmus. Jie abu stengiasi būti ciniški, bet nesugeba paslėpti, kad vis dar myli vienas kitą.

 

„Po“ („Intruz“, „The Here After“, Švedija, Lenkija)

Magnuso von Horno filmo premjera įvyko šiemet Kanuose, rudenį jis pelnė prizą už geriausią režisūrą Gdynėje. Filmo tema – jaunimo nusikalstamumas, bet režisieriui pavyko rasti naują jos aspektą. Pagrindinis filmo herojus Jonas grįžta į kaimą, kelerius metus praleidęs pataisos namuose už tai, kad nužudė savo merginą. Jonas iki šiol ir pats nelabai suvokia, kodėl taip atsitiko. Jis tikisi, kad mokyklos draugai ar kaimynai pabandys tai suprasti ir leis jam gyventi toliau. Tačiau net patys artimiausi žmonės nuolat primena Jonui, kad jis žudikas. Jo buvimas provokuoja esančius šalia. Kaltės jausmas veikia ir patį vaikiną, kuris vis bando rasti sau vietą.

„Po“ – asketiškas, kameriškas, minimalistinis, prislopintų spalvų, puikiai Lukaszo Żalio („Ida“) nufilmuotas pasakojimas apie kaltės naštą ir blogio, kuris tūno kiekviename, mįslę. Von Hornas nesiūlo atsakymų, jis tik formuluoja klausimus ir leidžia į juos atsakyti pačiam.

 

„Raudonasis voras“ („Czerwony pająk“, Lenkija)

Operatorių ir režisierių Marciną Koszałką geriau žino dokumentinio kino gerbėjai. Pradedant įsimintinu debiutu „Kokį gražų sūnų pagimdžiau“ (1999), Koszałkos filmai pasižymėjo autoriaus sugebėjimu provokuoti ne tik filmų personažus, bet ir žiūrovus. Jis yra sakęs: „Vaidybiniai filmai dabar dažnai kuriami taip, kad imituotų dokumentinius. Man įdomus atvirkščias procesas: suteikti dokumentui vaidybinio išbaigtumą, kilnią vizualinę formą.“ Psichologinis trileris „Raudonasis voras“ – Koszałkos vaidybinis debiutas. Jį įkvėpė 7-ojo dešimtmečio serijinio žudiko, vadinto „Krokuvos vampyru“, istorija. Filmo herojus Karolis yra paauglys. Jis iš tvarkingų namų, neturi problemų mokykloje, sportuoja, įsimyli. Viskas turėtų būti gerai, bet lūžio tašku tampa atsitiktinai pamatyta žmogžudystė. Apimtas smalsumo, vaikinas ima sekti žudiką ir atranda tamsiąją savo pusę.

 

„Sauliaus sūnus“ („Saul fia“, Vengrija)

Šiemet Didžiuoju Kanų kino festivalio prizu apdovanotas debiutanto László Nemeso filmas perkels į 1944-uosius, Aušvico-Birkenau konclagerį. Filme rodomos 48 žydo Saulo Auslanderio gyvenimo valandos prieš kylant maištui. Vyras dirba specialiojoje komandoje – jis priverstas deginti mirusių kalinių kūnus. Tikrovėje, kurios neįmanoma suprasti, situacijoje, kai nėra jokių galimybių išlikti, filmo herojus bandys savyje išgelbėti tai, kas liko iš žmogaus, kuriuo jis kadaise buvo.

 

Režisierius sako: „Sauliaus sūnus“ pasakoja siaubingoje situacijoje atsidūrusio, ribotoje erdvėje įkalinto žmogaus istoriją. Norėjau maksimaliai priartėti prie jo percepcijos, parodyti atskirus jo pasaulio fragmentus: tik tai, ką jis mato ir girdi, bet taip, kad kuo daugiau pajustų pats žiūrovas.“

38-erių vengrų režisieriaus pilnametražis debiutas laužo įprastas filmų apie Holokaustą pasakojimo klišes, todėl sulaukė kontroversiškų vertinimų. Žiūrovai susiduria su kraštutiniu realizmu, nes filmo herojaus akimis stebi jį supantį pragarą. Filmas gimė iš autentiškumo poreikio, jo kūrimas užtruko penkerius metus.

 

„Žudikė“ („Nie yin niang“, Taivanas, Kinija)

Šiemet ryškiausio atgarsio Kanuose sulaukusį filmą, apdovanotą už režisūrą, sukūrė vienas didžiausių šių dienų kino poetų Hou Hsiao-hsien („Liūdesio miestas“, „Trys epochos“). Šįkart jis atsigrįžo į ne vieno Azijos kino meistro pamėgtą wuxia žanrą – pasakojimus apie kovų meno legendas. Veiksmas nukels į IX a. Kiniją. Dešimtmetę generolo dukterį pavagia vienuolė, kuri išaugins iš mergaitės tobulą žudikę. Vieną dieną merginai tenka užduotis užmušti vyrą, už kurio ji turėjo ištekėti. Dabar jis galingas Šiaurės Kinijos karvedys, todėl kelia grėsmę sostinei. Po trylikos toli nuo gimtinės praleistų metų filmo herojė bus priversta stoti akistaton su vaikystės prisiminimais ir ilgai slopintais jausmais. Vizualinio filmo grožio neišsems joks aprašymas, bet tikrai verta į jį pasinerti.

 

Parengė Ž. P.

„Mano motina“
„Mano motina“
„Moterų šešėlyje“
„Moterų šešėlyje“
„Raudonasis voras“
„Raudonasis voras“
„Sauliaus sūnus“
„Sauliaus sūnus“
„Žudikė“
„Žudikė“