Praeities patirtys ir ateities vizijos

Vien tik ištarus dviejų žodžių kombinaciją „knygų menas“, daugeliui mintyse sukirba svajonių knyga – tarsi kažkokia neapčiuopiama įsivaizduojamybė. Kyla klausimas, kas ta įsivaizduojamybė ir ką žmonės sieja su šiuo žodžių junginiu? Tą žodžių magiją puikiai iliustruoja Nacionalinėje dailės galerijoje surengta konferencija „6pt“, skirta tai pačiai temai – knygų grafikai. Paskelbus dalyvių registraciją, ją teko uždaryti lygiai po 2 val., nes salė, kurioje telpa iki 200 klausytojų, jau buvo pilna norinčiųjų.

Pasvarstyti šia tema man suteikė progą paroda, veikusi „Arkos“ dailės galerijoje, pavadinimu „Knygos meno paroda: nuo iliustracijos iki knygos“ (2015 09 15–10 03, Alytaus kraštotyros muziejuje 2015 11 10–12 05). Jos rengėjos – Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos skyriaus dailininkės Ieva Babilaitė ir Nijolė Šaltenytė. Ši knygos meno paroda konkursinė, jos ekspozicijai buvo atrinkti knygos dailininkai, pristatantys naujausius per pastaruosius trejus metus sukurtus kūrinius. Iliustracijas vertino profesionalių dailininkų ir dailėtyrininkų komisija, šiemet paskyrusi 3 pinigines premijas, vardinę dailininko Algirdo Steponavičiaus premiją ir du diplomus. Vertinant iliustracijas, buvo atsižvelgta į menininko išmonę, meninę iliustracijų kokybę, originalų žvilgsnį, atidų teksto perskaitymą, autentišką stilių, profesionalų atlikimą.

I premija paskirta dailininkui Rimantui Roliai už iliustracijas autorinei paveikslėlių knygai „5 dienos nuotykių“ (2013). Iliustracijos išsiskiria itin inovatyvia dailės forma, už kurios pirmiausia slypi moderniai perteikta tradicija. Daugiaaukščiai namai (dar mums svetima didmiesčių kultūra) iliustracijose išdygsta iš lietuvių liaudies nacionalinių raštų ornamentikos ir spalvų, o iki schematiško ženklo stilizuoti personažai pateikiami žiūrovui kaip visiškai nauja, drąsi ir skambi meninė dermė. Dailininkas savo prigimtimi yra ne siužetinis iliustruotojas, rodos, jį varžo konkretus pasakojimas, jis kuria įspūdingus paveikslėlius, kurie patys yra kaip tekstai. Šios iliustracijos 2014 m. buvo rodytos tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų parodoje ir įvertintos specialiu pažymėjimu.

II premija atiteko Birutei Zokaitytei už iliustracijas Justino Žilinsko nuotykių apysakai „Mano Vilnius mano“ („Aukso žuvys“, 2015). Ši knyga skirta paaugliams ir jaunimui, joje, be dailininkės iliustracijų, yra Povilo Jankūno komiksas, knygą sustyguoja puikus dailininkės Agnės Dautartaitės-Krutulės knygos dizainas. Iliustracijos buvo kurtos remiantis įvairia istorine Vilniaus miesto medžiaga, tad jos žiūrovui leidžia pažinti miesto paminklus ir patirti kelionę laiku. Dailininkės iliustracijos – kaip neišsiųsti laiškai savo mylimam gimtajam miestui.

Nauja menine ir estetine kokybe suskambo ir dailininkės Linos Itagaki iliustracijos savos kūrybos grafinei novelei „Rytojaus paveikslėlių knyga“ (2013), už kurią jai paskirta III parodos premija. Šios knygos iliustracijos įvertintos ir specialiu prizu tarptautiniame iliustracijų festivalyje Ukrainoje (COW 2015).

Vaikų knygų dailininko Algirdo Steponavičiaus premiją šiemet laimėjo grafikė Irena Teresė Daukšaitė-Guobienė už pasakų iliustracijas. Diplomu apdovanota Jūratė Račinskaitė už mišrios technikos iliustracijas pačios dailininkės autorinei knygai „Taškuva raganytėms“ („Versus aureus“, 2013). Šioje žaidybinėje atraktyvios struktūros knygutėje iliustracijos jungiamos su žaidimo elementais, ją vartant dėliojasi naujų vaizdų pasakojimai. Iliustracijos įvertintos už knygos veikėjo originalumą. Kitas diplomas „už kantrią meistrystę“ atiteko dailininkei Linai Dūdaitei už iliustracijas latvių rašytojo Jurio Zvirgzdinio apysakai „Liūto riaumojimas“ („Lauvas Rūciens“, Ryga: Petergailis, 2015). Šiose iliustracijose puikiai dera dailininkės meistriškumas ir kruopštumas, piešiniai pasižymi ypatinga nuotaika, išsiskiria veikėjų charakteriais, kompozicijų darna, smulkių detalių reikšmingumu, bendru stiliumi.

