Keletas pokalbių apie (Kristų)
Dramaturgija
IV
JIS.
Visi dabar pastoviai kur nors išvažiuoja. Užknisa. Pastoviai reik atsisveikint. Kas nors mokytis ilgam, kas nors tik erasmusui (man tas erasmusas tai tiesiog atrodo nesąmonė), kas nors susiranda berną ar mergą užsieny (irgi ne itin sėkmingas nutikimas...), kas nors dar, žinoma, užsinori tapti savanoriu. Tai aš ir galiu duoti valgyti ir kur miegoti, jei man savanoriškai tvarkysit namus. Bet rimtai! Tokie išsipisinėjimai. Sako žmonės, kad dabar ,,toks laikas‘‘. Koks, blet, čia laikas? IŠVAŽIAVIMŲ laikas? Era turbūt? Kartais man net gaila, kad neišeina taip galvoti, kaip daugumai. Būtų paprasčiau. Nes dabar man tiesiog nesuvokiama, kam reikia išsigalvoti tokius dalykus?! Tai jei motinos pagimdė tam tikram krašte, šaly. Nu, tai ką – džiaukis ir gyvenk ten per daug negalvojęs. Tai aš ir galėčiau pulti dabar po visą pasaulį keliauti, sakyti, oi, pabandysiu visur pagyventi, kol išsirinksiu, blet, rojaus kampelį.
Sako, atvažiuok, gali aplankyti. Ne, nu tai jo. Aišku galiu, bet man atrodo nesąmonė. Kam reikia išvažiuoti, jeigu galima neišvažiuoti? Dabar kažkaip viskas be ryšio. Apsiverkė. Aš tai ne. Kažkokia durna situacija. Tai ko tada verkia, jei pati išvažiuoja?
Gerai, nu, pažiūrėjau aš tuos bilietus. Nėra žiauriai brangu, bet tai durni tik skrenda su pigiom avialinijom ir tikisi, kad viskas bus gerai. Kiek per metus lėktuvų avarijų būna? Va kiek.
Tokia durnė ji. Kad išvažiavo.
VI
MAMA (BERNIUKŲ).
Paulius kartojo, kad jam tas vaikinas atrodo kaip numirėlis ir kad jis ,,keistai‘‘ į jį žiūri. Sakiau, kad ir kaip kas atrodo, nedera nieko į kitus mėtyti. Iš pradžių net nežinojau kaip jis atrodo, nežinojau kokį žmogų Paulius turi galvoje. Vakar pamačiau jį pirmą kartą.
Ji nutyla.
Net sunku nusakyti, kaip pasijaučiau. O sunku todėl, kad, labai paprastai sakant - jis primena mane. Dabar. Visas išbalęs ir sulysęs. Atrodo fiziškai silpnas. Tikiuosi, aš bent kiek žmogiškiau atrodau. Grįžau namo. Paulius kaip tik buvo namie, prie kompiuterio su ausinėm. Nežinojau, ką jam pasakyti, išėjau iš namų iškart po to, kai susipykom. Priėjau ir apkabinau jį. Sutrukdžiau jam žaisti, žinau kaip jam tai nepatinka. Tada pirmą kartą labai aiškiai suvokiau, kad greitai to nebegalėsiu padaryti. Kaip tik tada supykino. Iki šiol nesuprantu ar dėl sveikatos ar nuo tos minties. Visai nesvarbu, tiesą sakant.
Po to Paulius man atnešė rankšluostį ir vandens.
VIII
ELZĖ. Gavau siuntinį nuo močiutės.
SESĖ. Kas gero?
Nepatikėsi kokį Jėzų ji man atsiuntė šį kartą.
Šokoladinį?
Geras būtų, bet ne. Plastmasinį rėmelį, kurio viduj Jėzaus veidas, o aplink lemputės.
Viva Las Vegas.
Grynai.
Kas jai užplaukė su tais Jėzais?
Ji nori, kad aš atgailaučiau už savo nuodėmes.
Ji pati tiki, manai?
Ji nori, kad aš atgailaučiau už savo nuodėmes.
Bet kokias?
Paklausk jos. Tai nori?
Ko?
