7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ak, tas šiuolaikiškumas

Astijus Krauleidis-Vermontas
Nr. 42 (1194), 2016-12-23
Teatras
„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus
„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus

Nacionalinis Kauno dramos teatras, rodos, kaskart metų pabaigą pasirenka pažymėti naujo spektaklio premjera, kuri žiūrovus nuteiktų gana šventiškai ir pakiliai. Prieš porą metų buvo pristatomas Gintaro Varno spektaklis „Biografija: vaidinimas“, prieš metus – Vido Bareikio „Hamletas“. Pastarasis teatrinis įvykis buvo šventiškas, pompastiškas ir ypač šiuolaikiškas. Būtent postmodernus režisieriaus žvilgsnis į realijas spektaklyje tiko ir rado aiškią vietą. Šių metų naujojo sezono premjerų ratą užbaigė Jono Vaitkaus spektaklis „Fjorenca“, kuris režisierių po dešimties metų pertraukos sugrąžino į Kauno teatrinį gyvenimą. Po spektaklio sunku atsikratyti „déjà vu“ jausmo, kuris nukreipia į Bareikio „Hamletą“ ir jo šiuolaikiškumą, tik Vaitkaus jis spektaklyje dirbtinis ir daugiaprasmis, bet kartu savitas ir intriguojantis žiūrovą. Taip pat parodantis režisieriaus stiprų žvilgsnį ir požiūrį į tikrovę.

Suprantama, kad postmodernus teatras linkęs labiau pabrėžti ne draminį tekstą, bet konstruoti pasakojimą per spektaklio vizualumą ir akustiką, imtis specialiųjų efektų ir žadinti emocinius išgyvenimus čia ir dabar. Tokios priemonės, be abejonės, patraukia šiandieninį žiūrovą. Vaitkus neatsitiktinai ėmėsi Thomo Manno pjesės, pasak režisieriaus, „pjesė yra apie liberalizmo krizę, kuri beatodairiškai sunaikina tikrąsias žmogaus vertybes. Prisidengiame žinojimo kauke, aukščiau visko iškeliame išsilavinimo būtinumą, tačiau visa tai bergždžias reikalas, jei negauname atgaivos dvasiai ir nesuvokiame, kad žmogus – ne gyvulys ar daržovė, o paslaptis. Nebėra ribos, kuri nubrėžtų aiškią liniją tarp malonumų patenkinimo ir dvasinės pilnatvės. Su tuo galiu kovoti tik teatro kalba, tai mano vienintelis ginklas“. Taip pat ir Manno pjesėje, ir Vaitkaus pastatyme akcentuojamos tokios opozicijos kaip liberalizmas versus priespauda, kūniški malonumai versus dvasiškumas, kūrėjas versus visuomenė, kūrėjas versus politika. Jos parodomas per skirtingus paveikslus, scenoje jungiamus į vieną nuoseklų pasakojimą, kurio fundamentu pasirenkamas šiuolaikiškumas.

Būtent šiuolaikiškumas, kuris scenoje nebuvo vienalytis ir įtaigus, pakišo režisieriui koją. Suprantama, kad būtų sudėtinga, bet įdomu, parodyti scenoje XV a. Florenciją. Jos aplinką ir emocinį krūvį. Vaitkus pasirenka į XV a. Florenciją žvelgti iš šiuolaikinės politikos situacijos, kurioje liberalizmas suvokiamas per grubumo semantiką. Režisierius atpažįsta daug sąlyčio taškų, kurie padeda Florenciją traktuoti kaip Lietuvos atspindį, parodyti žmogų, kuris persisotinęs liberalizmo. Taip pat spektaklio „Fjorenca“ pavadinimas siejamas su laisvos moters ar Florencijos miesto įvaizdžiu. Tokios dvi spektaklio suvokimo kryptys leidžia įvairiapusiškai reflektuoti Manno ir Vaitkaus sprendimus, kurių ryšiai ir skirtingos emocijos stipriai sujungiamos, perteikiamos per aktorių charakterius.  

Įdomus ir šypseną keliantis būrys dailininkų, kurie metaforiškai nurodo į tariamus ar ne Lietuvos menininkus, galbūt net šaržuojamus politikos veikėjus. Dramos tekste jie tėra personažai, bet scenoje šie dailininkai trikdo žiūrovą – sunku identifikuoti, kokia jų vieta ir reikšmė spektaklyje. Toks neatitikimas sukelia dviprasmiškus įspūdžius. Rodos, kad Vaitkaus spektaklyje būtų pakeičiamos veikėjų reikšmės ar net jos dekonstruojamos. Pavyzdžiui, į Džiovanio de Medičio charakterį žvelgiama iš moters perspektyvos, vaidmuo atiteko aktorei Agnieškai Ravdo, kuri susidorojo su užduotimi ir scenoje sukūrė stiprų charakterį, atitinkantį XV a. nuotaiką, kurią akcentuoja apranga (kostiumų dailininkė Renata Valčik). Galima daryti prielaidą, kad sudėtinga įsikūnyti į vyro vaidmenį, kuriam neužtenka nusipiešti ūsų ar įvaldyti judesių. Tačiau aktorė užgniaužia savo moteriškumą ir tik balsu išsiduoda, kad yra kitaip.

