Kokia yra tekstilė šiandien?

Apsilankius VII Lietuvos tekstilės meno bienalėje, sunku galvoje atsirinkti įspūdžius ir prisiminimus. Matyti kūriniai pinasi į vieną labai eklektišką vaizdinį, kuris šįkart išeina už tradicinės tekstilės ribų. Skaitant kūrinių aprašymus stebina tekstilei nebūdingų medžiagų gausybė. Prie vilnos ar lino šliejasi polietilenas, plaukai, metalas, o kur dar video ir fotografijos medijose sukurti darbai. Parodos organizatoriai siekia atkleisti tekstilę plačiąją prasme. Pasak rengėjų, pirmą kartą Lietuvoje eksponuojami ne tik unikaliosios tekstilės kūriniai, bet ir audiniai bei drabužių dizaino kūriniai. Rodos, nebeįmanoma apčiuopti ribos, kur prasideda ir baigiasi tekstilė, bet galime pabandyti punktyru nužymėti parodos ekspozicijos lauką.  

Žaidimas tarp naujų ir tradicinių medžiagų bei jų panaudojimo būdų – pagrindinis parodos variklis. Keista, tačiau labai tekstiliškas atrodo, pavyzdžiui, Vidos Paukštaitės kūrinys „Apšvietimas“ iš aukso, vario ir emalio. Ar pynimas šviesa negali būti tekstilė? Panašu, kad gali. Paradoksalus Žydrės Ridulytės video darbas „Kvėpavimas“. Lėti žmogaus atodūsiai, klaustrofobiškai įkalinto audinyje, tiesiogiai sufleruoja apie priklausomybę nuo medžiagos. Tačiau pats kūrinys sukurtas pasitelkiant video technologiją, nebūdingą tekstilei. Atidžiai įsižiūrėjus į Marijonos Sinkevičienės ciklo „Prikelta į būtį“ darbus, pro eskizišką siuvinėjimą ima žvilgėti polietilenas. Tradicinių lietuviškų audimo motyvų pripildytas kūrinys įgauna naują prasmę autorei įpynus buityje naudojamą medžiagą. Taigi laviruodami tarp natūralių ir dirbtinų medžiagų, menininkai atskleidžia šiandienos gyvenimo chaotiškumą, kuris yra jų kritikos objektas arba įkvėpimo šaltinis.

Kalbant apie medžiagą, parodoje eksponuojama keletas kūrinių, kurie bando apčiuopti medžiagos trimatiškumą dvimačiu pavidalu. Žaidžiama su įspūdžiu, pačia medžiagiškumo sąvoka. Dažnai efektui išgauti jungiama skaitmeninė spauda ir rankinis audimas. Vėlgi, sugretinama šiuolaikinė technika ir tradiciniai motyvai. Monikos Žaltauskaitės ciklas ,,Marijos drapana” ar Laimos Ožekauskienės kūrinys „Sėdėti. Budėti ir sugrįžti. Atsisveikinti“ nagrinėja būtent plokštumos ir erdvės santykį. Atsisakant eksponuoti gyvai pateikiamą medžiagą, skulptūriškos medžiagos savybės pateikiamos plačiame paviršiuje. Sukuriama trikdanti iliuzija tarp tikro ir netikro, reljefiško ir plokščio.

Parodos pavadinimas jungia ir skiria tekstilę kūnui ir sielai. Todėl ekspozicijoje atsiranda Jolantos Talaikytės, Renatos Maldutienės ir kitų kostiumo dizainerių kūriniai. Kai kurie dizaino darbai slysta paviršiumi, todėl prasmės svoriu yra silpnesni nei unikalieji tekstilės kūriniai, kaip pavyzdžiui Agnės Gintalaitės bliuzonai, puošti ornamentais, sudėliotais iš lietuvių rašytojų atvaizdų. Kita vertus, ne vienas meninės tekstilės kūrinys perteikia dvasines potekstes pasitelkdamas išorinius kūniškumo požymius. Andriaus Ermino kūrinys ,,Savas kūnas” – tarsi kiautas, aptemtas baltais marškinėliais, kelia egzistencinius klausimus. Kūnas, išorė tampa vidinio pasaulio atspindžiu. Taigi visoje parodoje sielos ir kūno sąvokos persipina, maišosi tarpusavyje.

Parodos dalyviai originaliai žvelgia į medžiagą ir jos panaudojimą, kviečia mus kartu ieškoti atsakymo į klausimą, kokia gi tekstilė yra šiandien. Asmeniški menininkų darbai tyrinėja individualumo, identiteto, paveldo, gyvenimo informacinių technologijų amžiuje klausimus. Tekstilė, kaip žinia, reikalauja begalinės kantrybės, todėl šios dailės šakos darbai alsuoja ramybe, dvelkia meditacija. Įsiklausant į kiekvieną detalę, aiškėja specifinės medžiagos savybės, atskleidžiančios kūrinio idėjas. Gyvi tekstilės kūriniai vis pasipildo naujomis prasmėmis, kurias kuriame mes patys, nepastebimai gyvenantys tekstilės apsuptyje.

Paroda „Tekstilė kūnui ir sielai“ veikia galerijoje „Arka“ iki birželio 25 d.