7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Piktai ir sarkastiškai

Nauji filmai – „Grėsmingasis aštuonetas“, „Didžioji skola“

Živilė Pipinytė
Nr. 3 (1155), 2016-01-22
Kinas
„Grėsmingasis aštuonetas“
„Grėsmingasis aštuonetas“

Filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“, JAV, 2015) titruose iš pat pradžių lyg perspėjimas nuskamba, kad tai – aštuntasis Quentino Tarantino filmas. Vadinasi, liko dar du ir režisierius pasitrauks iš kino. Ką jis veiks, dar anksti spėlioti, nors visai nenustebčiau, jei Tarantino imtų kurti romanus ar pjeses. Dialogus jis rašo puikiai, kalbos jausmas – tiesiog tobulas: kiekvienas naujojo filmo personažas kalba taip, kad akivaizdi jo kilmė ir išsilavinimas, personažų istoriją jis gali papasakoti keliomis replikomis. Kita vertus, nežinau, kas dabar gali prilygti Tarantino darbui su aktoriais. Visiems būtų geriau, jei jis liktų kine, juolab kad Tarantino nuolat prisipažįsta jam meilę.

 

Ji akivaizdi nuo pirmųjų kadrų, kai plačiame ekrane (filmuota ant 70 milimetrų juostos, kuri buvo populiari 7-ajame dešimtmetyje), skambant Ennio Morricone’s muzikai, pamažu ryškėja pakrypusi medinė Nukryžiuotojo skulptūra, o jos fone atsiveria snieguose paskendę kalnai ir jų papėdėje skubantis diližanas. Žinoma, kalno viršūnė gana aiškiai primena studijos „Paramount“ emblemą, o nuorodų į vesterno istoriją filmas kimšte prikimštas, ką jau kalbėti apie pavadinimą. Bet šįkart režisierius nesistengia polemizuoti nei su klasikiniais vesternais, nei su antivesternais, ima tik tai, ko jam reikia. Todėl vienas amerikietiškiausių žanrų režisieriui yra būdas diskutuoti apie šiuolaikinę Ameriką, nors galiausiai noras sušiuolaikinti filmą, man regis, tapo jo silpnąja vieta.

 

„Grėsmingasis aštuonetas“ nukelia į XIX a. antrosios pusės Vajomingą ir beveik visas vyksta vienoje kalnų užeigos erdvėje, kur susitinka aštuoni niekšai. Viskas prasideda, kai „galvų medžiotojas“ Džonas Rutas, pramintas Kartuvėmis (Kurt Russell), pakeliui į Redroką, į kurį diližanu veža sugautą nusikaltėlę Deizę (Jennifer Jason Leigh), sutinka kolegą – juodaodį Pilietinio karo veteraną majorą Voreną (Samuel L. Jackson), ten pat gabenantį kelis nusikaltėlių lavonus, bei būsimą miestelio šerifą Krisą Maniksą (Walton Goggins), kurio tėvas kovėsi konfederatų pusėje. Artėjant audrai jie priversti sustoti kalnų užeigoje, kur randa keistokus svečius: buvusį konfederatų generolą (Bruce Dern), kaubojų (Michael Madsen), profesionalų budelį (Tim Roth) ir užeigos šeimininkus pavaduojantį meksikietį (Demian Bichir).

 

Filmo personažai turi aiškų požiūrį ir į Pilietinį karą, ir į teisingumą, ir į rasių santykius. Labiausiai Tarantino pabrėžia rasizmą – juo užsikrėtę visi, o žudikė Deizė net nenori būti viename diližane su juodaodžiu. Tačiau ir majoras Vorenas neslepia, kad kariavo tik norėdamas nužudyti kuo daugiau baltųjų. Pagrindinė jų pokalbių tema – teisingumas. Jį aiškins visi, kiekvienas savaip. Todėl toks svarbus filmo leitmotyvas – prezidento Abrahamo Lincolno laiškas majorui, kurį skaitant personažai susijaudina ir ima virpėti.

 

Greitai tampa aišku, kad ne visi svečiai yra tie, kuo apsimeta. Tada užeigoje prasidės kažkas panašaus į Agathos Christie detektyvą: teks spėlioti, kas yra kas, kas nuodija, kur dingo užeigos šeimininkai, o paskui net ir kas iš aštuoneto apskritai išgyvens. Kai užeigoje pirmąkart nuskambės šūviai, Tarantino pats prabils iš už kadro ir parodys, kas vyko prieš diližanui atvykstant į užeigą.

