7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Trumpas jungimas

Paroda „Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje

Kristina Stančienė
Nr. 40 (1146), 2015-11-13
Dailė
„Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ fragmentas. 2015 m.
„Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ fragmentas. 2015 m.

Gal dar kas nors prisimena banalią 9-ojo dešimtmečio amerikietišką fantastinę komediją „Trumpasis jungimas“ (1986) apie sužmogėjusį robotą ir jo nuotykius žmonių pasaulyje: žaibo iškrova pataiko į karinį robotą, šis staiga stebuklingai atgyja ir virsta protinga, miela būtybe... Mano atmintyje ji sušmėžavo todėl, kad kokio nors „trumpo jungimo“ – įdomios temos, „užkabinančio“ vaizdo, minties eigos dažnai labai reikia ir dailės pamokose. Nes ir čia besimokantys vaikai, paaugliai dažnai jau turi tvirtą virtualios realybės šarvą, kurį pramušti ir pažadinti kitą juose glūdinčią esybę ne taip lengva. Be to, įprasta mokinio diena yra kupina mechaniškos rutinos: pamokos, „popamokinė“ veikla, namai, namų darbai, o kitą rytą vėl ima suktis tas pats ratas. Kartais mokiniai atvirai sako, kad tingi piešti ar tapyti, arba žiūri abejingomis ir pavargusiomis akimis, o mokytojui nusisukus maigo savo išmanųjį... Užtat šiuo metu Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje veikianti šios mokyklos mokytojo Arūno Gudaičio mokinių ir sostinės vaikų darželio-lopšelio „Pagrandukas“ auklėtojos Romualdos Jankevičiūtės auklėtinių, priešmokyklinės grupės darželinukų bendra paroda „Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“, skirta nacionalinei Lietuvos valiutai litui, kaip tik ir yra tas atvejis, kai mokytojo mintis išjudina inertišką mąstymą, perjungia nuovargio ir kasdienės rutinos „bloką“.


Bendra mokyklos ir darželio paroda nėra atsitiktinumas ar koks nors „iš viršaus“ nuleistas reikalas, kokių ir meninėje veikloje su vaikais vis daugėja ir daugėja. Jam neieškota rėmėjų, finansų. Viskas vyko paprastai – per žmogiškus ryšius, bendraujant. Romualda Jankevičiūtė yra mokyklos Suaugusiųjų skyriaus mokinė, netgi ketinanti rašyti teorinį baigiamąjį darbą apie savo dailės mokymosi patirtį, kurią ji gali kūrybingai pritaikyti dirbdama su vaikais. O Arūnui Gudaičiui, mokykloje dėstančiam skulptūrą ir instaliaciją, rengiant vaikų darbų parodas visada sekasi su jais sužaisti kokią linksmą ir netikėtą partiją... Šis menininkas dažniausiai viską daro taip, kad būtų įdomu ir mokiniams, ir jam pačiam, ir kitiems žiūrovams, o parodos temą ir atskirus jos objektus pateikia taip, kad jie turėtų rimtų, gilių tęsinių, kuriems konceptualumo sąvoka visai neatrodo pritempta.

Iš tiesų, vaikų meninė kūryba dažniausiai asocijuojasi su kažkuo nuobodžiu, privalomu. Tad šį stereotipą išjudinti – nemenkas iššūkis. O išeksponavus šią parodėlę prie lietuviškų litų herojų vis stabteli įvairiausi mokykloje besilankantys žmonės, ne tik mokiniai ir mokytojai. Vieni aiškinasi, kas čia pavaizduota, kokio banknoto nominalui atstovauja vienas ar kitas veikėjas, kiti juokiasi žiūrėdami į humoro nestokojančius litų personažų atvaizdus, skuba juos nufotografuoti. Kaip čia nesijuoksi – ant didžiosios VJVDM fojė sienos tarsi kasos „stalčiukuose“ grupelėmis išrikiuoti žvelgia Valančiai, Žemaitės, Kudirkos, Maironiai, Basanavičiai, Vydūnai, Dariai ir Girėnai, Jablonskiai... Per skulptūros pamokas mokiniai lipdė jų biustus, vėliau nudažė spalvotais dažais.

