Šventinės televizijų programos primena šiųmetinę eglutę Katedros aikštėje. Jos stilius pasiskolintas iš Walto Disney’aus animacinių filmų ar pramogų parkų. Kičas dar todėl yra kičas, kad nori apsimesti kažkuo kitu. Katedros eglutė apsimeta pasakų nameliu, beje, sukurptu pagal naujųjų lietuvių skonį – kad langai būtų kuo didesni, nepaisant visumos proporcijų. Televizijos taip pat siūlys visokio pramoginio kičo su Valinsku ir kitomis, atsiprašau, „ikonomis“, LRT – dar ir mišių, bet visos, žinoma, ir daug filmų. Iš jų išrinkau tik kelis – liūdnus ir visai nešventiškus. Ne todėl, kad esu kaip piktasis Grinčas. Tiesiog suprantu, kad po saldumynų ir gražumynų visada reikia kažko tikro.
Šiemet „Oskaru“ kaip geriausias filmas užsienio kalba apdovanotas kameriškas, nespalvotas Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“ (LRT Kultūra, 23 d. 22.30) nukelia į 6-ojo dešimtmečio pabaigos Lenkiją. Aštuoniolikmetė Ana užaugo vienuolyno prieglaudoje ir rengiasi priimti įžadus. Tačiau prieš tai ji turi įvykdyti vienuolyno vyresniosios valią: susipažinti su vienintele giminaite Vanda (Agata Kulesza). Ši po karo buvo teisėja. Moteris iškart pareiškia, kad iš tikrųjų Ana yra žydė Ida – per karą žuvusios jos sesers duktė. Jos abi važiuoja į kaimą, suranda tėvų namus, kuriuose gyvena lenkų šeima. Vanda įsitikinusi, kad per karą sesers šeimą slėpęs dabartinių šeimininkų tėvas pats ir nužudė žydus.
Iš taupių frazių, ryžtingų gestų, elegantiško, bet visai neslepiamo erotizmo, net iš Gomulkos portreto milicijoje, į kurią Vanda patenka girta nuvairavusi į griovį, pamažu pradeda dėliotis ne tik veiksmo laikas, bet ir Vandos charakteris, ryškėti atsakymas į klausimą, kodėl keliolika metų Idos nenorėjusi matyti moteris staiga nusprendė padėti jai rasti tėvų kapus.
Pawlikowskiui rūpi ne tik Vanda, bet ir Ida (Agata Trebuchowska). Didžiąją filmo dalį ji tyli ir stebi sutiktus žmones, staiga atsivėrusį gyvenimą už vienuolyno sienų. Ida – stipri asmenybė. Todėl režisierius filmą ir konstruoja kaip dviejų asmenybių susidūrimą. Tikrasis išbandymas Idos dar tik laukia. Ji pati turi pasirinkti, kuo būti: vienuole Ana ar Vandos dukterėčia Ida, todėl kita filmo dalis – pasakojimas apie tapatybės pasirinkimą.
Nekyla abejonių, kad „Ida“ svarbi ne tik lenkų kinui, kuris vis dažniau prabyla apie nutylėtą naujausią Lenkijos istoriją. Tokia pat nutylėta lieka ir svarbi Lietuvos istorijos dalis.
Johno Wellso tragikomedija „Šeimos albumas: rugpjūtis“ ( BTV, 24 d. 23.20) sprogte sprogsta nuo konfliktų, įtampos ir beveik antikinių personažų tragedijų. Nors veikėjai iš pirmo žvilgsnio – patys kasdieniškiausi: tai į poeto Beverlio Vestono (Sam Shepard) laidotuves Oklahomos užkampyje susirinkusi šeima. Kiekvienas jų savaip neišsipildžiusių ambicijų, nemeilės, atstūmimo dramas išgyvenantys žmonės. Todėl filme visko gal net ir per daug: tėvo alkoholizmas, sergančios vėžiu motinos narkomanija, incestas, santuokinė neištikimybė... Visai nekeista, kad kaitinant rugpjūčio saulei namuose prie gedulingų pietų stalo prasideda santykių aiškinimasis ir ima kristi kaukės.
Režisierius nuo pat pradžių be išlygų paklūsta dramaturgui ir aktoriams, kurių kiekvienas (Benedictas Cumberbatchas, Chrisas Cooperis, Abigail Breslin...) naudojasi proga surengti savo benefisą. Pirmauja, žinoma, Meryl Streep. Violetą Veston ji vaidina bravūriškai nuo pat pirmojo pasirodymo kadre, kai rytą nusileidžia į vyro kabinetą apsvaigusi nuo narkotikų, po chemoterapijos vos atžėlusiais plaukais, valdinga, o kartu apgailėtina. Streep kuria savo heroję balansuodama ties satyros riba: jos Violeta net beviltiškoje situacijoje išsaugo humoro jausmą. Violeta nuolat bando kaltę suversti kitiems ir pirmiausia vyriausiajai dukteriai Barbarai (Julia Roberts), vaikystėje nesulaukusiai motinos meilės. Išaugusi iš romantiškų herojų vaidmenų Roberts nemaskuoja keturiasdešimtmetės raukšlių ir kuria stiprios, valingos Barbaros charakterį. Niekad neslepiu, kad žaviuosi Roberts, todėl dar kartą pasižiūrėsiu ir ją išgarsinusią Garry Marshallo „Gražią moterį“ (TV3, 24 d. 24 val.).
Angas Lee įgijo ne tik tradicinį išsilavinimą Taivane, jis mokėsi ir JAV. Skirtingų kultūrų kodai jo akivaizdžiai nebaugina. Todėl neatsitiktinai galiausiai jam buvo patikėta perkelti į ekraną populiarią kanadiečio Yanno Martelio filosofinę parabolę „Pi gyvenimas“ (TV3, 24 d. 21.30). Pasakojimas apie indų paauglio odisėją Ramiajame vandenyne prisodrintas religinių ir kitokių aliuzijų. Jis apie stebuklą – tikėjimą Dievu. Filme režisierius sukuria kitokį stebuklą. Jis įrodo, kad kine vis dar gali stulbinti neišsemiama kūrėjo fantazija. Jau nuo pirmų kadrų zoologijos sode pasijunti lyg fantastiškame pirmapradžiame sode. Čia viskas taip ryšku, spalvinga ir gražu, kad sukelia nesibaigiančios gyvenimo šventės įspūdį. Čia ir prabėgo berniuko Pi vaikystė. Bet kai jis paaugo, tėvai nusprendė gyvūnus parduoti ir apsigyventi Kanadoje. Laivas per audrą nuskendo Ramiajame vandenyne. Didžioji filmo dalis pasakoja apie tai, kaip Pi pavyko išgyventi.
„Pi gyvenimas“ – iš tų filmų, kurių forma „perauga“ turinį, jis glumina, pakeri, verčia žavėtis net akivaizdžiu kiču. Ir kartu tai retas atvejis, kai formos vešlumas vis dėlto nesukelia atstūmimo net per spalvingas šventes.
Jūsų –
Jonas Ūbis
