7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apgaulingieji naivumai ir mažosios didybės

Dariaus Basčio tapybos darbų paroda „Pasakėlės“ LNDT Mažosios salės fojė

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 25 (1177), 2016-06-24
Dailė
Darius Bastys, „Amžinai gyvi“. 2015 m.
Darius Bastys, „Amžinai gyvi“. 2015 m.

Pradėsiu iš toli, nuo „Aido“ galerijoje 2012 m. surengtos Dariaus Basčio parodos „Penkeri metai“, kuri neužsimiršo, liko kaip įdomaus autoriaus sugrįžimo į meno lauką faktas. Bastys – skulptorius, lūžio laikais baigęs Vilniaus dailės akademiją, po ilgo tylėjimo pasukęs prie tapybos, jau vien tuo žadinantis smalsumą. Ir jį pateisinantis. Nedideli formatai, beveik senųjų meistrų technika atlikti kūriniai pilni šių dienų paradoksų ir kažkokio pirminio keistumo. Tačiau galerijos sienos suteikia legitimaciją, prestižą, nutrindamos tą faktą, kad menininkas atrodo visai iškritęs iš šiuolaikinių lietuviškų trendų, madų ir netgi meninių grupelių. Būdamas tikras profesionalas (baigęs ne tik akademiją, bet ir atsimokęs daugybę metų M.K. Čiurlionio meno mokykloje, dabar gimnazijoje), jis vis tiek atrodo lyg vienišius, kuriantis savo slaptame garažiuke tai, kas jam pačiam atrodo smagu.

 

O garažiukas taip pat ypatingas. Iš tiesų jis – Nacionalinis dramos teatras, kur dirba menininkas.

Ši paroda, eksponuojama Mažosios salės fojė, įgauna visai kitą atspalvį, nei buvusi galerijoje. Tamsių aksominių užuolaidų (nors greičiausiai jų ten net nėra, tačiau paskui, po parodos, jos kažkur krinta dailiomis klostėmis sąmonės kamputyje), scenos dulkių, tamsos ir butaforijos kontekstas prideda klasikinės dramos ir pasakos atmosferos. Dar vienas keistumas – ateiti į teatrą dieną, kai išjungtos prabangos aurą kuriančios šviesos, kai pro langus šviečia saulė, išryškindama dulkių ir butaforijos realybę. Tad lankant parodą veikia ne tik pati paroda, ji prasideda nuo niurnančios budėtojos, kuri visai natūraliai nesupranta, ko mums gali reikėti teatre dieną. Teatro šviesa – vakarinė, naktinė, tokia ji dažniausiai ir Basčio tapyboje.

 

Pradėčiau nuo Spragtuko („Spragtukas ir šviesa“, 2014). Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno sukurta istorija turi visas gerosios pasakos savybes: yra baugi, tiksliau, baugus ir ryškus čia veikiantis blogis bei pats teigiamas herojus, turi iškreiptą / sapno realybės atmosferą, stebuklus, princeses ir pyragaičius, laimingą pabaigą (na, tai – savaime aišku). Man „Spragtukas ir pelių karalius“ atkeliauja iš 1958 m. išleistos knygos, iliustruotos Adrienne Segur. Dabar ji – tikra bibliografinė retenybė. Didelio formato, tikrai viršijančio įprastą A4, su spalvotomis įklijomis, kur piešiniai galėtų būti pavyzdžiu to meto Barbių, tik kažkokių baugių, greičiau artėjančių prie vaikų taip mylimų „Monster High“. Taigi, Spragtukas – baugioji ir prabangioji vaikystės istorija, susijusi su Kalėdomis, gana keista jau vien dėl savo stambius dantis šiepiančio pagrindinio herojaus. Basčio Spragtukas ir balansuoja jei ne ant Barbių, tai kičinio atviruko su Kalėdų eglute ribos, tačiau autoriaus ironija kyšo iš kiekvieno tamsaus paveikslo kampelio. Viskas čia kaip tikrame teatre – tyčia, specialiai ir kartu dramatiškai rimtai.