Visiškai kitaip yra su keturiais dailininkais, kurie scenoje keistai žiūrisi, elgiasi vaikiškai ir nesubrendusiai. Bet gal tai tik sąmoninga gudrybė, kurią pateikia Vaitkus? Nežinia, kaip yra iš tikrųjų, bet Aldobrandinas (aktorius Tomas Erbrėderis) tik mosuoja vėduokle ir elgiasi nervingai dėl ant pilvo nupiešto vyriško lytinio organo, ar Erkolė (aktorius Valerijus Kazlauskas) straksi moteriškais aukštakulniais ir stengiasi išgauti kuo seksualesnes pozas. Kaip ir kiti dailininkai – vienas nuolatos tarpkojį krapšto, kitas glamonėja savo krūtinę – nors tai ir įneša komiškumo, dekoratyvumo, tačiau sunkiai įsikomponuoja į spektaklį, nenurodo į psichologinį ar filosofinį turinį, nepapildo turinio ir režisūrinio sprendimo, o pabrėžia transseksualumą. Suprantama, kad spektaklyje būtinas šiuolaikiškumas, bet šį kartą jo gal kiek per daug.

Nuoseklus ir išpildytas – aktorės Martynos Gedvilaitės Fjorės charakteris (taip pat vaidina Ugnė Žirgulė). Fjorė suvokiama kaip įvaizdis, kuris nurodo ir į moters-meilužės, ir į miesto semantiką. Scenoje Vaitkus leido stipriausiai atsiskleisti moters-meilužės charakteriui, kuris suvokiamas daugiaprasmiškai. Režisierius per šį įvaizdį žvelgia ypač plačiai: paliečia ir atskiro žmogaus individualias temas, išgyvenimus, ir miesto reikšmę visuomenei. Taip moteris-meilužė atstovauja Florencijai, tai suvokiama kaip atspindys, kurį scenoje pabrėžia atkartojamas vandens mirgėjimas. Taip pat Fjorės įvaizdis gali būti siejamas su valios ir pasirinkimo, valdžios ir žmogiškumo paradigmomis.

Senoje parodoma, kad Fjorė jungia pagrindinį konfliktą tarp Florencijos valdovo ir menininkų globėjo Lorenco de Medičio (aktorius Liubomiras Laucevičius) bei vienuolio Džirolamo Savonarolo (aktorius Vaidas Maršalka). Moteris-meilužė yra visų geidžiama ir trokštama, bet nepasiekiama. Viena vertus, suvokiama kaip liberalizmo iliuzija, kita vertus, kaip realus žmogus, kuris reikalingas ir Florencijos valdovui, ir vienuoliui. Šios abejonės nepalieka žiūrovo spektaklyje: scenoje Fjorės vaidmuo ne tik veikia savarankiškai, bet taip pat leidžia atsiskleisti kitiems, juos papildo. Sukuriamas stiprios, valdingos moters charakteris, kurį kiekvienas veikėjas pasirenka individualiai.

Spektaklyje išryškinama, kad ir Lorencas de Medičis, ir vienuolis siekia valdžios, bet kokią kaina nori valdyti Florenciją. Per gudrumą ir apgaulę, per mirtį ir žūtbūtinę kovą trokštama parodyti, koks miestas bus. Būtent spektaklyje sukuriamas stiprus Fjorės, vienuolio ir Florenco de Medičio emocinė sąjunga, kuri palaipsniui yra formuojama, o kulminacijoje visus taškus sudeda ant „i“. Šiuo atveju kėslai tampa išsivadavimo iš savęs priemone, leidžiančia sustiprinti valdžią, paminti moralę. Tai ryškiai iliustruoja Fjorės kreipimasis į vienulį: „Tai klausyk! Atsižadėk savo kėslų. Ugnyje, kurią tu įgaudinai, pats sudegsi, žūsi, nuskaidrintas tos ugnies, bet ir pasaulis apsivalys nuo tavęs. Jeigu tu to bijai – atsižadėk! Tau neleistina norėti, tu vienuolis ir tavo dalia nieko nenorėti! Atsižadėk valdžios! Atsižadėk! Būk vienuolis!“ (iš vokiečių kalbos vertė Valys Drazdauskas). Šiuo atveju ugnis koduoja dvi reikšmes – teigiamą ir neigiamą. Vienuolis pasirenka ugnį ir ištaria „Aš myliu ugnį!“. Iš tikrųjų sudėtinga atkoduoti, kokia ugnies semantika interpretuojama režisieriaus darbe, paliekančiame abejonių ir klausimų.

Naujausias Vaitkaus spektaklis „Fjorenca“ pažymi režisieriaus sugrįžimą į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Režisierius parodo kardinaliai skirtingą savo požiūrį į tikrovę, kultūrines ar politines realijas, jei lyginsime su kitų režisierių pastatymais tame pačiame teatre. Vaitkus išlaiko Manno pjesės nuotaiką, bet akcentuoja lytiškumą, kai vyro vaidmenį atlieka moteris, pabrėžiamas transseksualumas. Šiuo atveju spektaklyje pasirenkama pabrėžti žmogaus liberalizmą, Florenciją traktuoti kaip panašią į Lietuvą. Žinoma, tokios idėjos sveikintinos, bet joms išsiskleisti trukdė per daug akcentuojamas šiuolaikiškumas, kuris spektaklyje linkęs į dirbtinumą. Galbūt atrodo, kad šiais laikais dirbtinumas tvaresnis už tikrumą, bet ar tikrai?

„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus
„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus
„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus
„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus
„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus
„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus
„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus
„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus
„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus
„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus