7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie filmus ir jų vertintojus

Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai

Jonas Ūbis
Nr. 25 (1177), 2016-06-24
Kinas

Šių metų Kanų kino festivalio apdovanojimai paskatino ne vieną diskusiją apie filmų vertinimo kriterijus ir žiuri narius. Tačiau visi sutaria, kad šiemet Kanų didžiojo konkurso žiuri buvo labai konservatyvus. Tai nebūdinga svarbiausiam kino festivaliui, ne vieną dešimtmetį žymėjusiam naujus kino kelius. Vasaros „Kine“, kurio viršelį puošia vieno kontroversiškiausių šių metų Kanų konkurso filmų – Park Chan-wooko „Tarnaitės“ kadras, apie tai rašo ir Aistė Račaitytė straipsnyje „Neapdovanoti nugalėtojai“. Pasižiūrėjusi visus konkursinius filmus, ji padalijo savo prizus bei suabejojo oficialiaisiais. Išsamų šiųmetinio konkurso aptarimą pratęsė Izoldos Keidošiūtės straipsnis apie Jeaną-Pierre’ą Léaud, šiemet Kanuose apdovanotą „Auksine palmės šakele“ už gyvenimo nuopelnus. Léaud buvo prancūzų Naujosios bangos veidas, nes būtent François Truffaut filmas „Keturi šimtai smūgių“, kuriame jis suvaidino dar būdamas keturiolikos, 1959 metais Kanuose ir pareiškė apie naują kūrėjų kartą, kuri nenori kurti „tėtušių kino“.

 

Gediminas Kukta atvirkščiai – straipsnyje apie Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalį giria rengėjų drąsą pristatyti neįprastus, eksperimentinius, net mėgėjiškus filmus. Tačiau rašydamas apie kitą konkursą „Nauja Europa – nauji vardai“, kurį rengia „Kino pavasaris“, naujumo jis itin pasigedo. Kuktai pirmieji arba antrieji jaunų autorių iš Rytų ir Vidurio Europos filmai pasirodė „tvarkingu kinu“. Jis išskyrė tik čeko Martino Škopo „Evą Novą“ – filmą, kuriame įsimintiną bandančios grįžti į normalų gyvenimą alkoholikės vaidmenį sukūrė kadaise viena ryškiausių čekų Naujosios bangos žvaigždžių Emília Vášáryová.

 

Penkiolika šiųmetinio „Kino pavasario“ filmų šią vasarą nemokamai galės pasižiūrėti įvairių Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai. Apie tai, kas atsidūrė „Kino karavano“ programoje, taip pat skaitykite žurnale.

 

Tik festivaliuose, bet ne Lietuvos kino teatrų repertuare galima pamatyti ir Pietų Korėjos režisieriaus Hong Sang-soo filmus. Ieva Kotryna Skirmantaitė pristato režisieriaus kūrybą straipsnyje „Kasdienybės paviršiai“. Man šis režisierius primena Ericą Rohmerą, kurio filmuose taip pat iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta: susitinka vyras ir moteris, jie vaikšto miestų gatvėmis, sėdi kavinėse arba gamtoje ir kalbasi. Žiūrėdamas tokius filmus net žiemą prisiminsi vasarą, kai gyvenimas tampa paprastesnis ir lieka daugiau laiko įvairiems malonumams, ne tik skaitymui.

 

Todėl ir numerio tema šįkart tapo visais požiūriais malonūs ir naudingi kino ir mados santykiai. Apie juos rašo Živilė Pipinytė. Tai plati tema, kuriai neužtektų ir knygos, nes kinas ir mada beveik nuo pat judančių paveikslėlių pradžios veikė vienas kitą. Jei ne filmai, vargu ar taip masiškai dėvėtume džinsus ir trumparankovius marškinėlius, naudotume „Max Factor“ kosmetiką ir nuolat prisimintume tikrą stiliaus dievaitę Audrey Hepburn. Straipsnyje rašoma ir apie kostiumų dailininkus bei jų kūrinius, Holivudo juvelyrą Eugene’ą Joseffą bei įstabų retro kino vizionierių Rustamą Chamdamovą. Asmeniškas žinias šia tema kiekvienas galėsite pasitikrinti testu. Man jis pasirodė lengvas.

 

Vis dėlto didžiausias malonumas yra žiūrėti filmą kino teatre. Mėgstu pustuštes rytines sales, kur niekas šalia nežiaumoja spragintų kukurūzų ir litrais neryja vieno kino taip pat išpopuliarinto gėrimo. Šio numerio „Kino teatro“ rubrikoje aptariami sudėtingi filmai. Narius Kairys recenzuoja Apichatpongo Weerasethakulo „Didybės kapines“ – recenzijos apimtis, regis, atitinka filmo svarbą ir vertę. Mantė Valiūnaitė aptaria Beno Wheatley filmą „Aukšta klasė“, Santa Lingevičiūtė – Thomo Winterbergo „Komuną“, Ramūnas Pronckus – Laszlo Nemeso „Sauliaus sūnų“. Kaip jau įprasta, Pronckus pristato ir „Namų kino“ filmus. Tai Woody Alleno „Neracionalus žmogus“, Briano Helgelando „Legenda“, Timo Millerio „Deadpool“ ir Denis Villeneuve’o „Sicario: narkotikų karas“.

 

„Lietuvių filmotekoje“ laukia pokalbiai su „skrajojančiu olandu“ – operatoriumi Valdu Naudžiumi (kalbėjosi Dovilė Raustytė) bei režisieriumi Mantu Kvedaravičiumi (kalbėjosi Dovilė Grigaliūnaitė). Pastarojo Ukrainoje kurtą filmą „Mariupolis“ recenzuoja Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Aleksandra Fominaitė rašo apie Albinos Griniūtės filmą „Ateljė „Rojaus drabužiai“, filmuotą Suomijos salose. Neringa Kažukauskaitė pasikalbėjo su „Kino pavasario“ svečiu rusų scenaristu ir režisieriumi Aleksandru Mindadze. Ir „Kino“ tekstai, ir jų herojai dar kartą paliudija, kad kinas ne tik atviras pasauliui, bet ir sugeba sujungti žmones iš skirtingų jo dalių. Ir vis dėlto Pipinytė savo feljetone kažkodėl tvirtina, kad kino kritikas yra žmogus iš niekur.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis