7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tylos laipsniavimas

Fotografijos paroda „Ramus gyvenimas“ Krokuvoje

Agnė Narušytė
Nr. 45 (1151), 2015-12-18
Dailė Fotografija
Algirdas Šeškus, be pavadinimo, 8–9-asis dešimtmečiai
Algirdas Šeškus, be pavadinimo, 8–9-asis dešimtmečiai

Lietuvos kultūros sezonas atviliojo į Krokuvą ir mane. Važiavau su trimis fotografais: Gyčiu Skudžinsku, Rimaldu Vikšraičiu ir Gintaru Zinkevičiumi. Kitu reisu atvyko Gintaras Česonis ir Algirdas Šeškus, paskui dar prisijungė Indrė Šerpytytė ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Mus apgyvendino viešbutyje „Klezmer-Hojs“ Kazimeže – žydų rajone, kuris, naciams sunaikinus beveik visus jo gyventojus, ilgą laiką buvo apleistas, bet dabar šiek tiek atsigauna – čia veikia Žydų kultūros centras, XVI a. mokslininko, rabino Moses Isserles Remuh vardu pavadinta biblioteka ir keletas žydiškos virtuvės restoranų. Kaip ir dera viešbučiui tokiu pavadinimu (klezmer – tai aškenazių žydų instrumentinės muzikos žanras), jame dažnai apsistoja menininkai. Stevenas Spielbergas čia tikriausiai gyveno filmuodamas „Šindlerio sąrašą“, nes kaip tik netoliese, Plaszowo koncentracijos stovykloje, Oskaras Schindleris išgelbėjo 1098 jo fabrike įdarbintus žydus.


 

Tad vieną dieną praleidome tikrame-netikrame muziejuje tarp paveikslų raižytais rėmais ir krištolinių grafinų, antikvarinėse spintose kabindami drabužius, valgydami prie baltomis nertinėmis staltiesėmis dengtų stalų, klausydamiesi žydiškos muzikos. Atrodė, kad ši vieta mėgina neprisiminti kelių šimtmečių nesutarimų su Krokuvos piliečiais, tarsi tik taip galėtų panirti į palaimingo gyvenimo sapną, apsivilkusi auksu siuvinėtus išžudytųjų rūbus. O pati Krokuva, po kurią daugiausiai vaikščiojome tamsoje, atrodė kaip iš prigimties kalėdinis miestas, po visų Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimų paragavęs Austrijos-Vengrijos kultūros ir jau tuomet įspūdingą architektūrinių stilių katalogą papildęs secesiniais pastatais. Tarp jų gatvėmis ir bulvarais dunda mėlyni tramvajai, tarsi pasiskolinti iš princo žaislų dėžės, o senamiestyje niekas netrukdo grožėtis renesansine Audeklų hale (Sukiennice), nes pravažiuoja nebent širmių tempiamos baltos karietos.


 

Bet Krokuvoje buvome trumpai ir, kaip kokie makdonaldiniai turistai, lankėme tik lietuviškas parodas. Tiesa, nespėjome pamatyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Lietuviškos pasakos“, iš Vilniaus atvežto Žygimanto Augusto heraldinio gobeleno Vavelio pilyje, o Žydų mokslinio instituto YIVO veiklai Vilniuje skirta paroda jau buvo pasibaigusi, kaip ir Krokuvos knygų mugė, kur Lietuva buvo speciali viešnia. Mačiau tik XII Baltijos trienalės parodą „Milijonas linijų“ („Milion linii“ / „A Million Lines“) šiuolaikinio meno galerijoje „Bunkier Sztuki“ ir fotografijos parodą „Ramus gyvenimas“ („Spokojne życie“ / „Quiet Life“) japonų meno ir technologijų muziejuje „Manggha“. Pastarąją čia ir pakomentuosiu, nes įdomu, kaip mūsų fotografiją mato lenkų kuratorius.


