Kai kas sako, kad kapinėse gražu per Vėlines, tačiau jie tikriausiai nėra matę balto pliušinio meškiuko, atremto į šaltą marmurą. Tėvai pasilenkę kažką pasakoja mažai mergaitei – turbūt ji dar nelabai supranta, kodėl čia degamos žvakutės. Aplinkui tylu, matyti kiūtinančių žmonių siluetai, visa lyg ir ramu, sakytum savotiškai šventa, tačiau pliušiniam meškiukui prie antkapio tikrai ne vieta. Juk gaila...
Bet kol kas sugrįžkime į spektaklį.
Pagalvinis yra maždaug trijų pėdų aukščio žmogus, tik visas iš pagalvių. Jo rankos iš pagalvių, kojos iš pagalvių, galva – viena apskrita pagalvė ir net dantys – mažos stačiakampės pagalvėlės. Pagalvinis turi tik vieną darbą: kai koks nors žmogus, nusivylęs savo sunkiu ir nelaimingu gyvenimu, stovi ant daugiaaukščio namo stogo ar ruošiasi atsukti dujas, tuomet Pagalvinis pasirodo to žmogaus vaikystėje, kai jam dar tik penki arba ketveri, ir pasiūlo viską baigti dabar, parodydamas ploniausią ledo vietą ar pakišdamas plastikinį maišelį – juk taip tėvams bus lengviau susitaikyti su netektimi. Minkštas, švelnus Pagalvinis paguos vaiką mirties akimirką ir išvaduos jį nuo sunkaus, nelaimingo gyvenimo, kurį vis tiek būtų nugyvenęs. „Bet aš esu labai laiminga!“ – atsakys maža mergaitė. Tačiau ne visada.
![]() |
Nors mačiau apie 30 „Scanoramos“ filmų, svarbiausias šių metų įspūdis – Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“. Taivano režisieriaus filmai visada išsiskiria keista savybe – vizualinis jų grožis žadina ne tik estetinį pasigerėjimą, filmus žiūri tarsi klausytumeis muzikos ar grožėtumeis tobula filosofo fraze, įsimena tanki ir melancholiška rodomo pasaulio atmosfera. Šįkart įspūdis dar gilesnis. „Žudikė“ sukurta sekant wuxia žanru, kurį pasaulyje išpopuliarino Ango Lee filmas „Sėlinantis tigras, tykantis drakonas“, bet susižavėjimas labiau intelektualus. Hou nukelia į senovės Kiniją ir rodo merginą (Shu Qi), kuri vaikystėje buvo pagrobta iš generolo šeimos. Ją užaugino vienuolė – kovos menų meistrė. Mergina tapo tobula žudike ir įsakymų vykdytoja. Dabar ji siunčiama atgal į tėvų namus, kur turi nužudyti vis daugiau politinės įtakos įgyjantį valdytoją, kadaise buvusį merginos sužadėtiniu. Tačiau herojė neskuba vykdyti įsakymo.
Lėtas „Žudikės“ ritmas ir preciziškai sukomponuoti kadrai leidžia įsižiūrėti į dramą, vykstančią filmo herojės širdyje, nors Hou ir operatorius Ping Bee Lee ją rodo tarsi iš toli, pabrėždami distanciją. Mergina stebi rūmų gyvenimą, jų gyventojų intrigas, begalinę valdžios galią, buvusio sužadėtinio mylimas moteris ir materialųjį turtą visąlaik likdama lyg už nematomos ribos, kurią režisierius kuria užuolaidomis, drapiruotėmis, langų ir rūmų interjerų elementais. Taip filme atgyja ir senoji kultūra, jos prabanga ir spalvos, kasdienė buitis ir net garsai. Net svarbios veikėjos kovos netrikdo tokio požiūrio – jos ne pagrindinis pasakojimo ar veiksmo elementas. Kovas, kaip ir veikėjų pokalbius, dažnai užgožia muzikos garsai, paukščių čiulbėjimas ar vėjo ošimas. Hou moka įsiklausyti ir įsižiūrėti į pasaulį, kurio peizažai atrodo amžini, verti ilgos, beveik budistinės kontempliacijos, bet juose gyvenantys žmonės – trapūs. Pagrindinė veikėja vis dvejoja ir stebi. Palaipsniui supranti, kad „Žudikės“ temos – garbė ir pasirinkimas. Mergina nori išlikti lojali ir garbinga, ji nebegali būti tik įrankis svetimose rankose. Ji nori rinktis pati, bet neįvykdo pažado, išvyksta, ir filmo pabaigoje gali įžiūrėti tik tolstantį jos siluetą. Hou, regis, priartėjo prie savo mokytojo Yasujiro Ozu, kuris neskubiuose filmuose taip pat stebėjo kasdienybėje pasinėrusius, bet priverstus rinktis, aukotis ar rezignuoti savo herojus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Profesionalios sakralinės muzikos laukas daugeliui vis dar nepažįstamas. Bažnyčiose dažniausiai girdime tradicines, nuo seno visiems žinomas mėgėjiško pobūdžio giesmes arba tarp tikinčio jaunimo populiarias giesmes, dažniausiai atliekamas pritariant gitara. Šios dvi šv. Mišių metu skambančios „kryptys“ neabejotinai yra reikalingos dėl savo artumo bendruomenei. Tačiau gaila, o ir paradoksalu, kad dažnai yra pamirštama, jog būtent po bažnyčių skliautais ilgą laiką vystėsi ir brendo ilga ir turtinga profesionaliosios muzikos tradicija, kurią ataidint maldos namuose tenka išgirsti per retai.