 

Pasakų herojų, lindinčių mūsų vaikystės prisiminimuose, parodoje yra ir daugiau, tarkim Kūlverstukas. Tiesą sakant, niekas taip ir nežinojo, kas jis toks yra, lyg ir gyvūnas, bet animaciniame filmuke buvo sakoma, kad jį atrado apelsinų dėžėje. Štai stovi didingai iškilusi blizgančiomis ausimis Basčio „Čeburaška“ (rusiška žodžio Kūlverstukas versija, 2014) lyg koks paminklas praeičiai. Toks pat didingas ir lietuvių tautos grybavimo aistrą atspindintis raudonikis („Grybo būsena“, 2016). Apie kitus grybus ar būsenas nesiplėsiu, o Basčio „Žaidimų aikštelei“ (2014) iš karto antrina Andriaus Jakučiūno teksto „Urlaganas“ („Metai“, 2015, nr. 7) citata:

„Kas toliau vyko tą naktį, sunku perteikti žodžiais, mat per dideles apkrovas patyręs Z. S. protas šiek tiek atitrūko nuo realybės, bet tai netrukdė jam manyti, kad ryte jo raketa – lygiai tokia pati ir, iš visko sprendžiant, ta pati, į kurią įlipo Žvėryne, – atsidūrė vaikų darželyje buvusio geto teritorijoje, nors jis ir žinojo, kad raketa Kęstučio gatvėje išmontuota, o Vokiečių gatvėje jos išvis nebuvo. Ant suolelio ties raketa, po galva pasidėjęs žolės maišelį, drybsojo narkomanas Robkė. Jis atrodė kaip žmogus, atlaikęs išties sunkią vakardieną, ir Z. S., kuris dar nežinojo apie ateityje laukiančius Robkės karjeros posūkius, dingtelėjo su realybe sunkokai deranti, bet susiklosčiusioje situacijoje logiška mintis: kad raketą vairavo jis, Robkė.“

 

Tas „šiek tiek“ atitrūkimas nuo realybės, dabarties pasakų, šiuolaikinio mito atmosfera leidžia menininkui ramiai laviruoti tarp kičo estetikos, vos juntamo primityvumo formos ir meno kontekstų, kurių jo paveiksluose itin gausu. Tarkim „Šūvis miške“ (pagal Silvestrą Džiaukštą, 2015) arba „Amžinai gyvi“ (pagal Stasį Krasauską, 2015). Pastarajame didingai virš mirusio stileivos kojos smailu batu auga grybiena, o virš žemės vėl stypso raudonikiai. Ta jų raudona kepurė kelia minčių apie sovietmečio raudoną spalvą, kuri buvo viskas – sovietinės visuomenės spalva, tačiau gali būti ir atsitiktinė interpretacija, koks skirtumas, vis tiek Basčio kūriniuose juokingas pats didingumas, o tie nerimtieji dalykai staiga įgauna raketų jėgas ir greičius, kaip, tarkim, „Sakmė apie furistą“ (2015).

 

Tamsiuoju koloritu ir medžių ištapymu kažkiek primenantis Gustave’ą Courbet ar švelnesnį Jeaną-Baptiste’ą-Camille’į Corot, menininkas puikiai perteikia klasikos atmosferą, pakylėdamas iki jos šiuolaikines, mums atrodančias menkavertėmis, aktualijas, kaip mūsų visų mėgstami ir fotografuojami kačiukai bei šuniukai. Turbūt kiekvienas yra kikenęs, netikėtai padaręs fotografiją, kurioje katės ar šuns akys lyg baisaus vampyro šviečia raudonai. Bet tikrai ne kiekvienas (net ir įkėlęs tokias į feisbuką) puls ją pertapyti, kaip daro Bastys („Zoja“, 2013).