 

Wojciechas Nowickis, žinomas ir kaip rašytojas bei kulinarinių recenzijų autorius, ne šiaip pristatė kieno nors pasiūlytus kūrinius, bet daug kartų lankėsi Lietuvoje, naršė po Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvus, lindėjo pas Algirdą Šeškų ir peržiūrinėjo seniai užmirštų kontaktinių atspaudų šūsnis. Mat jis kūrė parodą-tekstą apie „tyliąją“ fotografiją – į giliausius kultūros klodus prasismelkusią nuobodulio estetiką (anotacijoje jis mini ir mano aprašytą absurdo jausmą, kasdieniško objekto banalumą, „ramaus gyvenimo tekėjimą tarsi anapus laiko“). Anot jo, tokia fotografija gyvavo užribio zonoje ne tik 9-ajame dešimtmetyje, bet ir anksčiau, kai daugelis entuziastingai fiksavo modernėjantį gyvenimą ar vykdė valdžios užsakymus. Sovietmečiu oficialiai įteisinta ir išpopuliarinta fotografija parodoje pristatyta kaip kontrapunktas „tyliajai“ netikėtu pavidalu: Nowickis paėmė žymiausius to laiko albumus – „Nemuno vingiuose“, „Šalis ta Lietuva vadinas“, „Vilniaus šiokiadieniai“, „Lietuvos Nerija“, „Mūsų šeima“ – ir nufotografavo atvartus, taigi eksponavo fotografijos leidinių fotografijas. Tai šiurpiai graži praeities rekonstrukcija – jos grubūs kontrastai rėkte rėkia, kaip reikia matyti Lietuvą, koks turi būti fotoMenas. O kartu atrodo, kad Lietuvos fotografija po keturiasdešimties metų žiūri į save pačią ir stebisi perdėtu optimizmu.


 

Tų pageltusių puslapių vartyti negalima – fotografuodamas knygas kuratorius tarsi užantspauduoja po „reikšminga forma“ paslėptą ideologinį paveldą. Jis laukia ateities Vito Luckaus, kuris vėl karpys vaizdus ieškodamas tikrumo, prarandamo žinant, kaip reikia nufotografuoti tikrovę. Neatsitiktinai du Luckaus knygos „Požiūris į senovinę fotografiją“ atvartai konceptualiai užbaigia parodą, tarsi suimdami ją visą kaip medijos praeitį.


 

Štai šiame senesnės ir naujesnės senovinės fotografijos rėme parodos lankytojas pirmiausia, dar neįėjęs pro stiklines duris, pamato išdidintą nuotrauką: iš dviejų sunkvežimių kyla balti dūmai, danguje susijungiantys į juodą grybą. Ar tai katastrofa? Ar mistinis apsireiškimas? Atsakymų nebus, nes Šeškus savo fotografijų nepavadina, be to, atspausdina per tamsiai – detalės susilieja (tik geriau įsižiūrėjusi minėtoje fotografijoje pastebiu mergaitę baltais kaspinais ir languotu sijonu, regis, irgi fotografuojančią dūmus, plokščią milicininko kepurę, Vilniaus panoramą, dar nesudarkytą stiklinių dangoraižių). Šeškaus fotografijos – ne įvykių dokumentai, bet nepaaiškinami būties virptelėjimai, tvyrojimas neapibrėžtoje dabartyje nežinant, kas bus, kai tikrovė tarsi stabteli ir susimąsto, kai menas įlenda kaip viela po nagu ir jau skauda. Būtent tokia fotografija Lietuvoje labiausiai traukia lenkų kuratorių – ta, kuri „pažadina iš palaimos“ ir „nepastebimiems dalykams suteikia kosminę dimensiją“.


 

Toks yra ir parodoje besisukantis Algimanto Kunčiaus filmas – 1982 metais į Lenino (dabar Gedimino) prospekte vaikštančius žmones iš viršaus žiūri stiuko erelis, tarsi ruoštųsi pulti. Pastatų sienose kamera atranda šviesos gotiką, o klostėtuose moterų sijonuose – antiką, bet staiga vitrinoje Kunčius pastebi paprasčiausiai sukrautas bulvių rezgines ir dekonstruotą save patį – tik kameros objektyvu uždengtą veidą ir dienos ritmą mušančią koją. Pakeliui jis vis žvilgčioja į erelį. Besikartojanti akmeninio stebėtojo figūra primena ne tik apie visur esančius ideologinės tiesos prižiūrėtojus, bet ir šviesiosios kasdienybės trapumą. Nes Kunčiaus ir Šeškaus beveik lengvabūdišką mėgavimąsi fotografavimu parodoje pertraukia propagandos, represijų, prievartos ženklai Iljos Fišerio, abiejų Vytautų Stanionių, Broniaus Kazlausko, Gintaro Zinkevičiaus ir Indrės Šerpytytės fotografijose: piliečių kontrolė, mirtis, demonstracijos, tremtis, beprasmiškai einantis laikas sovietų kariuomenėje. Į dirbtines situacijas perkelti kūnai automatiškai atlieka primestus veiksmus, fotografija tai automatiškai dokumentuoja vis kartodama kompozicijų klišes, bet tarsi netyčia parodo, kokie pažeidžiami tie kūnai, kurių savininkų mintys atitrūkusios nuo to, kas vyksta, o veiksmas tingsta, lėtėja grimzdamas į absurdo pelkę. Užuot stebėję aštuntosioms okupacijos metinėms skirtą sporto renginį 1948 m., mes matome, kad vežimu atvažiuoja giltinė, tik vietoje kaukolės – dujokaukė (Fišeris), matome, kaip parade transparantus nešančios moterys galvoja, ar spės nusipirkti duonos (Stanionis), kaip sovietinės armijos šauktinio veidas neišduoda, ar jis diedas, ar dūchas, ar budelis, ar auka (Zinkevičius). Meno kūrimu neužsiėmusi fotografija tiesiog būna savo vietoje, savo laiku ir leidžia gyvenimui įtekėti į fotoaparato dėžutę, palikti šviesos atspaudus, nes kito laiko nebus.


 

Kitame laike apie tuos pačius dalykus jau kalbama kitais būdais. Šalia Kazlausko tremties nuotraukų Indrės Šerpytytės ciklas „Tylos būvis“ (2006) ištinka tarsi nušvitimas. Vargano žmonių gyvenimo ir mirties Sibire vaizdai rodo tik represijų pasekmes – istorija žinoma, priežastys išnagrinėtos, skiriasi tik pavardės ir veidai. Kitaip nei Antano Sutkaus „Pionierius“, jie nėra dvasingi ar mąslūs. Įsmeigę akis į mus jie klausia: „Kodėl? Už ką?“ Tie patys klausimai grindžia ir Šerpytytės ciklą, skirtą neaiškiomis aplinkybėmis žuvusiam tėvui, Lietuvos saugumo tarnybos vadovui (jo netekusi šeima emigravo į Didžiąją Britaniją). Kitaip nei detalėmis gaudžiančiose dokumentinėse nuotraukose, vienuolikoje juodų kvadratų tėra tik keli ryškumu rėkiantys objektai: uniforminė kepurė, ant šono paverstas telefonas apvyniotu laidu, atverstas gimimo liudijimas, parvirtusi kėdė, baltų lapų stirtos, dokumentus naikinantis prietaisas, moters rankos tarsi stovint prie mirusiojo ir t.t. Tie parversti, surišti, pjaustomi daiktai yra ir „aukos“, ir buvimo nežinios vakuume simboliai, susiejantys skirtingų laikotarpių patirtis. Čia jau nebelieka abejonių, kad ir lenkiškame, ir angliškame parodos pavadinime užšifruota dviguba prasmė: ne tiek „ramus gyvenimas“, kiek tylus. Ramus nebent skaitant ironiškai.


 

Taigi nors fotografijos kalba keičiasi, Nowickiui rūpi parodyti tai, kas nesikeičia – fotografijos panaudojimą galiai įtvirtinti ir nebylias fotografijos išdavystes apsimetant tikrove, represijų metodus, kuriuos viena sistema perima iš kitos, ir nutildytųjų protestą. Jis stoiškas, nors ir nepalenkiamas Mildos Drazdauskaitės portretuose – ji nefotografavo nei tremtinių, nei disidentų, tik savo pažįstamus ar keliaujant geležinkeliu atsitiktinai sutiktus nepažįstamuosius. Suvoki, kad tie nematomi paribių gyventojai, pilkieji sovietijos piliečiai – tai visi anuometiniai „mes“. Tie kasdienybės herojai žiūri į objektyvą taip, tarsi žinotų, kad kitaip nebus, o šalia ant stalo išdėlioti lapai iš Zinkevičiaus „Kareivio dienoraščio“ šaiposi iš saviapgaulės ritualų gaminant nesamo heroizmo memorialus.