Turtinti profesionalų, liturgijai tinkamą repertuarą, Lietuvoje jau kelerius metus siekia projektas „Šiuolaikinės sakralinės muzikos ciklai“. Jame dalyvaujantys kompozitoriai yra parengę originalios muzikos skirtingiems liturginiams laikotarpiams, o pastarajame, Panevėžio Kristaus karaliaus katedroje, lapkričio 8 d. vykusiame koncerte, buvo pristatyti penki kūriniai, parašyti Vėlinių oktavai. Šiam liturginiam laikotarpiui muzikos sukurti rekomendavo kunigas dr. Vilius Sikorskas, teigdamas, jog Vėlinių oktavai skirtos profesionaliosios muzikos išties stokojama. Šį kartą naujus kūrinius sukūrė kompozitoriai Ričardas Kabelis, Raimundas Martinkėnas, Gintaras Samsonas, Monika Sokaitė ir Arūnas Navakas, o jų atlikimas patikėtas kameriniam chorui „Aidija“ (meno vadovas ir dirigentas Romualdas Gražinis) bei vargonininkei Jurgitai Kazakevičiūtei.
![]() | ![]() |
Richardas Linklateris, kurio filmas „Vaikystė“ pernai sulaukė daug dėmesio visame pasaulyje, rengiasi ekranizuoti Marios Semple romaną „Kur dingai, Bernadete?“ („Where’d you go, Bernadette?“), išverstą į daugelį pasaulio kalbų. Romano forma gana neįprasta: jame nėra tiesioginio pasakojimo, tik romano herojės ir jos dukters laiškai, susirašinėjimas su psichoanalitiku, FTB dokumentai. Bernadetė – ekscentriška moteris. Per kelias dienas ji spėja susipykti su mokyklos tėvų komitetu, partrenkti automobiliu bjaurią kaimynę, pavesti darbus Indijoje esančiai padėjėjai. Jos vyras labai užimtas ir retai būna namuose, bet priprato prie žmonos netikėtumų. Tačiau kai likus dienai iki šeimos kelionės į Antarktidą Bernardetė dingsta, vyras kartu su dukterimi Bi pradeda jos paieškas. Pamažu duktė ima suprasti, kad jos mama kadaise buvo daug vilčių teikianti architektė, bet staiga dingo iš profesijos.
Linklateris susidomėjo šiuo projektu dar vasarį, bet netrukus jo atsisakė, nes norėjo kurti filmą „Projektas „Rouzi“ su Jennifer Lawrence. Tačiau kai aktorė atsisakė filmuotis, jis taip pat paliko filmą ir grįžo prie „Bernadetės...“, kurios vaidmuo siūlomas Cate Blanchett. Dabar aktorė baigia filmuotis naujame Terrence’o Malicko filme, kuris dar neturi pavadinimo, ir australų režisieriaus Juliano Rosefeldto filme „Manifesto“, kur jai teko 12 vaidmenų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lapkričio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyko koncertas, kurį nutylėti būtų nuodėmė. Po šio koncerto atlikėjai išgirdo labai daug nuoširdžių ir šiltų pagyrimo žodžių, bet raštu užfiksuoti įspūdžiai šiaip ar taip išlieka ilgiau. Dviejų dalių koncerto programa – Alfredo Casellos Trigubas koncertas ir Johanneso Brahmso Pirmoji simfonija – sudomino ir klasikos, ir modernios muzikos mėgėjus. Salė buvo pilnutėlė. Dalis žmonių, ypač jaunimo, spėju, atėjo pasiklausyti ir palaikyti debiutuojančio su Nacionaliniu simfoniniu orkestru trio „FortVio“, kuriame groja pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė ir violončelininkas Povilas Jacunskas. Susikūręs 2006 m., ansamblis aktyviai dalyvavo įvairiuose konkursuose, tobulinimosi kursuose, rengė koncertus. Kolektyvo biografijoje gausu konkursinių laurų ir reikšmingų apdovanojimų, naujausias – 2015 m. suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Nėra abejonių, šio koncerto iniciatyva priklauso naujajam orkestro meno vadovui maestro Modestui Pitrėnui. Apie tai bylojo ir koncerto pranešėjos Janinos Pranaitytės pabrėžti žodžiai: „Pitrėnas pristato...“.
