Kinas
„Kosmosas“ – vienas originaliausių ir jaunatviškiausių šiųmetės „Scanoramos“ filmų. Po 15 metų į kiną sugrįžęs Andrzejus Żuławskis, kuriam lapkričio 22 d. sukaks septyniasdešimt penkeri, perkėlė į ekraną paskutinį Witoldo Gombrowicziaus romaną. Gombrowicziui kine iki šiol nesisekė: jo prozos originalumo nepavyko perteikti nei „Ferdydurkę“ ekranizavusiam Jerzy Skolimowskiui, nei „Pornografiją“ į ekraną perkėlusiam Janui Jakubui Kolskiui. Pateikiame šių metų rugpjūtį savaitraštyje „Newsweek“ išspausdinto Żuławskio interviu fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Małgorzata Sadowska.
Pasižiūrėjusi „Kosmosą“ supratau, kiek daug turite bendra su Gombrowicziumi. Ar anksčiau galvojote ekranizuoti jo kūrinius?
Negalvojau nė sekundės. Sumanymas kilo prancūzų ir portugalų prodiuseriui Paolo Branco, su kuriuo anksčiau kūriau „Ištikimybę“. Jis paskambino ir paklausė, ar skaičiau Gombrowicziaus „Kosmosą“. Atsakiau, kad užaugau su ta knyga, kad ji visada darė man keistą ir triuškinantį įspūdį. Jis paklausė: „Ar nenorėtum sukurti jo pagrindu filmą?“. Atsakiau: „Leisk pagalvoti. Turiu perskaityti knygą dar kartą, esu pagyvenęs žmogus ir noriu įsitikinti, kad „Kosmosas“ ir dabar man šį tą reiškia.“ Tris dienas mąsčiau vaikščiodamas po mišką. Galiausiai paskambinau Branco ir pasakiau, kad filmą galima sukurti net pagal telefonų knygą. Tik „Kosmosas“ – ne telefonų knyga, o aukščiausio lygio literatūra, iki šiol gyva ir žeidžianti, nepasiduodanti supaprastinama. Sutikau kurti filmą. Tik jei knyga – labai gera literatūra, kinematografininkas neturi jos judinti, nes kinematografininko kelnaitės trumpos, o knygos – ilgos. Tačiau jei knygoje yra defektas – kartais beveik nepastebimas, o kartais didelis, tada galima imtis.
Kokį „defektą“ radote „Kosmose“?
Tas defektas – pats Gombrowiczius, visa jo biografija ir sudėtinga asmenybė, „Kosmosą“ rašantis žmogus. Mene egzistuoja tie, kurie konstruoja, ir dekonstruktoriai. Gombrowiczius buvo destruktorius, sustingusių formų naikintojas.
Jūsų filmai taip pat sprogdina formos ir pasakojimo schemas. Ar „Kosmoso“ ekranizacija Jums buvo galimybė į Gombrowicziaus biografiją, jo knygas įsižiūrėti į save lyg veidrodyje?
Kam stengėsi Gombrowiczius? Kurių velnių jam reikėjo „Kosmoso“? Ar jis manė, kad tomis kitokiomis knygomis jis pasieks kažin kokį finansinį ar socialinį Parnasą? Ne. Tad kam jis tai darė? Ar tam, kad kaip kai kurie mano pasauliniai kolegos vėl atsidurtų dėmesio centre, užsidėtų tamsius akinius spaudos konferencijoje, nes taip atrodo defektingiau? Ne, tai ne mano pasaka.
Kurdamas „Kosmosą“, o filmavimas truko trumpai, nes turėjome nedaug pinigų ir tik 36 filmavimo dienas, vakarais rašiau dienoraštį, kuris vadinosi „Kaip aš nenufilmavau Gombrowicziaus „Kosmoso“. Nes tai iš tikrųjų buvo nesiliaujanti kova tarp jo literatūros ir mano kino. Jei tai pavyks sujungti, bus kažkas, kas suteiks malonumo nelabai kvailiems žmonėms. To ir siekiau.
Perkėlėte romano veiksmą į mūsų laikus. Kodėl?