 

Jei viskas tuo ir baigtųsi, paroda būtų dar vienas atminties aktas, politinis kaltinimas sovietinei okupacijai, kuri jau nugalėta. Bet su palengvėjimu atsidusti trukdo per kelis dešimtmečius išsidriekusios Rimaldo Vikšraičio „Pavargusio kaimo grimasos“, jau kelerius metus verčiančios raukytis jo parodas užsienyje pristatančių diplomatų veidus. Juk baisu pripažinti, kad šie apgirtę veidai, nevalyva aplinka, kurią tik šiek tiek užtušuoja cigarečių dūmai, nudėvėti kūnai, iš savo pačių kvailumo besišaipantys žmonės „reprezentuoja Lietuvą“. Tarp jų gyvenantis Vikšraitis, kaip koks neįgalus Dantė, juos ragina suvaidinti savo „Velniškąją komediją“, o jo fotografijos trukdo apsimesti, kad Drazdauskaitės, Zinkevičiaus, Šeškaus, Luckaus, Stanionio pilkieji žmogeliai niekur nedingo, tik yra išmesti iš pablizgintos naujojo gyvenimo reklamos, kur viskas tik „gerėja“, rodikliai tik auga. Šie „nevykėliai“, „bomžai“, „runkeliai“ dabar išmesti iš socialinės sąmonės, panašiai kaip nepatekdavo į „gražiąją šalį“ reprezentuojančius sovietmečio albumus.


 

Nei tokių, nei kitokių žmonių neleidžia pamatyti ir Gyčio Skudžinsko „Albumas“. Atidarytos ir uždarytos medinės dėžės, kuriose sudėtos užverstos nuotraukos, yra dvilypis dabarties atsakymas Luckui. Juk tai – irgi požiūris į senovinę fotografiją, surinktą sendaikčių turguose. Šis nematomų vaizdų „albumas“ simboliškai užverčia parodą, tarsi jau reiktų gintis ne nuo kompozicinių klišių, bet nuo pačių vaizdų, nes jie vis tiek nieko nepaaiškina ir nieko nepadeda išspręsti. Kita vertus, vienoje iš eksponuojamų Luckaus fotografijų du šventiniais kostiumais apsirengę vyrai fotografuojasi kartu su sudūlėjusiais palaikais atidengtuose karstuose – nežinia kodėl, bet taip, tarsi čia būtų jų mylimosios, motinos ar žmonos. Jau po Luckaus mirties daugybė tokių palaikų buvo atkasta Sibire ir perlaidota Lietuvoje. Tai irgi fiksavo politiškai angažuota fotografija, bet netgi tada ji patenkino smalsulį leisdama įsižiūrėti į materialias nebūties išraiškas. Skudžinskas simboliškai užvožia tą karsto dangtį – užuot makabriškai tyrinėjus mirtį, jis siūlo skaityti užrašus, antspaudus, dėmes ir įsivaizduoti gyvenimą. Galbūt tai – menami parodos fotografijose matytų žmonių laiškai, siuntinėti vienas kitam iš miesto į kaimą, iš kasdienybės į tremtį, iš kariuomenės į kasdienybę? Galbūt, o gal ir ne. Svarbu kas kita: kad ir kokia tiksli būtų fotografija, labiausiai rūpimą objektą – tikrąjį paprastos būties pulsavimą – galima pamatyti tik vaizdui atsitraukiant, pritylant.


 

Taigi parodoje „Ramus gyvenimas“ lenkų kuratorius įdomiai pasakoja Lietuvos tyliosios fotografijos istoriją nedidelėje erdvėje, tiksliai laike klodamas idėjinius sluoksnius. Pamatai, kad ramybė čia priklauso nuo sutartinės visų suinteresuotų dalyvių tylos: tylaus nuskriaustųjų nesipriešinimo, tylaus fotografijos liudijimo, tyliai represuojančios sistemos, kuri niekada neišduos paslapčių, tyliai rėkiančio prievartinio pozityvizmo džiaugsmo ir savanoriško fotografijos nutilimo, pasitraukiant vėl į visuomenės užribius, tiktai tyloje aptinkamos išminties. O išvados? Jas teks daryti patiems.


