Žiniasklaida nuolat įtikinėja, kad esame seksualiai susirūpinusi tauta. Kasdien net pretenduojančiuose formuoti visuomenės nuomonę portaluose mirga tekstai, masinantys žodžiu „seksas“. Televizijos pokalbių šou kažkokie keisti dėdės ir tetos giriasi savo seksualiniu gyvenimu, tokiose laidose lankosi net politikai ir politikės. Vis dar esu įsitikinęs, kad pornografiškiausia lietuviška televizijos laida yra „Bėdų turgus“. Joje prievartaujami vargšai ir apnuoginami turtuoliai, nes juk tikroji labdara yra anonimiška, tyli ir nežeidžianti tų, kuriems reikia padėti. Tačiau panaši „dvasios pornografija“ klesti ir kine. Vieną tokį atvejį nebe pirmą kartą (29 d. 23 val.) primins LRT Kultūra. Turiu galvoje Steve’o McQueeno filmą „Gėda“ (2011), itin populiarų tarp intelektualų, mėgstančių menines provokacijas. Tai antrasis garsaus britų menininko filmas. Michaelas Fassbenderis jame vaidina niujorkietį, dirbantį reklamos agentūroje, bet iš tikrųjų galvojantį tik apie seksą. Erotinę veikėjo kasdienybę sudrumsčia jo sesuo (Carey Mulligan), kuri atvyksta į Niujorką ir neturi kur gyventi.
„Gėda“ – tipiškas šiuolaikinis filmas, imituojantis prasmę ir gilumą. Į McQueeno sukurtus vaizdus galima sukišti daugybę savo minčių, išvadų ir apmąstymų apie kartą, visuomenę, kūną ir pan., beje, kiekvienąkart vis kitokių, jei žiūrėsi ne vieną kartą. Nors, sakyčiau, vienintelė filmo tema – jo herojaus lytinis gyvenimas. Sutinku, jis pakankamai įvairus, bet tai ir viskas. Tik visi žino, kad McQueenas – madingas ir angažuotas menininkas (jo trečiasis filmas „12 vergijos metų“ net pelnė „Oskarą“), todėl stengiasi ir filme įžiūrėti kažką daugiau.
Vokiečių režisieriaus Sönke’s Wortmanno 2014 m. filmo „Sutrikusi“ (LRT, 25 d. 24 val.) herojė Elizabet taip pat labai šiuolaikiška. Filme rodomos trys jos gyvenimo dienos: motinystė, organiškas maistas, psichoterapeutas, vizitas kartu su vyru į viešnamį. Ši trisdešimtmetė neurotikė turi šviesų tikslą – ji nori būti ne tik tobula motina, bet ir tobula žmona bei meilužė. Tokių jaunų moterų, kurios nori patikti visiems, pastaraisiais metais kažkodėl tik daugėja, kaip ir parduotuvių su ekologišku maistu. Tad filmas gal ir atliktų terapinę funkciją, jei jo nerodytų vidurnaktį, iškart po futbolo rungtynių. Futbolo vis dar bus daug, todėl Joninės ir alus – visai laiku.
BTV per Jonines (24 d. 21.30) primins Simono Wincero filmą „Harlis Davidsonas ir Malboro“ (1991). Tai pasakojimas apie du geraširdžius valkatas: Mickey Rourke’as vaidina motociklininką filosofą, Donas Johnsonas – buvusį rodeo kaubojų. Jie nusprendžia padėti senam draugui, kurio barą nori atimti bankas, ir apvogti inkasatorius. Tačiau šių mašinoje buvo ne pinigai, o narkotikai. Todėl filmo herojų laukia gaudynės ir kitokios atrakcijos. Beveik visi filmo personažai pavadinti garsių prekių ženklų vardais, tik Giancarlo Esposito herojus yra Džimis Jimmy Hendrixo garbei.
TV3 per Jonines (24 d. 21.10) nusprendė tautą pradžiuginti lietuvišku filmu ir parodys Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011). Jo veikėjai reklamuoja lietuvišką alų, nacionalinius stereotipus ir lietuviškus peizažus.
BTV (26 d. 19.05) primins vieną pirmųjų siaubo filmų, kurį 1991 m. platino buvusios sovietų erdvės piratai savo neįmantriose „vidiakinėse“. Barry Sonnenfeldo „Adamsų šeimynėlė“ buvo tarp populiariausių vaizdajuosčių, bet tada dauguma žiūrovų visiškai neišmanė tos siaubo filmų mitologijos, iš kurios ir sukurtas filmas. Dabar, kai vaikai nuo mažens žiūri filmus apie zombius ir panašias būtybes, „Adamsų šeimynėlė“ turi kur kas daugiau spalvų ir prasmių, nors kam nors filmas gal tiesiog sužadins šviesius vaikystės ar paauglystės prisiminimus.
Apie prisiminimų galią kalba ir Jonathano Levine’o filmas „Šilti kūnai“ (LRT, 26 d. 24 val.), nukelsiantis į paslaptingos ligos siaubiamą Žemę. Užsikrėtę ja tampa zombiais, kurie maitinasi žmonių mėsa, o suvalgę smegenis perima savo aukų prisiminimus. Nicholaso Houlto R. (zombis prisimena, kad jo vardas, kai dar buvo žmogus, prasidėjo šia raide) pavyko išsaugoti sugebėjimą mąstyti ir kalbėti. Vieną dieną surijęs jaunuolio smegenis, R. įgyja jausmus, kuriuos tas jautė gražuolei Džulijai (Teresa Palmer). Džulija gyvena kartu su kitais išsigelbėjusiais žmonėmis. Įdomiausia, kad filmas – dar viena Romeo ir Džuljetos istorijos versija.
R. svarsto, ką reiškia būti gyvam, ką – būti mirusiam, bet taip režisierius metaforiškai parodo, kad nėra jokio skirtumo tarp numirėlio ir piliečio, bukai gyvenančio savo augališką gyvenimą. Tokio gyvenimo inercija ir yra mirtis, juk, pavyzdžiui, jokio skirtumo, ar vienas Seimo narys piktinasi LGBT maršu būdamas gyvas, ar būdamas zombis. Ir vienu, ir kitu atveju jis darys ir sakys tą patį. Kitaip nei R., jis, matyt, suvalgė ne tokias pilnavertiškas smegenis.
Šiaip, Levine’as, žinoma, teisus: smegenys – ne tik skaniausia, ką turi žmogus, bet dar ir tikra duomenų bazė, jausmų archyvas, vaizdų albumas. Juk, pasak režisieriaus, būtent prisiminimai ir padaro dvikoję būtybę gyvą, priverčia plakti sustojusią širdį. Ypač per atostogas.
Jūsų –
Jonas Ūbis
