7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Nuogas kūnas ir teatras: suderinama?

Galima teigti, kad teatras – atspindys to, kas vyksta realiame gyvenime. Šiandien nuogas kūnas žmonių nebestebina, kadangi jo gausu visur: televizijoje, spaudoje, internete, meno pasaulyje. Teatras nėra išimtis, tad ir spektakliuose vis dažniau galima išvysti apnuogintą kūną. Iškyla klausimas: ar teatro scena yra tinkama vieta nuogo žmogaus kūno vaizdavimui? Nekalbėkime apie dalinai apnuogintą kūną ar intymias scenas su apatiniais, pasvarstykime apie režisierių norą prieš pilną salę žiūrovų aktorių parodyti be rūbų – nuogut nuogutėlį

3 x 3 x 3. Jaunieji dailininkai

Pristatydami profesinę karjerą neseniai pradėjusius menininkus, kritikai ir žurnalistai nevengia vartoti epiteto „jaunas“. Tai tarsi suvienija visą menininkų kartą ir jos atstovams suteikia perspektyvumo aurą. Tačiau ar patys menininkai jaučia savo kartos bendrystę? Jei taip – kas juos sieja? Koks jų ryšys su tradicijomis? Kas skatina kurti? Šiuos tris klausimus uždavėme trims trijų sričių menininkams: dailininkams, teatralams ir muzikams. Pirmojoje pokalbių ciklo dalyje atsakymus pateikia tapytoja Mykolė Ganusauskaitė, grafikas Vilmantas Žumbys ir skulptorius Tauras Kensminas.

Adaukto Marcinkevičiaus (1936–1960) personalinė paroda „Optimistai ir skeptikai“

Liepos 1 d., 18 val., NDG atidaroma pirmoji fotografo Adaukto Marcinkevičiaus (1936-1960) personalinė paroda „Optimistai ir skeptikai“. Nacionalinės dailės galerijos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus organizuota paroda yra aktas, liudijantis istorinį kūrėjo sugrįžimą. Parodą lydės leidyklos „Apostrofa“ išleista retrospektyvos knyga.

Spaudos konferencija rengiama NDG auditorijoje liepos 1 d., 11 val. Joje dalyvaus parodos kuratorė Margarita Matulytė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.

Kipro Dubausko paroda „Imk, kiek paneši“ galerijoje „Ex Elettronica“ Romoje

„Imk, kiek paneši“ („Take as much as you can carry“) – pirmoji lietuvių menininko Kipro Dubausko personalinė paroda Italijoje. Tai yra legalumo ir nelegalumo bei meno rinkos mechanizmų apmąstymas, taip pat ir meninis bandymas suartinti du geografiškai tolimus pasaulius. Paroda susideda iš nedaug elementų. Didžiausią įspūdį palieka įtaigi įvietinta instaliacija – oranžinis vamzdis, vienas iš tų klasikinių, naudojamų vandentiekiui, eksponuojamas taip, kad sujungtų galerijos erdvę su išore, kur pastatytas motociklas. Menininkas bando sąveikauti su Romos aplinka sukurdamas tiesioginę, bet filtruojančią jungtį, leidžiančią žiūrovui pro galerijos langą „šnipinėti“ jo režisuotą filmą tokiu pat pavadinimu kaip paroda, kurtą tarp Vilniaus ir Krokuvos 16 mm juostoje ir projektuojamą ant  holografinio ekrano. Filmas neturi siužeto ir yra sudarytas iš vaizdų, akcentuojančių dviejų iš pirmo žvilgsnio identiškų vietų atitikimus (efektas, kurį sustiprina paradoksalus pasirinkimas Krokuvoje filmuoti Vilniaus vardu pavadintoje gatvėje, o Vilniuje – Krokuvos vardu pavadintoje gatvėje).

Šiuolaikinio portreto tiesos

Kai XIX a. viduryje Fiodoras Dostojevskis sukritikavo fotografinius portretus dėl šių skurdumo ir netikrumo, rodės, tapybos galimybių psichologizuoti ir apibendrinti niekas niekada nenurungs. Tačiau jau mažiau nei po amžiaus šis žanras fotografijoje išsiplėtė iki begalybės. Maža to, portretas netgi pakeitė savo tikslą: tarnavo propagandai sovietmečiu, kai nuotraukos buvo retušuojamos dėl vienintelės neginčijamos tiesos, atsirado „lemiamo momento“, humanistinio socialinio portreto estetika, taip pat atstovaujanti tam tikrai tiesai. Tačiau, kaip yra sakęs Albert’as Camus, nėra vienos absoliučios tiesos, jų yra daugybė. Tad nenuostabu, jog Kauno fotografijos galerijoje atidaryta paroda „Mano kiemas ’16“ atstovauja dar vienai, šįkart šiuolaikinio portreto suvokimo, tiesai. Kokia ji?

