Pašnekesiai apie lėlių teatrą suaugusiems

Vilniaus teatre „Lėlė“ šventės šiemet alsuos prancūziška dvasia: gruodžio 28 – 30 d. čia gastroliuos teatro kolektyvas iš Prancūzijos „23H50“, parodysiantis tris spektaklius suaugusiems: „Didelis karkasas“ (rež. Marion Belot), „Neišvengiami žvėrys“ (rež. Jūratė Trimakaitė) ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“ (rež. Lucas Prieux). Be to, jaunieji kūrėjai lietuvių teatro profesionalams bei į egzaminų sesijas neįklimpusiems studentams ves net keletą kūrybinių dirbtuvių – nuo šešėlių ir objektų iki muppet’ų teatro.

„23H50“ – tai teatro kolektyvas, į kurį susibūrė jauni įvairių tautybių lėlininkai, baigę prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą (ESNAM). Čia susitikę prancūzai Marion Belot ir Lucas Prieux, rusė Vera Rozanova, brazilė Thaïs Trulio ir lietuvė Jūratė Trimakaitė ryžosi įkurti teatrą nesuprantamu pavadinimu. Tačiau jokios skaičių magijos čia nėra, tik nuoroda į studijų metais jiems galvon įsirėžusį paros laiką: be dešimties minučių vidurnaktį mokykloje nuskambėdavo skambutis, raginantis vėluojančius studentus greičiau keliauti namo. Ne namuose, o gastroliuojančius, repetuojančius, traukiniais iš vieno miesto į kitą skubančius lėlininkus teko atkakliai gaudyti ir šio pokalbio autorei. Tad jūsų, tikiuosi, maloniam skaitymui – iš telefoninių pokalbių, trumpųjų žinučių, elektroninių laiškų lietuviškai ir prancūziškai surankiotas atsakymų koliažas.

Kaip ir kodėl atsidūrėte Šarlevilio-Mezjero lėlių teatro mokykloje?

Jūratė Trimakaitė: Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje norėjosi gilinti žinias lėlių teatro srityje. O kai su „Lėlės“ teatru nuvykome į festivalį Balstogėje, kur susipažinau su tuometiniais Šarlevilio mokyklos studentais, galutinai apsisprendžiau, kad noriu ten. Mane sudomino, kad sistema ten grindžiama kūrybinių dirbtuvių principu, t.y. per trejus metus susipažįstame su daugeliu lėlinininkų iš viso pasaulio, atvykstančių kelias savaites ten dėstyti. Taip gauname daug įvairios informacijos, susiduriame su skirtingomis lėlių teatro technikomis, galime išbandyti save daugelyje sričių.

Marion Belot: Kitos tokios aukštosios mokyklos Prancūzijoje nėra. Ten studijuojantieji turi galimybę įgyti įvairiapusį išsilavinimą, pažinti lėlių teatrą ne kaip lokalų, o pasaulinį reiškinį, negana to, mokytis daugiatautėje aplinkoje.

Lucas Prieux: Prieš įstodamas į ESNAM dirbau lėlininku keliose trupėse šiaurės Prancūzijoje. Lėlių teatras man atrodė neaprėpiamas ieškojimų laukas, platus ir margas kaip pasaulis. Po kurio laiko supratau, kad mano žinios apie lėlių teatro technikas ir formas yra be galo ribotos. Tais metais Šarlevilyje kaip tik buvo renkama devinta laida...

Daugelis jūsų spektakliuose dalyvaujate keliuose vaidmenyse – kaip režisieriai, aktoriai, dailininkai, butaforai, o Lietuvoje studijas baigęs aktorius retai savo noru nueina į cechą.  Ar to išmokote per studijas, ar tokia apskritai teatrinė Prancūzijos tradicija?

J. T.: Prancūzijoje lėlininkas turi daug išmanyti, būti savotišku renesansiniu menininku. Turi, pavyzdžiui, susipažinti su apšvietėjo amato specifika, nes tai padės geriau suprasti kolegą, susikalbėti bendro tikslo, spektaklio, labui. Tačiau man širdžiai mieliausia animavimas ir režisūra, o štai lėles gaminti pabosta.