 

Paroda veikia iki 2016 m. sausio 31 d.

„Manggha“, Japonų meno ir technologijų muziejus (M. Konopnickos g. 26, Krokuva)

Algirdas Šeškus, be pavadinimo, 8–9-asis dešimtmečiai
Algirdas Šeškus, be pavadinimo, 8–9-asis dešimtmečiai
Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, iš knygos „Šalis ta Lietuva vadinas“. 1970 m. A. Narušytės nuotr.
Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, iš knygos „Šalis ta Lietuva vadinas“. 1970 m. A. Narušytės nuotr.
Ilja Fišeris, sportinis renginys, skirtas pažymėti aštuntąsias Lietuvos sovietinės okupacijos metines, ekspozicijos fragmentas. 1948 m. A. Narušytės nuotr.
Ilja Fišeris, sportinis renginys, skirtas pažymėti aštuntąsias Lietuvos sovietinės okupacijos metines, ekspozicijos fragmentas. 1948 m. A. Narušytės nuotr.
Ilja Fišeris, sportinis renginys, skirtas pažymėti aštuntąsias Lietuvos sovietinės okupacijos metines. 1948 m.
Ilja Fišeris, sportinis renginys, skirtas pažymėti aštuntąsias Lietuvos sovietinės okupacijos metines. 1948 m.
Vytautas V. Stanionis, „Nuotraukos dokumentams“, ekspozicijos fragmentas. 1946 / 1987 m. A. Narušytės nuotr.
Vytautas V. Stanionis, „Nuotraukos dokumentams“, ekspozicijos fragmentas. 1946 / 1987 m. A. Narušytės nuotr.
Vytautas Stanionis, „Demonstracija Alytuje“ (1956 m.) ir „Jaunimo šventė“ (1958 m.), ekspozicijos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Vytautas Stanionis, „Demonstracija Alytuje“ (1956 m.) ir „Jaunimo šventė“ (1958 m.), ekspozicijos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Bronius Kazlauskas, iš tremties Sibire.
Bronius Kazlauskas, iš tremties Sibire.
Indrė Šerpytytė, „Tylos būvis“, fragmentas. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Indrė Šerpytytė, „Tylos būvis“, fragmentas. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Indrė Šerpytytė, „Tylos būvis“, fragmentas. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Indrė Šerpytytė, „Tylos būvis“, fragmentas. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Milda Drazdauskaitė, „Valytoja iš Daugpilio“. 1984 m.
Milda Drazdauskaitė, „Valytoja iš Daugpilio“. 1984 m.
Gintaras Zinkevičius, albumo „Kareivio dienoraštis“ ekspozicija. A. Narušytės nuotr.
Gintaras Zinkevičius, albumo „Kareivio dienoraštis“ ekspozicija. A. Narušytės nuotr.
Gintaras Zinkevičius, iš albumo „Kareivio dienoraštis“. 1988 m. A. Narušytės nuotr.
Gintaras Zinkevičius, iš albumo „Kareivio dienoraštis“. 1988 m. A. Narušytės nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Algirdas Šeškus, be pavadinimo, 8–9-asis dešimtmečiai
Algirdas Šeškus, be pavadinimo, 8–9-asis dešimtmečiai
Algirdas Šeškus, be pavadinimo, 8–9-asis dešimtmečiai
Algirdas Šeškus, be pavadinimo, 8–9-asis dešimtmečiai
Rimaldas Vikšraitis, iš ciklo „Pavargusio kaimo grimasos“. 2001 m.
Rimaldas Vikšraitis, iš ciklo „Pavargusio kaimo grimasos“. 2001 m.
Vitas Luckus, albumo „Požiūris į senovinę fotografiją“ atvartas. 1986 m. A. Narušytės nuotr.
Vitas Luckus, albumo „Požiūris į senovinę fotografiją“ atvartas. 1986 m. A. Narušytės nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Albumas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Albumas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.