Ši paroda turi ir nusistovėjusį formatą – šalia pagrindinės konkursinės ekspozicijos veikia dvi lydinčios parodos. Vienoje plačiau pristatoma ankstesnių metų laureato kūryba. 2012-ųjų laureate tapusi Ieva Babilaitė surengė savo autorinę parodą, kurioje eksponuoja paskutinių metų knygų iliustracijas Prano Mašioto knygelei „Kiškis smaližis“ (2014) ir savo kūrybos paveikslėlių knygai „Skrisiu“. Parodoje rodomas ir naujas kūrinys – tai abstrakčios individualios technikos Psalmių interpretacijos Šventojo Rašto tema. Ieva Babilaitė yra plataus spektro dailininkė, iliustravusi daugiau nei 10 vaikams skirtų knygų, kelias iš jų ir sukūrusi. Jos darbai įvertinti daugeliu premijų ir apdovanojimų, paveikslėlių knyga „Skrisiu“ (2014) įtraukta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY – International Board on Books for Young People) garbės sąrašą

Kita parodos dalis skirta dailininkui klasikui, daug prisidėjusiam prie knygos meno plėtojimo. Šiemet išsamiau pristatomas Rimvydo Kepežinsko indėlis į vaikų knygos meną. Dailininko braižas gerai pažįstamas ne vien Lietuvos meno gerbėjams, daugiausia jis žinomas kaip knygų iliustratorius ir kaligrafas. Jo kaligrafiniai plakatai „Life“ festivaliui (1995) ir Birštono džiazo festivaliui (1996) tapo kultiniais Lietuvos plakato meno pavyzdžiais. Paskutiniais kūrybos metais jis tarsi sugrįžo prie savo puikiai įvaldytos akvarelinio piešinio technikos, ja kurdamas vaikų knygų iliustracijas. Šmaikštumas tarsi naujai suskamba paskutinių metų vaikų knygų iliustracijose – Vytauto V. Landsbergio knygoje „Erelių sakmė“ („Dominicus Lituanus“, 2012) ir nuotaikingoje Audros Baranauskaitės istorijoje „Pelikanas Antanas ir taksas Pranas“ („Apostrofa“, 2014). Dailininkas daugiausia kuria akvarelės technika, jam puikiai pavyksta suderinti spalvos skaidrumą ir lengvą, tiksliai grakštų kaligrafinį potėpį.

Taigi, ši paroda savo apimtimi buvo gana didelė, įdomi keliais aspektais ir iškėlė keletą klausimų rimtesniems pasvarstymams. Trumpai priminsiu pačios parodos ištakas. Šiemet ji vadinama trečiąja, tačiau jos ištakos daug senesnės, nes dešimtmetį trukusi pauzė nutraukė ilgametę Dailininkų sąjungos rengtų Baltijos knygos meno trienalių tradiciją. Trienalės apžvelgdavo visų trijų Baltijos šalių dailininkų, kuriančių knygos srityje, veiklą. Po Nepriklausomybės atkūrimo kiekviena Baltijos valstybė ėmė rengti savas knygos meno parodas. Pavyzdžiui, Talino grafikos trienalė, tęsdama dar sovietmečiu susiformavusios parodos tradicijas, šiemet skaičiuoja jau 16-ąjį renginį, tačiau šalia įsteigė dar vieną parodą – Talino iliustracijų trienalę „Paveikslėlių galia“ („Power of Pictures“), 2016-aisiais bus surengta jau 5-oji. Šią parodą organizuoja estų Nacionalinė biblioteka, Grafinio dizaino asociacija, Vaikų literatūros centras ir IBBY Estijos sekcija. Taigi, atrodo, estai sąmoningai atskyrė grafiką, kaip savarankišką meno sritį, nuo vaikų knygų iliustracijų, pastarąjį renginį kilstelėjo į nacionalinės reikšmės lygmenį ir siekia jį padaryti stiprų visame Baltijos šalių regione. Latviai taip pat neseniai sumanė Rygoje rengti savo Paveikslėlių knygos kvadrienalę („Picture Book Quadriennial“). Tai konkursinė paroda, kurią irgi siekiama padaryti reikšmingą visam regionui. Jos organizatoriai – Nacionalinė Latvijos biblioteka – jungia jėgas su IBBY sekcija, renka tarptautinę komisiją, kviečia dalyvauti kaimynus, yra įsteigę gana solidų laimėtojo piniginį prizą, o parodą bibliotekoje atidaro per Tarptautinę vaikų knygos dieną – balandžio 2-ąją. Taigi, ir estai, ir latviai, nepasibodėję sovietinių šaknų, tęsia senąsias grafikos parodas, bet kartu, atsiliepdami į naujus poreikius (dėl stipriai išaugusios knygų leidybos), sugeba sukurti ir naujus konkursus paveikslėlių knygoms, siekia parodas pakelti į tarptautinį lygį, taip reklamuodami savo menininkus ir keldami pačių parodų prestižą.