 

Galima sakyti, kad režisierius kartojasi, galima priekaištauti dėl trukmės ir literatūriškumo, kurį pabrėžia ir senamadiškas filmo skirstymas į skyrius, galima grožėtis kraujo ir vėmalų fontanais. Galima ir sakyti, kad gana teismukų teiginių apie Amerikos teisingumą ir nuo jo neatsiejamą prievartą vis dėlto neužtenka. Tačiau tai – Tarantino filmas. Todėl žiūrėdama į stambiu planu nufilmuotas ritmingai judančias arklių galvas, kurių fone – sniego dykynė ir Morricone’s muzika, pasijutau lyg skaityčiau Lincolno laišką.

 

 

Sinefilišką malonumą galima patirti ir žiūrint Adamo McKay’aus filmą „Didžioji skola“ („The Big Short“, JAV, 2015). Režisierius yra sukūręs ne vieną komediją su Willu Farrellu, tad, manau, niekas nesitikėjo, kad jis imsis ekranizuoti Michaelo Lewiso knygą „The Big Short: Inside the Doomsday Machine“ (2010), pasakojančią apie tuos finansininkus, kurie sugebėjo susikrauti turtus iš 2008 metais pasaulį ištikusios krizės. Filmo herojais tapo autentiški asmenys – pirmasis krizę nuspėjęs privataus fondo valdytojas Michaelas Burry, finansininkai Markas Baumas ir Benas Rickertas. McKay’aus filme juos suvaidino aktoriai, bet „Didžioji skola“, laimei, netapo dar vienu filmu apie saldų Volstryto vilkų gyvenimą. McKay’ui jo personažų asmeninių išgyvenimų ar istorijų reikia tik tiek, kad geriau suvoktume jų motyvus. Visa kita primena kadaise populiarų sovietinio gamybinio filmo žanrą, tik McKay’us nešykšti sarkazmo pinigų gamybai. Kartu su režisieriumi stebime personažus, kurie vis labiau patiki krizės neišvengiamumu. Štai čia ir padeda gerų aktorių sugebėjimas tiksliai ir lakoniškai perteikti herojaus charakterį. Kuo toliau, juo labiau šie žmonės žadina simpatiją, nors ir patys suvokia, koks bus jų teisumo įrodymo pagrindas. Tačiau jie sako tiesą, ir tai svarbiausia.

 

Christiano Bale’o kuriamas keistuolis daktaras Baris sužavi analitiniais sugebėjimais. Steve’o Carello Baumas išgyvena dėl brolio savižudybės ir kaltina save, kad vietoj dėmesio siūlė jam pinigų. Bet gal todėl jis bene vienintelis žino, kaip nuo būsimos krizės nukentės paprasti žmonės. Baumas taip giliai suvokia šiuolaikinio JAV kapitalizmo mechanizmus ir nemato jokios išeities, kad sunku netapti jo bendraminčiu. Vienas „Didžiosios skolos“ koprodiuserių Bradas Pittas suvaidino Beną Rickertą, kuris nusivylė bet kokia finansine veikla, savo sode augina ekologiškus vaisius ir daržoves, bet padeda dviem jauniems talentingiems vaikinams pasiekti finansines aukštumas.

 

Savotiškas gidas po finansų pasaulį yra Jaredas Vennettas – taip pat vienas iš tų negausių akylųjų ir numatančiųjų. Jį suvaidinęs Ryanas Goslingas jau filmo pradžioje, tiesiai iš ekrano kreipdamasis į žiūrovus, suteikia „Didžiajai skolai“ Holivudo finansinėms dramoms nebūdingo sąlygiškumo ir sveiko sarkazmo. Tai puikiai pratęs žaismingi intarpai, kuriuose sudėtingus terminus aiškina Selena Gomez, garsus virėjas Anthony Burdainas ar „Volstryto vilke“ vaidinusi Margot Robbie. Reportažo įspūdį papildo klipiškai sumontuotos nuotraukos, dokumentiniai kadrai, intensyvus montažas. Bet kartu McKay’us nuosekliai rodo, kaip prie krizės artėjo JAV ekonomika. Filmo personažai negali atsistebėti bankininkų kvailumu. Tačiau epizodai kad ir su penkių namų savininke – striptizo šokėja ar su dviem jos gerbėjais, kurie uždirba milžiniškus pelnus, nes suteikia būsto paskolas kiekvienam prašančiam, paaiškina ne tik krizės priežastis ir jos pasekmes, bet ir sistemą, kuri sugeba įtikinti žmones norėti vis daugiau, o galiausiai atveda iki visiško degradavimo.

„Grėsmingasis aštuonetas“
„Grėsmingasis aštuonetas“
„Grėsmingasis aštuonetas“
„Grėsmingasis aštuonetas“
„Didžioji skola“
„Didžioji skola“