M. B.: Šarlevilyje išmokau daugelio dalykų: lėlių konstrukcijos, animavimo, kūno plastikos, vokalo subtilybių, dramaturgijos, scenografijos... Tačiau šiuo metu man daugiausiai profesinio ir asmeninio pasitenkinimo suteikia vaidyba, tiesioginė akistata su publika, be to, galiu save išbandyti ir pažinti dirbdama su skirtingais režisieriais. Savo režisūrinio alter ego kol kas neišleidžiu į atvirą pasaulį, gal kiek vėliau...

L. P.: Būtent studijų metais ėmiau gilintis į lėlininkystės kalbą, apie kurią anksčiau per daug nesusimąstydavau. Tačiau tos vienintelės savo vietos nesuradau: ir vaidinu, ir režisuoju, ir apšvietėju dirbu, ir garsą, scenografiją kuriu, ir lėles gaminu. Tai man leidžia būti atviresniam, įvairiapusiškesniam, taip pat išvengti nuobodulio! Be abejo, ateis laikas, kai reikės susikoncentruoti. Tačiau esu tikras, kad niekada nenustosiu galvoti apie įvairiausius teatrinius sumanymus, nes tik taip galiu kalbėti apie mane supantį pasaulį.

Kodėl apskritai pasirinkote lėlių teatrą? Kokios jo meninės raiškos galimybės, neprieinamos kitoms meno rūšims, žanrams?

J. T.: Lėlių teatre beveik nėra neįmanomų dalykų – jei, tarkim, nori, kad personažas skraidytų, tai aktorius to niekada nepadarys, o lėlė gali. Lėlė ir numirti scenoje gali taip, kad nesuabejotum. Kitas dalykas yra lėlių teatro įvairovė: tai ir šešėliai, ir muppet’ai, ir objektai, kaukės. Be to, mane labai domina lėlės ir aktoriaus santykis – kada reikalingas vienas, o kada kitas? Kokie dramaturginiai dalykai lemia, kad konkrečiam personažui įkūnyti pasirenki aktorių, ne lėlę, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, kurdama „Neišvengiamus žvėris“ žvėrių personažams rinkausi lėles, t.y. laukinių gyvūnų iškamšas. Jeigu juos vaidintų aktoriai, nepavyktų perteikti nuotaikos, dingtų netikėtumas, tebūnie tai viso labo akimirka, kai žiūrovas patiki, jog mato tikrą žvėrį. 

L. P.: Užaugau su filmais ir serialais, į spektaklius retai nueidavau, o ir tie, kuriuos pamatydavau, sudomindavo retai. Pirmą kartą tikrą žiūrovišką malonumą patyriau žiūrėdamas lėlių spektaklį. Mano nuomone, lėlių teatras labai praturtina dramos teatrą, tiek dramaturgija, tiek teatrine raiška. Lėlių teatre slypi metaforos jėga: lėlė leidžia žiūrovui kitaip, nei vaidinant aktoriui, susitapatinti su personažu; lėlė įkūnija šį tą daugiau nei vyrą ar moterį; metaforiška lėlės prigimtis ir plastiškumas leidžia jai įkūnyti Žmogų plačiąja prasme; ji ir yra metafora. Lėlė, kai ji profesionaliai animuojama, žavi, įtraukia, neramina ir, jei leidžiam sau patikėti jos kuriama iliuzija, tai gali mus nunešti labai toli.

Lietuvoje lėlių teatras pirmiausia yra teatras vaikams. Jūsų kolektyvo repertuare dauguma spektaklių skirti jaunimui ir suaugusiems. Kaip sudomintumėt savo spektakliu paauglį ar suaugusį žiūrovą, kuriam lėlių teatras pirmiausiai primena „Trijų paršiukų“ sceną?

J. T.: Prancūzijoje irgi gajus toks stereotipas, nors čia ir lėlių teatro tradicijos gilesnės, ir įvairovė didesnė. Vis dėlto, man regis, spektaklio adresatą lemia pasirinkta medžiaga. Būna, kad medžiaga padiktuoja rinktis lėles, net jei kūrinys ir skirtas suaugusiems. Tačiau žiūrovas neturi galvoti, kad eina į lėlių spektaklį. Juk „Makbetą“ renkiesi todėl, kad tave domina tema, kūrinys. Taip ir su lėlių teatru.