Buvo du keliai: vienas – Lenkija, smulkiaburžuazinė, apaugusi prietarais, 4-asis dešimtmetis, Zakopanė. Tai buvo būdas pasmaugti filmą. Vienintelis įdomus šios koncepcijos elementas būtų karas, susprogdinantis visą tą pasaulėlį. Be to, man būtų buvę siaubingai nuobodu atkurti epochą – kostiumus, vežimaičius, rodyti siaubingą šeimynėlę siaubingame pensione. Gombrowiczius nemylėjo žmonių, jis mylėjo save. Todėl visąlaik buvo opozicijoje, demonstravo savo nepalankumą. Negaliu pamiršti, kaip jis aprašo odą už pensiono savininkės ponios Vojtys ausų – ten kažkokios bjaurios karpos. Taip buvo galima kurti filmą. Bet juk svarbiausia, kad kinas būtų gyvas, ne toks kaip tas visas festivalinis košmaras – nuobodulio ir socialinio siaubo sąmokslas, kokiu dabar tapo kinas. Norėjau, kad filmas būtų gyvas, todėl surizikavau perkelti „Kosmosą“ į dabartį.
Portugalijoje kurtame filme vaidina prancūzų ir portugalų aktoriai, kalbama prancūziškai. Kaip supratau, tai buvo būtina?
Man visai nesvarbu, kokia kalba filmuoju, kartą net sukūriau filmą „Borisas Godunovas“ rusiškai. „Kosmosą“ reikėjo rašyti prancūziškai, ne tik todėl, kad prodiuseris – prancūzų, pinigai – taip pat, bet ir todėl, kad Gombrowiczių sukūrė prancūzai. Dominique’as de Roux kartu su Kotu Jelenskiu padarė taip, kad tas nežinomas rašytojėlis Paryžiuje tapo žvaigžde.
Sėdite čia, Vesiola gatvės miškelyje, truputį lyg Gombrowiczius emigracijoje. Pats save nustūmėte į periferiją ar buvote išstumtas iš lenkų kultūros?
Negerbiu žmonių, kurie suskaičiuoja rizikos kainą. Kai mane du kartus išgrūdo iš Lenkijos, į kurią sugrįžau po studijų užsienyje, ar skaičiavau, kiek tai kainuos? Tai buvo mano sprendimai ir nedariau nieko, kad visiems patikčiau. Taip pat ir Prancūzijoje, kur nesukūriau nė vieno komercinio filmo. Tai beprotybės forma, juolab kad tais laikais sovietų enciklopedija rašė, jog protas – sugebėjimo prisitaikyti forma. Bet aš klausiu: prie ko prisitaikyti? Prie jūsų, chamai? Prie jūsų, niekšai? Prie jūsų, buržujai? Prie jūsų, turtuoliai? Ne, aš prisitaikysiu pats prie savęs. To dar tik mokausi. Pastarieji 15 metų nebuvo tylėjimas. Parašiau šešiolika knygų, buvau užsiėmęs, stengiausi suprasti daug dalykų. Žinoma, galėjau sukurti kelis filmus. Ar būtų geriau, jei būčiau juos sukūręs? Nežinau. Žinau tik, kad kai po 15 metų sugrįžau į filmavimo aikštelę, jaučiausi taip, lyg būčiau ją palikęs vakar. Jei man ko ir stigo, tai būtent darymo, amatininko darbo, pačios gyvybingiausios, sveikiausios viso šio sumanymo dalies.
„Kosmosas“ nepaprastai gyvybingas, nes jo varomoji jėga – seksualinė energija ir geismas. Seksas – kartu ir kurianti, ir naikinanti jėga, išsilaisvinimas ir spąstai...
Deja, turiu pripažinti, nors nemėgstu to personažo, bet yra tiksliai taip, kaip rašė Freudas: seksas yra visa ko variklis. Dabar išgyvenu labai įdomų gyvenimo periodą, kai seksas dėl fiziologinių priežasčių liaujasi buvęs svarbus. Ir staiga visi tie klausimai lyg apsinuogina prieš žmogų. Nes tai jau praėjo ir galima į viską pasižiūrėti ne iš virimo centro, o iš šalies.
Seksas galingesnis už meilę?
Manau, kad meilė yra kartais saldus, kartais nemaloniai iliuzinis seksualumo priedas. Meilė – tai gyvenimo teatras, gyvenimo kinas, tai kostiumas.
Ar dabar, kai tai vis mažiau susiję su jumis, jaučiatės laisvas?
Greičiau liūdnas.
Parengė K. R.