Jėzaus Kristaus, ko, ko.
Kam man?
Paimk davai, padovanosi kam nors paskui.
Tu rimtai čia ar galvoji, kad juokinga?
Ne, nu tiesiog tau gi gali prireikti. Kokiai instaliacijai ar panašiai.
Tu labai rūpestinga, bet man tikrai nereikia.
Ateik ir pasiimk, aš nenoriu į jį žiūrėti.
MAN-JO-NEREIK.
Ateik, pažiūrėsi ir tada nuspręsi. Suteik jam šansą.
Ko tu prisikabinai? Aš neturėčiau kur dėti.
Mama valgyt kaip tik darys.
Tai?
Ateik, pavalgysi ir pažiūrėsi – gal vis tik užsinorėsi?
Visus kitus laikai sandėliuke ir nėr parkių, o šitą būtinai man reik įkišt?
Jau rengiesi?
-
Rengies?
(po pauzės) Kodėl tiesiog negali pasakyti, kad nori, kad ateičiau?
Ką?
Elze, kas yra?
-
Aš nerimtai sakiau, kad nebebūsi mano draugė, jei išvažiuosi.
-
Galvojai, kad rimtai?
Ne. Gal. Truputį.
Palauk, bet tu tikrai gavai siuntinį nuo močiutės?
Taip, taip, gavau. Lygiai tokį, kaip sakiau. Bet gali ir neimt.
Kas yra?
-
M?
O jeigu ten nebus nei vieno tokio žmogaus kaip tu?
SESĖ (po pauzės). Aišku nebus.
Ačiū.
O tai ko tu tikiesi? Susirasti man pakaitalą?
O jeigu mamai bus blogai?
Kas? Ką tu čia kalbi kaip prieš skrisdama į Marsą?! Ateinu ir pakalbėsim.
Taip. Dabar ateisi, nes dabar gali ateiti. O tuoj nebegalėsi ateiti. Tuoj aš būsiu taip nenormaliai toli, kad...
Baik!
Žinai, kiek kilometrų..?!
Baik!
Tikriausiai man nereikia niekur važiuoti.
Tikriausiai tau reikia tiesiog susikrauti daiktus.
Bet aš net..
Rimtai patylėk dabar! Aš nesiruošiu tavęs guosti. Tu mus turėtum guosti. Užknisa, kai draugai išvažiuoja.
Tai tu pyksti?
Ne, aš džiaugiuosi! Taigi tu nuo kada, nuo septintos klasės svaigsti apie tą Londoną. Man jau atsibodo klausytis.
-
Bet tai nereiškia, kad man nebus ir truputį... liūdna. Supranti?
Truputį baisus šitas Jėzulis.
Ką? Tu girdėjai bent, ką aš tau sakiau?
Taip taip, bet sakau, kad Viva Las Vegas Jėzulis baisus truputį.
Tu pasikalbėk su savim, o aš ateinu.
... kaip manai, jei Jėzus žinotų, kad su juo bus taip elgiamasi, vis tiek būtų pasiryžęs lipt ant to kryžiaus?
Baigto pokalbio signalas.
Alio?
II DALIS/ VII
MAMA (BERNIUKŲ).
(Pakėlusi balsą, kuo toliau, tuo ji labiau silpsta ir rimsta)
Aš nebegaliu su jumis susišnekėti! Kodėl jūs elgiatės kaip vaikai? Atsakykit. Atsakykit, kodėl negalit savim pasirūpinti?! Jūs nebesat vaikai, suprantat? Jūs esat vyrai. Atėjo laikas, kai jūs turite manimi pasirūpinti. Kodėl nepadedate man su jumis susikalbėti? Man skauda. Aš negaliu. Man reikia. Kad jūs padėtumėt. Matai, man reikia, kad tu palydėtum Paulių nusipirkti naujų sportbačių. Ar tai taip sunku suprasti? Tėtis dirba. Aš negaliu. Man reikia, kad tu galėtum. Kad tu padėtum. Supranti? Suprantat? Pažiūrėkit į mane.. ir atsakykit.
Atsakykit dabar.
Ji nusilpus atsisėda ant lovos, žiūri į kaulėtus savo kelius.