Krentantys žmonės flamandų tapybos peizažuose

Į kino teatrų sales atkeliavo ne viename geriausių metų filmų dešimtuke minimas, Kanų kino festivalio konkursinėje programoje pristatytas prancūzų kino režisieriaus Bruno Dumont’o filmas „Seklūs vandenys“ („Ma Loute“, Prancūzija, Vokietija, 2016). Provokatyviomis, žiauriomis realistiškomis dramomis garsėjęs režisierius prieš kelerius metus nustebino gerbėjus, sukūręs kriminalinį keturių dalių juodojo humoro serialą „Mažasis Kenkenas“ (2014). Filme „Seklūs vandenys“ režisierius grįžta prie panašių idėjų, dar giliau grimzdamas į siurrealumą, satyrą, farsą ir absurdą.

Filmas nukelia į 1910-ųjų vasarą Šiaurės Prancūzijoje, kur atostogauti atvyksta aristokratų Van Petigenų šeima. Apsistoję prabangioje egiptietišką stilių imituojančioje viloje ant kalvos, dienas jie leidžia svaigdami, kartais vos ne alpdami, nuo apylinkių „dieviško“ grožio. Visai šalia slėnyje gyvena žvejų ir moliuskų rinkėjų Briuforų šeima. Tėvas ir vyriausias sūnus Malutas už keliasdešimt centų valtimi arba tiesiog ant rankų kelia poilsiautojus per potvynio užliejamą įlanką. Paslaptingai pradėjus dingti vasarotojams, policijos inspektorius ir jo padėjėjas imasi tyrimo. O Petigenų ir Briuforų šeimų atžalos Bili ir Malutas susidomi vienas kitu ir įsimyli.

Kitaip nei „Mažajame Kenkene“, režisierius neišlaiko detektyvinės intrigos, filmo pradžioje atskleisdamas, kad poilsiautojus grobia ir vėliau pasimėgaudama suvalgo kanibalų Briuforų šeima. Vadinasi, svarbus šiame filme ne kriminalinis pasakojimas. Nuo pat pradžių „Seklūs vandenys“ prajuokina, ypač nerangus apvalaus stoto nekompetentingas inspektorius ir jo padėjėjas, dėvintys René Magritte’o paveikslų stiliaus skrybėles ir primenantys komiškus klasikinių filmų personažus. Inspektorius vis krenta, ridenasi, prigulęs apžiūrinėja įkalčius. Filme griūna ne tik jis – visi personažai. Po filmo premjeros Kanuose ne vienas kino kritikas nuogąstavo, kad Dumont’as užsižaidžia kartodamas tuos pačius juokelius ir dar neįvaldė komedijos subtilybių. Bet gal komedija nėra tikslas, gal tik priemonė kalbėti apie tai, kas režisieriui svarbu?

Kai tik „Seklūs vandenys“ ima atrodyti naiviai juokingi, viskas pakrypsta į tamsiąją pusę. Dėl paauglių draugystės įvyksta nelengvas skirtingų sluoksnių šeimų susidūrimas, sukėlęs neįprastų įvykių virtinę. Kontrastas ir klasių nesuderinamumas filme pateikiami ne tik pasitelkiant gyvenimo sąlygas, įpročius, tarpusavio elgesį, bet ir skirtingą aktorių vaidybą. Ekstravagantiškus aristokratų šeimos narius įkūnija garsūs prancūzų kino aktoriai: pedantišką, neurotikę žmoną vaidina Valeria Bruni Tedeschi, nereikšmingas detales pastebintį, bet situacijoje nebesusigaudantį vyrą – Fabrice’as Luchini, jo isterikę, pakeltu balsu kalbančią seserį – Juliette Binoche, kvailelį pusbrolį – Jeanas-Lucas Vincent’as. Atrodo, kad Petigenai atlieka tam tikrą savo statusą turintį patvirtinti vaidmenį. Angliškai pusbrolio ištarti žodžiai: „Mes žinome, ką turime daryti, bet nedarome“, matyt, tai ir reiškia. Visi personažai komiški ir manieringi, specialiai šaržuojami ir net „perspaudžiantys“. Žvejų šeimos vaidmenys patikėti išraiškingų veidų neprofesionaliems aktoriams. Briuforai nėra komiški, jie nieko nevaidina, tarsi natūraliai yra savimi.

Gimtoji Šiaurės Prancūzija jau seniai tapo Dumont’o filmavimo aikštele ir niekad nėra tiesiog pasyvi aplinka. „Seklūs vandenys“ iš pat pradžių sužavi atšiauriais akmenuotais paplūdimiais, skardžiais, smėlėtomis kalvomis, jūra, beribiu dangumi. Peizažai, spalvos, kadro kompozicija primena flamandų tapybą. Gražūs paveikslų vaizdai ir anų laikų žmogui padėjo apmąstyti esmines temas. Panašiai veikia ir Dumont’o filmas. Po satyros ir farso paviršiumi slypi intelektuali socialinė kritika. Paliečiamos lytinės tapatybės paieškos ir incesto temos, bet iš esmės režisierius nagrinėja tai, kas jam visada rūpėjo. Tai, kas jau domino pirmuosiuose filmuose „Jėzaus gyvenimas“ (1997) ir „Žmonija“ (1999). Kaip mes elgiamės vieni su kitais ir kodėl? Kas iš tiesų mes esame? Kokia yra žmogaus prigimtis? Ekstravagantiški „Seklūs vandenys“ – dar vienas, gal net Dumont’o žiūrovų ratą praplečiantis bandymas kalbėti apie žmogaus vidaus tamsą.