7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jaunųjų tapytojų liūdesyba

Tomas Ivanauskas
Nr. 45 (1151), 2015-12-18
Dailė
Andrius Ivanovas, „Knygų lentyna“. 2015 m.
Andrius Ivanovas, „Knygų lentyna“. 2015 m.

Lapkričio 27 d. kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“ atidaryta „Jaunojo tapytojo prizo“ finalistų paroda. Visada su nekantrumu laukiu šios parodos, nes tai analogų Lietuvoje neturinti, puiki, pagarbos ir dėmesio verta iniciatyva. Tiems, kas apie šį konkursą nieko nežino, pasakysiu, kad šiais metais organizatoriai gavo daugiau nei šimtą paraiškų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Į finalinę parodą buvo atrinkti penkiolika dalyvių, o pagrindinį prizą – tris tūkstančius eurų piniginę premiją ir dviejų mėnesių stažuotę meno centre Norvegijoje – laimėjo lietuvis Andrius Ivanovas. Tiek būtiniausios informacijos, kurią privalau paminėti. Toliau bus tai, ko neprivalau.

P.S. Dar vienas svarbus niuansas. Parodoje eksponuojami kūriniai, kurie buvo pateikti komisijos vertinimui, tačiau kiekvienas menininkas turėjo galimybę savo nuožiūra pateikti dar po vieną savo darbą. Taigi, kad nekiltų painiava, apie šiuos papildomus kūrinius aš nekalbėsiu. Mano mintys palies tik pagrindinius jaunųjų kūrėjų paveikslus.

 

Vienatvė, laikas, tuštuma, susvetimėjimas, liūdesys, išnykimas, trupėjimas – štai tie žodžiai, kuriais galima pamėginti atrakinti kūrinius. Nors iš tiesų kūrinių atrakinti neįmanoma ir nereikia, jie yra tik laikina kūrėjų emocijos išraiška ir visai nekalti, kad menininkas juos tokius sukūrė. Kūriniai yra oras, iškvėptas kūrėjo, per juos mes pažįstame žmones, o per žmones suvokiame laiką. Sudėtingo laiko ženklai – štai kas vienija visus darbus. Kadangi kūrinių yra tik penkiolika, galima pakalbėti apie kiekvieną atskirai.

 

Adriana Vignere, „Laiko miškas“. Mistiškas, šaltas miškas, tarsi iš pasakos apie ledo karalienę. Tik šiame paveiksle karalienė yra su šuns galva. Baltieji medžiai užgožia žaliąsias egles ir išnyksta žvaigždėtoje erdvėje, kurioje jie praranda spalvą – savo tapatybę, tampa perregimi ir išnyksta visatoje. Nuo žalių eglių varva žalia spalva, jos taip pat atsikrato jas identifikuojančios ir varžančios žymės. Medžiai, augdami nejudėdami, įkūnija laiką. Miškas gyvena ir nyksta laike. O už miško kažkas išsivedė pavedžioti šuniuką...

 

Aleksandr Tishkov, „Spectrum“. Spalvų spektras, ženklų spektras, stilių spektras, liūdna Miloso Veneros galva, atskirta nuo kūno su brūkšniniu kodu ant krūtinės – visa tai susilieja į belaikę, bevietę, sunkiai nusakomą paveikslo erdvę. Autorius su žiūrovais žaidžia spalvų, ženklų ir nuorodų žaidimą, nurodo tam tikras trajektorijas, kryptis, reikšmes, o visą kitą palieka mūsų fantazijai.  

 

Algirdas ir Remigijus Gataveckai, „Autoportretai – homonimai“. Ir nesvarbu, kad abu yra Gataveckai. Ir nesvarbu, kad jie dvyniai, dirba kartu ir turi vieną feisbuko profilį. Svarbu tai, kad vienas yra Remigijus, o kitas Algirdas. Vienas yra geltonas, o kitas mėlynas. Nuo labai kruopštaus realizmo prie abstraktaus ekspresionizmo.

Autoportretas-autoironija-autoanalizė-automatizmas-autobiografija-autografas-autogenezė- autonomija-autorius-autoritetas-autošaržas.

