Gruodžio 12 d. Paryžiuje mirė tapytojas ir grafikas Pranas Gailius. Gimęs netoli Mažeikių, baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukęs į Vokietiją, paskui Strasbūre studijavęs Prancūzų kultūros institute (Institut de la civilisation francaise), o Paryžiuje – Fernand’o Léger dailės studijoje, jis kūrė ekspresyvius tapybos ciklus ir dailininko knygas pagal Kazio Bradūno, Oskaro Milašiaus poeziją ir Witoldo Gombrowicziaus neparašytą pjesę. Lietuvių liaudies vizualinės kultūros prisiminimus Pranas Gailius jungė su modernia dailės kalba, kurioje galima atsekti gesto tapybos, tašizmo, Rytų meno įkvėptos kaligrafijos pėdsakų. Prisimindami menininką pateikiame fragmentus iš jo pokalbio su Simona Makseliene.
Turėjau dirbtuvę nuokalnėje. Nors buvo daug pietų saulės, dirbau šešėlyje. Visuomet noriu suderinti aukštumą su giluma. Ir tas ateina iš lietuviškų dainų: gluosnis aukštai, o bernužėlis kažką daro apačioje. Man nėra aukštai be žemai. Ir, be to, tuo metu norėjau reikštis kaligrafiškai. Man reikėjo išreikšti potvynio, kuris suveda aukštumą ir žemumą, jausmą. Aš galiu žiūrėti horizontaliai, tačiau norėjau išreikšti ir vertikalų – kritimo – jausmą, kai leidžiu kristi daiktui, tačiau ne pagal gravitacijos dėsnį, o matant visą jo kritimo trajektoriją. Pasaulį išgyvenu kaip kritimą: nuo šviesos į šešėlį, nuo šešėlio į šviesą. Vertikalumas čia tampa labai svarbus. Kai yra kritimo jausmas, atsiranda labai gilus išgyvenimas, persmelkiantis visą aplinką, kuri krenta kartu.
Kas yra baisu, dažniausiai yra labai gražu. Tai nėra vien juoduma, kaip moters plaukų masė. Noriu, kad mano patirtas jausmas įgytų plastinę išraišką. Panašiai kaip moteris, kuri atmeta plaukus: čia yra ir masė, ir banga, ir gestas, ir kritimas iš viršaus į apačią. Tai yra gestinė tapyba.
Mano gestinė tapyba nėra vien tik susijaudinimas, ūpas. Tai yra kažkokio jau egzistuojančio dalyko atvėrimas ir išraiška. Kad darbas būtų gyvas, reikia gesto ir greičio, su kuriuo tas gestas atliekamas ir kuris leidžia atsirasti prasmei. Nereikia maišyti gestinės tapybos su Sizifo akmens riedėjimu. Tačiau drauge tos pilnatvės siekimas – tai Sizifo darbas. Kartais matai mano darbuose labai aštrią liniją – tarsi žaibą. Tai liudija galutinę geismo išraišką plastine forma. Tapyba yra procesas, gyvenimo išraiška. Čia kaip duoti į snukį. Arba išgerti gyvybės eliksyro. Pradėti galima iš lėto.
Pradedu dažnai nuo rūko. Tai pirmas sluoksnis. Tada – tolesnis pasiruošimas. Tai intensyvėja, tampa plastiška, tapybine kalba, bet vis dar – laukimas. Ir staiga blyksteli žaibas. Ne, trenkia, su griausmu. Taip gimsta kūrinys. Tai aukščiausio laipsnio intelektualinis veiksmas. Tu gal maneisi tai sukūręs, bet esi tik priemonė tam įsikūnyti.
Spalvą jaučiu kaip uolą ar lietų. Tuomet ji ateina pati iš savęs. Spalva turi svorio, kurį reikia išgyventi fiziškai, kaip žemę, kaip uolieną. Bet ji yra ir kaip lietus, kuris užeina netikėtai iš dangaus ir kurį perskrodžia paukščio riksmas.
Man ne spalvos patinka, o jų santykiai, jų susidūrimai. Spalvą naudoju kaip kompozicinę priemonę. Aš žinau, kad pirma reikia išspręsti kompozicinę užduotį, tuomet spalvos savaime susiras savo vietas. Kai įeini į tapybą, kada ji pradeda virti – viskas išeina lauk: ir spalva, ir skonis, tad tuomet reikia viską daryti labai greitai, gaudyti tą momentą.
Kompozicija – sudėtingiausia tema. Jaunystėje labai taškiausi tapydamas. Vėliau ėmiau jos mokytis muziejuose. Mano visų darbų esmė ir yra kompozicija. Turiu erdvę ir turiu ją sukomponuoti. Todėl pernelyg nesižaviu tais dailininkais koloristais, kurie susikoncentruoja į spalvinę gamą – dažniausiai kompozicijos sąskaita.
Provanse gyvenu gamtoje ir nuolatos matau vabzdžius, paukščius. Koks gyvenimas yra gražus!
Gestinė tapyba yra kaip sėjėjo judesys. Tai toks reikšmingas rankos mostas, kurį galima prilyginti atsisveikinimo gestui, meldimosi, laiminimo arba, dar geriau, – sėjėjo gestui. Tai tarsi baletas ar architektūra – rankos pakėlimas su sėklomis, mostas, pirštų atlenkimas ir sėklų išbarstymas po dirvą. Arba kunigas, kuris žegnoja bažnyčioje tikinčiuosius, – mano gestas yra tiek pat reikšmingas. Ir tas gestas tarsi struktūruoja visą aplinką, suteikia jai peizažą. Mano ranka, kai tapau gestiškai, panaši į tą kunigo ar sėjėjo, o drauge tai statybininko ranka. Aš labai ilgai studijavau kompoziciją, ypač mokiausi iš Poussino, renesanso meistrų. Taigi, savo gestu turiu sukurti tą geometriją, o per ją ir visatą. Čia toks demiurginis momentas. Mano gestas turi nešti prasmę ir kurti popieriuje architektūrą. Ir tai nėra vien momentinis dalykas, tai stebuklas, malonė, bet ir ilgas procesas, ėjimas link to.
Žmogiški išgyvenimai struktūruoja mano gestuelle kaip architektūrą, struktūruoja ją į kolonas ir fundamentus. Kai tą pastebėjau, pradėjau gestus taupyti. Emocija virsta architektonišku tapybiniu įvykiu.
Labai svarbus darbo formatas. Tapymas prasideda nuo formato pasirinkimo. Panašiai žmogaus ašis gimsta nuo kojų – ne, nuo dar žemiau. Tarsi paukščio, kuris pakyla nuo žemės ir ant kažko atsitupia, trajektorija. Taip ir mano linija: ji nuo pat pradžios, bekildama, jau žino, kur link juda ir kur užsibaigs. Kildama ar krisdama ji žino, kad pagimdys kitą liniją, arba susitiks, ar kirs kitą liniją. Taigi, linija yra gyva, ji vystosi, gimdo, žūsta. Tai savotiškas nuotykis dailininkui – sekti linijos, kuri išeina iš jo, trajektoriją. Čia dar galima sulyginti su vandens užvirimo akimirka: kai vanduo ima burbuliuoti, virti, tuomet viskas ima vykti savaime, pagal savo programą: kažkas grimzta, kažkas iškyla, – keičiasi materija. Arba kaip vėjas pučia – pažiūrėk, kiek dalykų jo gūsis apgyvendina, kiek sėklų jo gūsis neša!
