Instinktyvių baimių groteskas

„Prospekto“ galerijoje Svajonė ir Paulius Stanikai pristatė naują konceptualų projektą „Uraganas Theresa“ ir katalogą. Apie jų fotografiją rašantis Kęstutis Šapoka teigia, jog tai yra procesuali, performatyvi ir nekonvencionali sistema. Instaliacija pasižymi artikuliuotu siužetu, įtampa, o pasitelkus fotografiją kuriamas baimės įspūdis.

Šiai parodai svarbiausias yra erdvės pajautimas. Reikšmingiausi instaliacijos momentai: tamsa ir tarsi iš gilumų išnyrantis apšvietimas, išlupinėtos lubų plokštės, didelis fotografijų formatas (134 x 205 cm), siaučiančio vėjo garsas bei televizoriaus ekrane rodoma nerūpestingai vėduokle besivėduojanti Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May. Ji nenutuokia, kokius stiprius vėjus sukelia jos galantiškas vėduoklės mostas! Beveik visos parodos fotografijos, kaip ir būdinga Stanikų kūrybai, pirmiausia sukrečia keistumu, ypač ginklų, peilių natiurmortai, dvelkiantys siaubu, panika ir kartu namudiškumu, nes kompozicijose vaizduojamos kambarinės gėlės, austi kilimai ar švelniu audeklu uždengtas skulptūrinis portretas. Tad kalbėsiu ne apie fotografinę raišką, o apie šį keistumą, apie kuriamo politinio vaizdinio groteską.

Stanikai pasirenka uraganą kaip kodinę sąvoką, leidžiančią pažvelgti į pokyčius išgyvenančią Didžiosios Britanijos visuomenę, politinį kataklizmą po šių metų birželio mėnesio referendumo, nutarus palikti Europos Sąjungą. Menininkai iš politinio nestabilumo atmosferos „lipdo“ groteskišką apokaliptinį baimės siužetą. Tuos dirgiklius jaučia tamsoje atsidūręs žiūrovas. Tačiau baimės priežastis niekur taip ir nepasirodo, tad žiūrovui belieka abejoti patirties tikrumu.

Garsinis vėjo efektas nurodo į siaučiančią cikloninę gamtos stichiją ir žmogaus kovą su pačiu savimi. Juk labiausiai bijome to, ko negalime suvaldyti. Apibrėžti savo egzistenciją žmogus trokšta veikiamas gamtos, kuri jam nuolat konstatuoja: tu esi baigtinis. Aiškių ribų suvokimas skatina nuosaikiai skaičiuoti, kurti elgesio taisykles, pasitelkti technologijas ir ginklus, kad galėtum gyventi apsuptas kitų žmonių. Ir vis dėlto ar yra geresnis valdymo ir taisyklių nustatymo būdas už politiką? Politinių vaizdinių naudojimas šioje parodoje instrumentalus, nes taip menininkai pabrėžia kuriamos baimės, apokaliptinės nuotaikos netikrumą. Baimė, kaip ir smalsumas, yra pirmapradiška, esminė savybė, žmogiškoji prigimtis. Kaip kritiniame veikale „Apšvietos dialektika“ teigia filosofas Theodoras Adorno, žmogus yra tiesiog gyvūnas, kuriam būdingas neprotingas išgąstis, instinktas bėgti. Tarp tikrovės pojūčių bei internetinės žiniasklaidos sukeliamų įtampų, tarp išorinio ir vidinio pasaulio žmogus jaučia prarają, kurios įveikti negali, dėl to išgyvena baimę ir paniką. Parodoje svyruojama tarp vidaus ir išorės įtampas išreiškiančių vaizdinių. Išoriniai panikos ženklai atsiskleidžia vaizduojant tuščias pastatų vestibiulių erdves.

Pažvelgus į fotografijas „Bizūnai ir pistoletai“, „Užtaisas“ ar „Be pavadinimo“ susidaro įspūdis, jog menininkai inscenizavo detalų elegantiško paranoiko pasirengimą karui. Galima beveik patikėti, kad karo grėsmė tikra, nes viskas pateikta kone žurnalistinio reportažo metodu, jei ne keli „nesąmoningai“ čia atsidūrę elementai: kambarinės gėlės, rausvu audeklu ar juodu vyrišku kostiumu pridengtas skulptūrinis portretas. Manau, ypač tas sukritęs kostiumas prie marmurinio portreto prasižiojusiu veidu ar šviežias kraujas, kuriuo aptaškyti bareljefai fotografijoje „Gyvatynas“, aiškiausiai artikuliuoja mirtį ir terorą. Derinami su žaluma jie sudaro binarinę gyvenimo ir mirties opoziciją, o kartu ir atskleidžia netvarką, nesąmoningą chaosą kaip Stanikų metodą. Pasitelkdama žiniasklaidą politinė valdžia nukreipia galią į žmogų, veikia jo instinktyvias kūniškos baimės patirtis. Kūnas šioje parodoje suvokiamas kaip baigtinis, kaip lavonas. Taip Stanikai sužmogina gamtinę stichiją. Redukuoja žmogų iki kūno, kaip gamtą redukuoja iki žmogaus.