 

Tačiau yra ir keletas kitokių darbų grupių, tarkim „Iliuzijos“ (2013), kur karinis lėktuvas skrenda virš bunkerio ar slėptuvės, iš kurios rūksta silpnas dūmelis. Socialinė kritika Basčiui nesvetima, nors dažniau ji virsta smagia ironija, bet karo, ginklų temos („Atsisveikinimas su ginklais“, 2015) primena tuos baugius pavojaus dundėjimus, per dažnai girdimus iš įvairių pasaulio taškų. Siauro ir paradinio nacionalizmo kritika kvėpteli kūriniai, tyčia nutapyti referuojant į M.K. Čiurlionio kūrinius – rožiniai debesys, susikaupę virš furos, susiformuoja į Vyčio siluetą. Tačiau kritika lengva, šmaikšti ir efemeriška, žodžiu, gali suteikti žiūrovui malonumą ilgiau pasidairyti po kūrinį ir šį bei tą papildomo surasti arba taip ir palikti nesupratus, tarkim, ką sapnavo Gediminas („Gedimino sapnas“, 2015) – kažkokius keistų formų grybus, kitus augalus ar šiaip nenusakomus gamtos darinius, žodžiu, kažką. Basčio kūriniai apsimeta tokiais klasikiniais naivučiais, žiūri apvaliomis Kūlverstuko akytėmis, tačiau vos tik pradedi gilintis, žiūrėk, jau ir nusitempė tave į savitą, menininko sukurtą realybę, jau ir atsidūrei linksmoje gėlių nusėtoje miško proskynoje, kur matosi kyšanti žalio ateivio galva („Ateivis“, 2013). Žodžiu, menininkas, nesukdamas galvos, tapo ką tik nori ir tai žiūrovui teikia didžiulį malonumą, nors tikrai negali sakyti, kad šie darbai – be konflikto. Dramos čia pakanka, kaip „Peizaže su avarija“ (2015), kur nutapytas žiauriai sumaitotas į medį įsirėžęs automobilis, tačiau ta drama šiek tiek teatrinė, nutapyta senųjų meistrų maniera, taip dar sureikšminta, pakylėta iki „didžiojo meno“ ir todėl atrodanti neberimtai, kaip ta teatro butaforija, ryškiai nušviesta saulės. Visi gi žino, kad dramos, kurias mes matome scenoje ir nuoširdžiai išgyvename, netrukus baigiasi, visi nužudyti herojai atsikelia ir šypsodamiesi mums nusilenkia.

 

Taigi, pabaigai turbūt turėčiau paploti menininkui ir padėkoti už puikų spektaklį, suteikusį man maždaug tiek pat smagumo, kiek šiais metais Operos ir baleto teatre rodytas choreografo Krzysztofo Pastoro pastatytas Piotro Čaikovskio „Spragtukas“. Nemanykite, šis baletas man iš tiesų paliko didelį įspūdį.

 

Paroda veikia iki liepos 6 d.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Mažosios salės fojė, IV aukštas

Parodą aplankyti galima pirmadieniais–penktadieniais 10–17 val. ir spektaklių, rodomų Mažojoje salėje, metu

Darius Bastys, „Amžinai gyvi“. 2015 m.
Darius Bastys, „Amžinai gyvi“. 2015 m.
Darius Bastys, „Ateivis“. 2013 m.
Darius Bastys, „Ateivis“. 2013 m.
Darius Bastys, „Gedimino sapnas“. 2015 m.
Darius Bastys, „Gedimino sapnas“. 2015 m.
Darius Bastys, „Peizažas su avarija“. 2015 m.
Darius Bastys, „Peizažas su avarija“. 2015 m.
Darius Bastys, „Sakmė apie furistą“. 2015 m.
Darius Bastys, „Sakmė apie furistą“. 2015 m.
Darius Bastys, „Šūvis miške“. 2015 m.
Darius Bastys, „Šūvis miške“. 2015 m.