Vis laukiu, kada ir Lietuvoje atsiras romanas, kuriame bus aprašyta fiktyvaus politiko biografija. Tokiose knygose dažniausiai rašoma apie tai, ką slepia jų herojai, ir tai leidžia geriau apibūdinti visuomenę, kuri juos išrinko. Kol tokių knygų neturime, galima pasižiūrėti Kevino Macdonaldo 2009 m. sukurtą „Tikrąją padėtį“ (LRT, 21 d. 22 val.). Šis politinis trileris – populiaraus BBC 2003 m. serialo kino versija. Filmo herojus yra žurnalistas Makafris (Russell Crow), tiriantis žiaurius nusikaltimus. Viena iš aukų – kongresmeno Kolinzo (Ben Affleck) meilužė. Politiką žurnalistas pažįsta nuo universiteto laikų. Jis pradeda domėtis korupcija aukščiausiuose valdžios ešelonuose ir politikos sluoksniuose. Tačiau žmonės, su kuriais susiduria Makafris, nepratę, kad į jų reikalus kištųsi pašaliniai.
Vis dėlto režisierių, matyt, labiau sudomino žurnalistikos tema, tiksliau, dienraščių ir interneto konkurencija. Makafris – tipiškas senosios žurnalistikos atstovas: jis moka rašyti ranka, tikrinti faktus, tyčiojasi iš visokių kvailų tinklaraščių (nors imasi globoti ne pačią kvailiausią tinklaraštininkę), sugeba rinkti informaciją be kompiuterio ar mobiliojo telefono, bet svarbiausia, jis siekia tiesos, o ne šlovės ar pinigų. Man regis, pas mus apie tokią žurnalistiką jau visi pamiršo, ypač skaitantieji internetinius šiukšlynus, kuriuose svarbiausia naujiena – abejotinos reputacijos gražuolės užpakalis.
Principingi, tiesos ar tikslo siekiantys žmonės atrodo beviltiškos senienos, bet tokius mėgsta tyrinėti, mano galva, vienas pačių įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių režisierių Bennettas Milleris (g. 1966). Trys jo filmai: „Capote“ (2005), „Žmogus, pakeitęs viską“ ir „Foxcatcher“ (2013) pasižymi vis retesniu kine psichologizmu, sugebėjimu analizuoti personažus, atskleisti jų poelgių motyvus ir net skirtingus tų motyvų atspalvius, dirbti su aktoriais.
BTV (20 d. 21.30) parodys Millerio filmą „Žmogus, pakeitęs viską“. Jame pasakojama istorija apie tai, kaip vienos labai garsios beisbolo komandos direktorius 2002-aisiais nusprendė pasinaudoti kompiuterine analize ir taip geriau pažinti žaidėjus. Billy Beane’as iš tikrųjų egzistuoja, filme jį suvaidino Bradas Pittas, bet ne sportas Milleriui čia svarbiausias, juolab kad „Žmogus, pakeitęs viską“ neprimena tradicinių filmų apie sportą. Filmas apie tai, kas svarbiau, – pergalės džiaugsmas ar pralaimėjimo kartėlis, verčiantis eiti pirmyn, ambicijos, valia kovoti ar mokėjimas džiaugtis tuo, ką turi.
Meksikiečio Alejandro Gonzálezo Iñárritu vardas po pirmadienio naktį vykusios „Auksinių gaublių“ ceremonijos visų lūpose, todėl galima prisiminti prieš kelerius metus jo sukurtą filmą „Biutiful“ (TV3, šiąnakt, 15 d. 01.25). Pasakojimas nukels į Barseloną, kurioje gyvena filmo herojus Uksbalis (Javier Bardem) – smulkus nusikaltėlis, nelegalių imigrantų draugas, girdintis mirusiųjų balsus, vienišas dviejų mažų vaikų tėvas, sergantis nepagydoma liga. „Biutiful“ – realistiškas filmas, bet pasaulis jame rodomas į kitą pasaulį susirengusios pagrindinio veikėjo sielos požiūriu. Apie tai, kad liko nedaug gyventi, Uksbalis sužino pirmuose kadruose, likusios dvi su puse valandos bus ilgas jo atsisveikinimas. Kanuose, kur įvyko filmo premjera, režisierius sakė: „Dabar retai kuriami filmai apie jausmus, baimę, mirtį. Visi pilni botokso, plastiko, visi bijo būti tokie, kokie yra iš tikrųjų. Mūsų filmas kitoks – jame yra vilties. Vilties, kad veikėjas sugebėjo nugalėti pagrindinę ligą, kuri naikina šiuolaikinį pasaulį. Tai ne terorizmas, ne vėžys, ne AIDS, o neapykanta. Mūsų filme meilė nugali neapykantą.“
Filmą „Dantonas“ (LRT Kultūra, 20 d. 22.30) Andrzejus Wajda kūrė 1983-aisiais Prancūzijoje, kai Lenkijoje buvo karinė padėtis ir atrodė, kad permainų greitai tikėtis neverta. Todėl po 1981-ųjų gruodžio 13 d. projektas buvo perkeltas į Prancūziją, o po filmavimo dalis lenkų aktorių nusprendė negrįžti į tėvynę.
Prancūzų kritikai iškart po filmo premjeros rašė, kad Wajda sukūrė puikų filmą, bet kuo geresnis filmas, tuo blogiau istorijai, nes žiūrovas priima režisieriaus požiūrį. Prancūzai tvirtino, kad „Dantonas“ pasakoja ne jų istoriją, kad jis neteisingai rodo Didžiosios prancūzų revoliucijos veikėjus. Tačiau filmas sulaukė prestižinių apdovanojimų – Louis Delluco prizo ir „Cezario“ už geriausią režisūrą.
Jo pagrindas – 1929 m. Stanisławos Przybyszewskos (1901–1935) parašyta pjesė „Dantono byla“. Autorė buvo taip įsimylėjusi Robespierre’ą, kad britų rašytoja Hilary Mantel net pavadino Przybyszewską „moterimi, kuri mirė nuo Robespierre’o ligos“. Przybyszewskai pagrindinis „Dantono bylos“ konfliktas buvo tarp prigimties ir mentaliteto.
Filmo veiksmas prasideda 1794-ųjų vasarą, kai Prancūzijoje siautėja revoliucinis teroras, o Dantonas ir jo draugai apkaltinami kontrrevoliucine veikla. Robespjeras iš pradžių nesutinka teisti Dantono, jau gavusio perspėjimų apie artėjantį suėmimą. Tokioje atmosferoje įvyksta abiejų revoliucijos vadų susitikimas. Tačiau jiems nepavyksta susitarti.
Wajda rodo, kaip atsirado totalitarizmas: politinis konfliktas tarp pagrindinių veikėjų gimdo sistemą, kuri sunaikins abu jos kūrėjus. Wajdai buvo svarbu parodyti Dantoną – politiką, tam tikros valdžios koncepcijos atstovą. Jo išeities taškas buvo toks pat, kaip ir Robespierre’o idealai bei tikslai, tačiau abiejų metodai, kaip pasiekti tų tikslų, skyrėsi. Pagrindinius vaidmenis „Dantone“ sukūrė Gerard’as Depardieu ir Wojciechas Pszoniakas, tarp jų partnerių – kino ir teatro režisierius Patrice’as Chereau, Boguslawas Linda, Marekas Kondratas, Angela Winkler. Žvelgiant į pastarųjų mėnesių įvykius Lenkijoje, filmas, regis, vėl tapo aktualus.
Jūsų –
Jonas Ūbis