Užduoties esmė – ne šaržo ar parodijos kūrimas, reikėjo rekonstruoti litų herojų ikonografiją, veido bruožus, drabužių detales ir spalvas. Tačiau mokytojas paliko mokiniams išraiškos laisvę, nereikalaudamas kokio nors nykaus, vienodo standarto. Vaikiškas matymas ir vaizdavimo nuoširdumas sukūrė smagią portretų galeriją, kurioje kiekvienas mokinys į savo herojaus atvaizdą tikrai įlipdė dalelę savęs. Čia nerasime net kelių vienodų ar labai panašių atvaizdų. Aiškindamiesi, prisimindami lietuviškų banknotų išvaizdą, mokiniai nejučia atliko ir dar vieną svarbų veiksmą – nuoširdžiai ir autentiškai perteikė simbolius, valstybės regalijas, kurios atrodo nusistovėjusios ir nekvestionuojamos. O mums, žiūrovams, kyla daug neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, žiūrint į bene linksmiausią Žemaitei skirtą parodos skyrelį, kuriame puikuojasi tai smalsias kaimo davatkas, tai romias skarotas kaimo močiutes primenantys atvaizdai, – kodėl vis dėlto Giedriaus Jonaičio taip realistiškai ir įtaigiai nupiešta liūdna, rūsti rašytoja reprezentavo pačios mažiausios vertės lietuvišką banknotą, kuris ilgainiui išvis išnyko iš apyvartos? Arba kaip istorinės asmenybės nuopelnai matuojami tokioje specifinėje – pinigų sferoje? Juk ir parodos pavadinime skambantys skaičiai – tai tiksli visų parodoje atstovaujamų banknotų suma...

Darželinukų darbai – kitokie. Mažieji gavo po pusę gerokai padidintų įvairių lietuviško lito personažų kopijų, o kitą portreto dalį, nominalo averso foną, banknoto vandens ženklus kūrė patys – piešė, tapė, klijavo. Spalvingi mišrios technikos darbai – tai tiesiog žavūs paveikslai. Kartu tie rimti dėdės ir tetos, kuriuos matydavome žvelgiant nuo pinigų, vaikų darbuose virto kone komiksų herojais, prarado arba gerokai pakeitė savo įprastą solidų įvaizdį – vieniems „ištino“ skruostai, kitiems užaugo vešlūs gyvaplaukiai ar neproporcingai didelė nosis, kiti spokso tokiomis išraiškingomis akimis, nuo kurių neįmanoma atitraukti žvilgsnio... Atrodytų, interpretacijai pasirinktas kanoninis objektas – sudėtingas ir skirtas tik suaugusiems. Tačiau psichologiniu požiūriu toks pasirinkimas – teisingas ir pagrįstas. Juk vaikams patinka, kai juos priimame kaip rimtus ir didelius, lygius sau, o ne su atlaidžia šypsena – atseit, maži, kvaileliai, ką jie gali... Taigi suaugusiųjų, „didžiojo“ pasaulio vaizdiniai motyvuoja ir skatina, „augina“ vaikų savivertę.


Apibendrinant – šios linksmos vaikiškos improvizacijos kalba apie ikonografiją, istoriją, vertės, vertinimo, atminties ženklų kaitos problemas. Vaikų regėjimuose iškyla suaugusiųjų godos arba mokytojo mintis, idėja, kuri įskelia kibirkštį. Kartu tai nors ir nedideli, bet kiekvienam projekto dalyviui, taip pat mokytojams ir ugdymo įstaigų bendruomenėms svarbūs intelektiniai judesiai, krustelėjimai. Verta prisiminti ir kitus įdomesnius pastarojo meto trumpus jungimus dailės mokykloje. Štai 2014–2015 m. m. pavasarį čia veikė Kristinos Inčiūraitės mokinių paroda – instaliacijos pamokose vaikai ieškojo apleistų, „mirusių“ erdvių, jas fotografavo ir kūrė fantastines jų atgaivinimo vizijas. Tai apleistos poilsiavietės Palangoje, kol kas vis dar merdintys Vilniaus sporto rūmai, taip pat mažesni, kuklesni, tačiau ne ką menkiau dabarties socialines realijas atskleidžiantys pastatai, pavyzdžiui, senas medinis namas S. Konarskio 6A, virtęs bauginančia valkatų lindyne. Dažnai parodas kartu su mokiniais – VJVDM fotografijos studijos lankytojais – rengia ir Aurelija Maknytė. Jos vadovaujama mokyklos fotografijos studija ir ją lydintis tinklaraštis apskritai verti atskiro pokalbio. Savo profesionalumu, karštomis naujienomis, komentarais apie parodas, nuorodų gausa šis internetinis žurnalas tikrai gali tapti puikiu gidu bet kuriam fotografijos mėgėjui.

Taigi, praėjus beveik metams po to, kai atsisveikinome su lietuvišku litu, atlikta tautinės valiutos „revizija“. Bet paroda skirta ne liūdėti, o prisiminti ir susimąstyti. Tiesiog – linksmos, šmaikščios atminties pratybos...

Paroda veikia iki lapkričio 30 d.
Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla (S. Konarskio g. 37/2, Vilnius)

 

„Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ fragmentas. 2015 m.
„Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ fragmentas. 2015 m.
„Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ fragmentas. 2015 m.
„Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ fragmentas. 2015 m.
„Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ fragmentas. 2015 m.
„Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ fragmentas. 2015 m.
„Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ fragmentas. 2015 m.
„Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ fragmentas. 2015 m.