Lietuvoje 2009-aisiais irgi imta gaivinti šią reikšmingą knygos meno trienalę. Tada buvo surengta pirmoji paroda pavadinimu „Knygos meno paroda: nuo piešinio iki knygos“ (rengėjai Dailininkų sąjungos Vilniaus grafikos sekcijos dailininkai Romas Orantas ir Nijolė Šaltenytė). Parodos geografiniai užmojai tapo daug siauresni, joje buvo pristatyti tik Lietuvos kūrėjai, tad, matyt, todėl ir buvo nuspręsta skaičiuoti iš naujo. Tačiau, mano manymu, vienas dalykas, su kuriuo nesusitvarkė ši paroda – tai adresatas. Vien pavadinimas „Knygos meno paroda“ yra kiek neatitinkantis šių dienų knygos meno suvokimo. Jis tarsi tęsia sovietmečio sampratą ir klaidina šiandieninį žiūrovą. Didėjant knygos spaudos galimybėms, į knygos meną šiandien žiūrima kaip į šrifto, knygos maketo, įrišimo visumą, ir tik tada – kaip į iliustracijas. Iš esmės šioje parodoje dominuoja paveikslėlių knygos iliustracijos, tik viena kita ne vaikų knygos iliustracija atrodo tarsi pasiklydusi, ne vietoje atsiradusi.

Antras dalykas – parodos organizatorius. Suvokiant iliustracijos reikšmę, reiktų vienytis su kitomis institucijomis, nes informacija apie parodą ir kvietimas joje dalyvauti vien Dailininkų sąjungos puslapyje yra tikrai per siauras – šioje srityje kuriančių žmonių ratas daug platesnis. Keliant pačios parodos prestižą, reikia nuolat internete pateikti bent dalį informacijos apie parodą, jos ištakas, laimėtojus, jų kūrinius, būsimas parodas, ten dėti kvietimus į ją ir pan. Tada paroda taptų svaresnė ir organizatorių tikslai – suartinti dailininką ir knygų leidėją, supažindinti su šioje srityje kuriančiais dailininkais, sudaryti galimybę leidėjams apžvelgti visą trejų metų knygų iliustracijų „derlių“ – būtų pasiekti gerokai greičiau. Antra vertus, tuomet kyla klausimų ir dėl parodos vietos bei laiko: kodėl ji vyksta ne per kokią nors knygų mugę? Kodėl kaimynai tokio pobūdžio parodas rengia būtent bibliotekoje, o mes – ne? Gal vėl koją kiša nežinia kada pasibaigsianti Lietuvos nacionalinės bibliotekos rekonstrukcija? Vaikų knygų iliustracijos turbūt geriausiai būtų matomos šalia knygų skaitytojų?

Reikia pripažinti, kad Lietuvos kultūros institutas, kaip tarptautinis programų centras, yra surinkęs tokio pobūdžio informaciją apie iliustruotojus ir ją nuolat skelbia, tad prie parodos organizavimo galėtų prisidėti dar viena institucija, nuosekliai besirūpinanti ir užsiimanti šios srities sklaida užsienyje. Būtent jų įdirbis rengiant Lietuvos prisistatymą tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje, kurioje šalis dalyvavo garbės viešnios teisėmis, prisidėjo ir didelį postūmį davė 2012-aisiais surengiant antrąją Knygos meno parodą (rengėjos Ieva Babilaitė, Nijolė Šaltenytė).
Taigi šiemet surengta paroda yra trečioji. Tačiau akivaizdu, kad jai pirmiausia trūksta sklaidos ir nuolat prieinamos informacijos. Išleistas parodos katalogas tikrai to nekompensuoja. Konkursinė dalis, kaip kviestinė, turi tam tikrą specifiką, joje rodomi labai skirtingo lygio meniniai kūriniai, tad parodos kokybę galėtų pagerinti jos tarptautiškumas (kvietimas dalyvauti užsienio menininkams ar formuoti tarptautinę žiuri). Tokia paroda taptų labiau geidžiama. O dabar, manau, knygos meno paroda dar laukia savo laiko. Jai pavyzdžiu gali tapti bet kuri kaimyninė šalis, jau gerokai persiorientavusi į naują knygos meno rinką ir suvokianti iliustracijas kaip svarbią nacionalinės kultūros ir dizaino sritį.