Ruta Lee: „Palmės tiktai siūbuoja, kvietkai kvepia, žydi...“

Artėjant Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimui, į Lietuvą skaityti pranešimo grįžta ir garsi mūsų šalies Holivudo aktorė – Ruta Lee. Nors pašnekovė atvirai sako, jog dar nežino, ką pasakos „tam jaunimui“, ji nekantriai laukia kelionės į Lietuvą. Ir dalinasi savo prisiminimais apie Lietuvą, šeimą ir, žinoma, kelią, kurį teko nueiti, siekiant savo svajonės tapti aktore. 
Su aktore jos namuose Los Andžele, Kalifornijoje, kalbėjosi Brigita Kulbytė.

Būtinas atsakas referendumui

Benas Lunnas yra anglų kompozitorius, šiuo metu studijuojantis magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Be savo kūrybinės veiklos, Lunnas domisi šiuolaikine Baltijos šalių muzika ir rašo tinklaraštį „Baltic Musical Gems“. Publikuojame įrašą iš jo tinklaraščio, parašytą kaip atsaką į Didžiosios Britanijos birželio referendumą. Straipsnyje pristatomi jauni lietuvių kompozitoriai, gyvenantys ir kuriantys Anglijoje, ir pateikiamos nuorodos į jų įrašus.

Kai plaukioti savuose vandenyse nebeužtenka

Marius Pinigis ir Marius Paplaukas – skirtingų šokių stilių atstovai, savo pečius surėmę bendram projektui „(G)round Zero“. Pinigis – profesionalius šiuolaikinio šokio atstovas, savo karjerą pradėjęs Kauno šokio teatre „Aura”. Šiuo metu jis aktyviai atstovauja Lietuvą ir Kauno miestą šiuolaikinio šokio spektakliuose įvairiuose pasaulio kampeliuose. Pinigis taip pat yra „Kaunas 2022” komandos narys, atstovaujantis jaunuosius menininkus. Jo porininkas Paplauskas yra gatvės šokių atstovas, savo pasiekimais gerai žinomas gatvės šokių bendruomenėje bei atstovaujantis Lietuvos vardą įvairiuose užsienio gatvės šokių čempionatuose.

Menas periferijoje

Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje meno centras visada buvo, ir panašu, kad dar kurį laiką tikrai bus Vilnius. Periferijoje vykstantys renginiai, atrodo, yra įdomūs tik patiems rengėjams ir jų dalyviams.  Šio neigiamo reiškinio pavyzdys yra visai neseniai Alytuje atidaryta jaunųjų kūrėjų bienalė „Meno intencija. Suvokimai", kuri kėlė prieštaringų minčių, ar apskritai verta apie šią parodą rašyti.  Tačiau vis dėlto, siekdama nors kiek išjudinti pelkę, bandysiu sudėlioti, kas ir kaip.

Yana Ross apie mūsų pasaulių apokalipses (II)

Už islandišką „Žuvėdrą“ Yana Ross apdovanota šių metų tarptautinio Torūnės teatro festivalio „Kontakt“ geriausio režisieriaus prizu. Per spektaklio aptarimą festivalio klube vis kilo iš savo vietų vyresnio amžiaus rusų kritikai, pasipiktinę drastiškais personažų santykiais, ir klausė, ar Islandijoje nėra subtilių žmonių, o jeigu jie ten tik tokie, kam reikėjo imti Čechovo pjesę apie juos kalbėti. Be abejo, laikysena „mes žinome, koks yra Čechovas, o čia yra ne tai“ visada pasmerkta būti priimta kaip retorinis intarpas, nereikalaujantis atsakymo, ir net neatsimenu, kaip į ją buvo atsakyta. Tačiau į kitą klausimą, taip ir nenuskambėjusį, bet ore amžinai kybantį – ar Čechovo pjesės dar gali ką nors pasakyti apie mūsų laiką – islandų spektaklis atsako vienareikšmiškai. Jei tik režisierius žino, apie ką nori jomis kalbėti. Nes sielos ir likimai gali dužti ne tik arbatą geriant. Vakarėlių žaidimai, alkoholis ir karaokės mikrofonas yra ne mažiau tinkamos sceninės aplinkybės. 

PUSLAPIS
IŠ
1003