M. B.: Man lėlių spektaklis niekada nebuvo vaikiško spektaklio sinonimas. Lėlių teatrą atradau susipažinusi su Philippe’o Genty spektakliais, kai man buvo septyniolika. Nuo pirmos akimirkos man atrodė, kad lėlė yra nepaprasta priemonė pasakoti istoriją, pasitelkiant poeziją, humorą, metaforą, vaizdą... Kurti lėlių spektaklį reiškia rinktis tam tikrą „teatrinę raišką“. O pati istorija gali būti skirta ir vaikams, ir suaugusiems. Pasakojimo forma jokiu būdu nelemia, kokiam žiūrovui skirtas spektaklis.

L. P.: Kadangi lėlių teatrą atradau jau būdamas suaugęs, man tai tarsi įrodymas, kad jis nėra skirtas išimtinai vaikiškai publikai. Lėlių teatras gali prabilti į bet kokio amžiaus žiūrovą. Dėl to, man atrodo, labai svarbu būsimuosius lėlininkus mokyti dramos teatro, nes tai leidžia parodyti, kad lėlių teatras yra teatrinė kalba. Ir ta kalba galima pasakyti viską ir bet kokio amžiaus žiūrovui. Lėlė pati savaime nėra tikslas, o tik priemonė, įrankis. Tačiau koks veiksmingas jis gali būti!

Ką norėjote pasakyti savo spektakliais, kokias temas užkabinti?

J. T.: Savo spektaklyje „Neišvengiami žvėrys“ susitelkiau į mirties temą. Norėjau pažvelgti į ją trimis aspektais: kai ji užklumpa netikėtai, nepalikdama laiko susitaikyti; kai mirtis visuomet greta tavęs, kai nebebėgi nuo minties, kad vieną dieną išeisi; trečiąja istorija pabandžiau pafantazuoti apie gyvenimą po mirties. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad spektaklis, nors tema ir rimta, yra labiau tragikomedija. Man norėjosi į šią liūdną, slogią temą pasižiūrėti lengvai, šviesiai, juk yra kultūrų, kuriose mirtis nėra baisi. Kita vertus, man čia buvo svarbi ir mitologinė samprata: gamta kaip kažkas labai galingo, neišvengiamo, prieš ką žmogus yra bejėgis.

M. B.: Spektaklį „Didelis karkasas“ įkvėpė Manu Larceneto komiksai, tai mano diplominis darbas. Norėjau pasigilinti į skirtingų menų – komiksų ir apskritai vizualiųjų menų bei lėlių teatro – sąlyčio taškus ir skirtumus, taip pat atrasti būdą, kaip perkelti į sceną Polzo personažą. Man pasirodė, kad lėlė geriausiai tinka įkūnyti šį dvimetrinį atsiskyrėlį milžiną. Kurdama šį spektaklį nesiekiau tiksliai atpasakoti pačią istoriją, norėjau užčiuopti personažo keistumą, pasistengti suprasti žmogų, kai jis meta viską, ką iki šiol gyvenime nuveikė. Spektaklis apie tai, ką reiškia būti visuomenės paraštėse ir kaip skirtingai kartais suvokiame dalykus.

L. P.: Spektaklyje „Pliušiniai Ipolito meškiukai“ leidausi į tam tikrą žaidimą. Fedra ir Ipolitas, kuriuos vaidina dvi aktorės, yra visiškos priešingybės. Siekdama patenkinti uždraustą geismą, viena net persiima kitos neurozėmis, taip vildamasi suartėti. Spektaklyje norėjau per žaidimą atskleisti jų suartėjimo istoriją, kurioje realybė maišosi, koketuoja su išmone. Šie du herojai bei jų santykis su tikrove ir fikcija tam tikra prasme atspindi mano kartą, kuri užaugo apsupta vaizdų, reklamų, populiariosios kultūros produktų pertekliaus. Stengiuosi kelti klausimą, koks yra santykis tarp mūsų troškimų ir iliuzijų, kurios juos gimdo. O atskirti, kas yra tikra, o kas ne, kartais nėra taip paprasta. Šiems dviem herojams žaidimas yra paskutinė ir vienintelė forma, leidžianti išlaisvinti savo vaizduotę, troškimus ir susikurti svajonių gyvenimą: romantišką, kupiną nuotykių, tragizmo.

Kalbino Agnė Pulokaitė