 

Andrius Ivanovas, „Knygų lentyna“. Konkurso nugalėtojo darbas. Sąlygiškumo, laikinumo, bet tuo pačiu ir amžinybės metafora liūdesio ir nostalgijos spalvomis. Tai tarsi šeimyninis altorius, asmenybės veidrodis, būties buitis. Nykstantys daiktai, veidai, jų svarbiausi bruožai, blunkančios spalvos, tačiau ryškus šešėlis. Be galo nostalgiškas darbas.

 

Anna Shkodenko, „Kalinių kinas“. Šis darbas yra kataloge, tačiau nėra parodoje, nes autorė paprasčiausiai jo neatsiuntė. Tikrai gaila, kūrinys labai įdomus ir intriguojantis.

 

Goda Lukaitė, „Traukinys neatvyks“. Publikos prizo laimėtoja. Urbanistinis peizažas, tarsi iš Algimanto Maldučio nuotraukų. Vienatvės, tuštumos, betikslio laukimo, laiko erozijos projekcija.  Čia norėčiau paminėti ir jos antrąjį, puikų darbą, pavadinimu „Stepių vilko namas“. Matyti, kad menininkę traukia apleistos, visų pamirštos erdvės ir jų mistinės paslapties grožis, Tarkovskiškos „zonos“ estetika, sustojęs laikas.

 

Grisli Soppe-Kahar, „Praeitis“. Iš parodos konteksto išsiskiriantis kūrinys. Visų pirma tuo, kad tai vienas iš nedaugelio kūrinių, vaizduojantis žmogų, o antra – dėl savo ironiško, šiek tiek absurdiško siužeto. Vandenyje nuoga mergina, šiek tiek sumišusi, išsigandusi, nes ant kranto jos laukia jūrų vėplys. Įdomu, kur čia praeitis? Tikriausiai jūrų vėplys, nes jis nutapytas vaiduokliškai, su persišviečiančiais griaučiais. Gal tai jos skausmingos praeities personifikacija, išnyranti įvairiais vaiduokliškais pavidalais? Man jūrų vėplys visada panašus į storą, tingų, ūsuotą, abejingai ant sofos išsidrėbusį senį.

 

Liisa Kruusmägi, „Pacific Ave“. Gyvenimo karštis, aistra, lėkimas. Skubiais, ekspresyviais potėpiais ir kontrastingomis spalvomis nutapytas darbas. Tamsūs namų ir automobilių kontūrai, pavirstantys tiesiog į juodas dėmes ir ryškiai rožinis, degantis asfaltas, kalnai, dangus – tarsi lėktum per gyvenimą dideliu greičiu, vejamas aistros.

 

Lote Vilma Vitina, „Beždžionėlė“. Mažiausias, minimalistiškiausias ir bene liūdniausias, ašaromis tapytas kūrinys. Autorė sako, kad tai kūrinys apie poetą, nesugebantį rasti vietos pasaulyje. Nesu tikras, kad beždžionės įvaizdis tinka išreikšti egzistencinį liūdesį, nepritapimą visuomenėje, tačiau rezultatas mane įtikina. Rytietiška estetika, rudu pigmentu ant medžio nutapytas miniatiūriškas darbas tiesiog tobulai išreiškia vienatvę ir liūdesį.

 

Madara Neikena, „Elle“. Mėlyna beribė erdvė ir vienišas, apskuręs medis. Tapybinis haiku. Vienatvės, neišvengiamos laiko slinkties, išnykimo, nostalgijos, „mažiau yra daugiau“ filosofijos potėpiai. Įdomus žiūros taškas ir kadro kompozicija. Medį matome tik nuo pusės kamieno iki viršaus. Gal mūsų akimis į jį žiūri kitas medis? Tai buvo mano mėgstamiausias parodos darbas, kol nepamačiau jo originalo. Labai keistas ir tikrai šiam darbui netinkantis formatas – kažkoks vidutinis, drungnas, neperteikiantis kūrinio emocijos. Jis turėtų būti arba dvigubai didesnis, arba dvigubai mažesnis.

 

Mara Straume, „Laisva vieta“. Kaip sakoma, laisva vieta ilgai tuščia nebūna. Tačiau dabar ji laisva ir mes turime puikią galimybę užuosti tuštumos kvapą. Balta tvora, nors jei tiksliau, ji nėra balta, o tiesiog neužtapyta, perskiria paveikslą į dvi zonas: tuščią ir apstatytą namais. Ir tikrai nesuklysiu pasakęs, kad urbanizuota zona atrodo žymiai tuštesnė. Nei šviesos, nei gyvybės ženklo, tik negyvi pilki statiniai, visa gaubiantis pilkas smogas ir virš namų pakibęs sunkus, pilkai nutinkuotas dangus. Ir tik vingiuojanti, bespalvė tvora suteikia kūriniui dinamikos ir vilties, kad ant jos balto paviršiaus atsiras gyvenimo spalvų. Kad ir graffiti.