Lotyniškas posakis „Homo homini lupus est“ (liet. „Žmogus žmogui – vilkas“), mano galva, tinkamas „Breksito“ kontekste. Į natūralų žmonių priešiškumą Stanikai įterpia šių dienų prakeiksmą – išmaniąsias technologijas ir pasaulį jungiantį internetą. Ir gauna primityvumo paradoksą. Nes nesvarbu, kiek informuoti esame, galų gale vis tiek žmonės vaikomi kaip avių banda. Ar menininkai nori pasakyti, kad nepasidarėme labiau žmogiški nei buvo naciai ar komunistai? Skirtinguose istorijos etapuose keičiasi tik aukos vaidmenį atliekančios personalijos, persidengia galių santykiai, tačiau principas išlieka tas pats. Dabartinę nacionalistinių vertybių krizę Didžiojoje Britanijoje paskatino terorizmo sukelta įtampa Europoje. Iš karo zonų į Europą plūsta emigrantai, ir darosi neįmanoma suvaldyti šį terorizmo nuojautų antplūdį. Europos Sąjungos atvirumas nuvylė kaip iliuzija.

Suprasdami nacionalistines, teroristines nuotaikas Stanikai žaidžia tiesioginiais šios temos įvaizdžiais. Fotografijose pasirodo ginklai, peiliai, kraujas, kompiuterinėmis programomis ištampytas Hermanno Göringo portretas, supriešintas su ministrės pirmininkės Theresos May atvaizdu. Puritoniškiems idealams, konservatyvioms estetinėms ir galantiškoms britiškoms vertybėms fotografijose atstovauja klasikinės skulptūros ir bareljefai, kurie, pridengti audeklais ar aptaškyti šviežiu krauju, įkūnija terorizmo baimę ir siekį išsaugoti šalies istorines vertybes. Kuriama vizija, kad Didžioji Britanija be Europos Sąjungos primestos imigracijos naštos galės tapti tuo, kuo buvo. Šiai idėjai paremti Stanikai pasirenka eskizo fotografiją „Prieškario portretas“, kuris kaip visos parodos akcentas žvelgia pro galerijos langą į Gedimino prospekto praeivius.

Krizės metu kuriami vaizdiniai tampa galingi, tiršti ir besiplečiantys, neapibrėžiami. Revoliucija, iš naujo nustatanti gėrio ir blogio teritorijas, galiausiai vis vien suryja savo vaikus. Šiandien prie to prisideda internetinė žiniasklaida, sėjanti paniką. Naudodami politinius vaizdinius Stanikai pašiepia ne „Breksito“ situaciją, o žiniasklaidos įtaką. Jie diskutuoja apie žmonių susvetimėjimą globaliame pasaulyje, viešo ir privataus gyvenimo ribų nykimą bei tiesioginę politinės galios įtaką.

Rengiant ekspoziciją, mirė Kubos lyderis Fidelis Castro, tad menininkai nusprendė ir jam skirti mažą „altorėlį“. Parodoje kilo vėjelis, sukantis besiplaikstantį maišelį, ir suskambo Natalie Cordone daina apie Che Guevarą. Šis sprendimas arba įveda į bendrą apokaliptinių nuojautų atmosferą, arba iškyla žiūrovo sąmonėje kaip abejonė dirbtinumu ir sarkazmas.

Fotografijų parodoje „Uraganas Theresa“ Stanikai išlieka ištikimi abjekto menui. Jų kūryba kaip Fransisco Goyos raižinys „Miegantis protas gimdo pabaisas“ nukelia į fantasmagoriškas vizijas. O žiniasklaida, liūliuojanti mūsų smegenis ir kurstanti klausyti instinktų, parodoje aptariama kaip valdžios ir žmogaus santykių lėmėja. Ir galiausiai fotografija svarbi tiek, kiek ji atskleidžia šį politinių vaizdinių naratyvą. Šiuolaikinei fotografijai būdinga susvetimėjimo estetika šiose nuotraukose atpažįstama. Tačiau artimas ryšys su linijine istorija, žaidimas ateities nuojautomis ir meno istorijos kontekstais sulaiko Stanikus nuo švaraus konceptualumo.

Paroda veikia iki gruodžio 23 d.

„Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.