Koncertas palyginti jaunam kameriniam kolektyvui buvo labai svarbus: reikėjo ne tik pateisinti dirigento pasitikėjimą ir įrodyti teisę būti šioje scenoje, bet ir, kas be ko, pasistengti sužavėti filharmonijos publiką. Juk konkurencijos esama ne tik už mūsų valstybės sienų, apie ką nuolatos šnekama, ji kasmet didėja ir Lietuvoje, bent jau akademinės muzikos srityje. Noriu pasidžiaugti, kad debiutas pavyko, visi lūkesčiai pateisinti, publika sužavėta!
![]() | ![]() |
Filmai apie Džeimsą Bondą – tai ritualas. Iš jų tikiesi to, kas būtinai bus: gaudynės, gražios moterys, pasaulį norintys užvaldyti piktadariai ir to pasaulio gelbėtojas agentas 007. Visa tai laukia ir naujame Samo Mendeso filme „007 Spectre“ („Spectre“, D. Britanija, JAV, 2015). Kai pagalvoji, 24 filmai apie Bondą – tai net kelios epochos: Šaltasis karas, sovietų imperijos žlugimas, naujų technologijų įsigalėjimas. Filmai apie Bondą, žinoma, į visa tai reagavo, tad dažnai net nežinodama, kada sukurtas vienas ar kitas filmas, galiu apytiksliai pasakyti metus. „007 Spectre“ po daugelio metų, be abejo, primins apie pasikeitusią įvairių pasaulio žvalgybų situaciją, atsiradus naujausioms informacinėms technologijoms, kai didžiulę grėsmę joms ėmė kelti programišiai. Tačiau šįkart pagrindinis Bondo priešas bus ne programišiai, o jų idėjomis pasinaudojęs toks Francas (Christoph Waltz), kuris nori kontroliuoti viso pasaulio informaciją ir taip jį valdyti. Jis sako: „Informacija yra viskas!“ Todėl dykumoje, meteorito krateryje įsikūręs jo centras, nors iš pirmo žvilgsnio ir primena didžiulę gamyklą, iš tikrųjų yra prigrūstas kompiuterių. Galingoji „Spektro“ organizacija valdo padirbtų vaistų platinimą, prekybą žmonėmis, bet daugiausia pelno jai žada totalus sekimas, t.y. informacinės technologijos.
![]() |
Vaikščiodama po Vilniaus skulptorių parodą „80-mečio susitikimas“ (Lietuvos dailininkų sąjunga švenčia aštuoniasdešimtmetį ir Vilniaus skulptorių sekcija ta proga surengė parodą) vis kartojau skulptoriaus Stepono Šarapovo mėgstamą frazę: „Ars longa, vita brevis.“ Parodos kuratoriai – jauniausi sekcijos nariai Aušra Jasiukevičiūtė ir Daumantas Kučas – ne tik sumanė parodą, bet ir dalyvauja joje kaip kūrėjai. Anotacijoje Jasiukevičiūtė nusako parodos idėją ir eksponavimo principus: ,,Nusprendėme pakviesti visus pagal sąrašą Vilniaus skulptorius į simbolinį susitikimą – pabūti drauge savo kūriniais, susitikti jubiliejaus proga. Mūsų nuostabai ir džiaugsmui į kvietimą atsiliepė dauguma Vilniaus skulptorių. (...) Šia paroda siekiama Susitikti. Susitikti ir Pabūti ne konkuruojant ar kritikuojant kitą, bet gerbiant jo kūrybą, gerbiant jo pastangas būti savimi, pastangas eiti šiuo nelengvu keliu. Žinant, kokie menininkai yra individualistai, mes pasiryžome improvizacijai jubiliejinės šventės tema suburti į pasimatymą, kur gali kalbėtis skulptūros grandai ir dar tik pradedantieji užčiuopti savo giluminę kūrybos gyslą. Susitikimo proga „pakvietėm“ ir Anapilin iškeliavusius mokytojus, ne tik todėl, kad dabar Ilgių metas, bet ir tam, kad nepamirštume, jog ne su mumis Skulptūros menas prasidėjo, ne su mumis jis ir pasibaigs. Mes vienaip ar kitaip esam tąsa ir būtent dabartis yra mūsų pačių rankose, dabartis tokia, kokia ji šiuo metu yra. Taigi ši paroda yra improvizacija mūsų dabarties tema, tačiau atsisakant laiko dimensijos, tam, kad susitiktume ir pabūtume Skulptūros kūrybiniame lauke, nes mums neužtenka tik žinoti, kad kažkas kažkur dirbo, galvojo, mums nuolat ir nuolat reikia skulptūrą liesti, liesti formą, liesti prasmę, kurios laikas įveikti nepajėgia.“ Aušra Jasiukevičiūtė kviečia pasižiūrėti į kuratorių ,,pasiūlytą tikrovę“.
Poetinė klausa būdinga visai Jono Vaitkaus kūrybai. Šiandien, lietuvių teatrui besimaudant natūralistinių spektaklių kūdrose, vis sunkiau susikaupti sąlyginiams pastatymams su paslapčių pilnomis gelmėmis. Statyti pasaką suaugusiems, o jos amžinybę aktualizuoti iki nūdienos politinių įvykių – tai menininko akibrokštas pačiam sau. Vaitkus, pasirinkdamas ne tik sudėtingą, bet ir itin „nepatogų“ kūrinį, smarkiai rizikavo, bet su visa Rusų dramos trupe sukūrė vientisą spektaklio audinį pagal vieną iš sudėtingiausių rašytinių šaltinių – XII a. persų literatūros šedevrą, Nizami Gandževi „Septynias gražuoles“.
Jau vien tikras Nizami vardas – Jamal ad-Dīn Abū Muḥammad Ilyās ibn-Yūsuf ibn-Zakkī – byloja apie tankmę, į kurią brendant reikia ne tik drąsos, bet ir profesinės išminties. Šiandien, kai Rytų pasaulis stumia į neviltį Vakarus, kai abipusės strėlės vis smarkiau sužeidžia ir kaimynus, Nizami skamba kaip taikdarys. Gal tai tik savęs apgaudinėjimas, – juk ne ką mažiau strėlių gali išprovokuoti vien autoriaus priskyrimas persams. Dėl spalvingo gyvenimo šiuo autoriumi dalijasi azerbaidžaniečiai, iraniečiai, tadžikai, kurdai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Spike’o Jonze’o „Ji“ (TV3, 13 d., šiąnakt, 00.20) perkels į netolimą ateitį, kai visas žmonių užgaidas vykdys kompiuteriai. Koks nors pesimistas režisieriaus vietoje sukurtų drastišką filmą, bet Jonze’as vis dar tiki šviesia žmogaus ateitimi. Todėl ir filmo herojus – melancholiškasis Teodoras (Joquin Phoenix) – dirba laiškų rašytoju. Jis rašo laiškus pagal užsakymą. Jie literatūriški, sentimentalūs, suteikiantys adresatui viltį ir paguodą. „Jos“ ateitis neišsižada jausmų. O čia ir slypi konfliktas: žmonės nori mylėti, jausti vienas kito palaikymą, bet yra vieniši, nemoka užmegzti ryšių, pernelyg priklauso nuo kompiuterių. Kas jiems trukdo atsisakyti pastarųjų, Jonze’as nesvarsto. Gal jis ir pats neįsivaizduoja, kaip tai reikėtų padaryti.
Neseniai išsiskyręs Teodoras ilgisi artumo, todėl suprantama, kodėl jis prisiriš prie moters balsu kalbančio, Samanta pasivadinusio kompiuterio. Užteko kelių paslaugos operatoriaus klausimų, kad Samanta tobulai atitiktų Teodoro svajones apie idealią moterį. Ji protinga, jautri, mąstanti, diskretiška, organizuota ir nesugeba nuvilti. Žiūrovams tai taip pat suprantama, nes, kitaip nei Teodoras, mes dar galime įsivaizduoti ir to balso savininkę Scarlett Johansson, nors aktorė ir nepasirodo ekrane. Teodoras ir Samanta pagreitintai pereina visus įsimylėjimo, abejonių, praradimo etapus, patiria palaimą ir skausmą. Jausmai tokie pat nematomi kaip ir Samanta, bet Jonze’as bando juos išgryninti, maksimaliai prie jų priartėti.
![]() | ![]() | ![]() |
Lietuvos dailininkų sąjungos jubiliejaus proga surengtoje skulptūros parodoje „80-mečio susitikimai“ kuratoriai Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė pasiūlė įdomų sprendimą – pakviesti visus pagal sąrašą skulptorių sekcijos narius į simbolinį susitikimą. Menininkai turėjo galimybę savo nuožiūra išsirinkti po vieną kūrinį, kurį norėtų eksponuoti. Taip Šv. Jono gatvės galerijos sales pripildė kūriniai, leidžiantys susipažinti su Lietuvos skulptūros tradicija, išvysti plačią šios meno srities įvairovę, pasireiškiančią per skirtingas temas, individualų medžiagos, formos ir erdvės traktavimą.