 

Maria Ader, „Aido zonoje“. Papildomos premijos laimėtoja. Aido zonoje tylu, lyg po praūžusios audros. Aido zona perskilusi į dvi dalis: šiltąją – spalvotąją – ir šaltąją – mėlynąją. Mėlynoji visa suaižėjusi, tarsi po žemės drebėjimo. O tikriausiai tai buvo gražus mėlynasis marmuras. Gal tai jūra, o šiltoji zona tai krantas? Spalvotas šiltas krantas ir šalta rami jūra, tarsi po audringo jausmų ir emocijų antplūdžio? Tarp jų įsiterpęs keistas pilkas daiktas. Gal tai didžiulis akmuo, kuris suskilo neatlaikęs jūros mūšos? Aido zonoje likęs tik mums nežinomos dramos aidas.

 

Rūtenė  Merkliopaitė, „Dovydas“. Pasak autorės, jos intencija buvo nutapyti Leonardo Da Vinci portretą, pasinaudojant Andrea del Verrocchio skulptūra „Dovydas“ bei paties Leonardo paveikslu „Šv. Jonas Krikštytojas“. Menininkė tam pasitelkia minimalias išraiškos priemones, monochromiją. Platūs, ekspresyvūs potėpiai sukuria savimi pasitikinčio, išdidaus žmogaus įspūdį. Tai patvirtina ir tvirta, net šiek tiek iššaukianti, seksuali stovėsena, rankoje laikomas durklas. Tačiau veide atsispindi kažkokia nerami ramybė, gal abejonė. Net ir šviesa, apšviečianti jo šiek tiek moterišką krūtinę ir pilvą, veidą sunkiai pasiekia.

 

Vita Opolskytė, „Fasadas“. Papildomos premijos laimėtoja. Čia fasadas ar interjeras? Na gerai, interjero fasadas. Fantazijos žaismė, tušti namai be baldų, tačiau su meno kūriniais ant sienų ir su siurrealistiškomis kopėčiomis į palėpę. Pakylėti namai visomis šio žodžio prasmėmis. Fotografinis kadravimas nukerpa kitų kambarių vaizdą ir taip sužadina smalsumą pamatyti visą darbų seriją. Beje, parodoje yra eksponuojama ir svajonių namo virtuvė, o ten jau visai kitas gyvenimas.

 

Vladimir Leleiva, „90-ųjų komersantas“. Realistinės tapybos darbas, pašiepiantis paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio prekeivius, taip vadinamus komersantus. Jis vaizduojamas taip, tarsi būtų persikėlęs laiku per kelias epochas ir susirinkęs joms būdingus prekybininko atributus. O šalia, kaip simbolis, talismanas ar tiesiog būtinas atributas – gariūninis krepšys.

P.S. Seniai seniai, prieš daugelį metų, dar laukinio kapitalizmo laikais, Vilniaus geležinkelio stotyje teko nugirsti pokalbį, kai pagyvenusi moteriškė gyrė panašios išvaizdos į V. Leleivos personažą jaunuolį, kad vien tik iš batų galima pasakyti, kad jis komersantas.

 

Štai tokios trumpos mano įžvalgos. Paroda bus rodoma iki gruodžio 18 d., tai dar yra šiek tiek laiko ir jūsų akistatoms su „Jaunojo tapytojo prizo“ kūriniais.

Andrius Ivanovas, „Knygų lentyna“. 2015 m.
Andrius Ivanovas, „Knygų lentyna“. 2015 m.
Goda Lukaitė, „Traukinys neatvyks“. 2015 m.
Goda Lukaitė, „Traukinys neatvyks“. 2015 m.
Maria Ader, „Aido zonoje“. 2015 m.
Maria Ader, „Aido zonoje“. 2015 m.
Vita Opolskytė, „Fasadas“. 2015 m.
Vita Opolskytė, „Fasadas“. 2015 m.