7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pierre-Laurent’o Aimard’o žaidimai

Mintys po rečitalio

Lina Navickaitė-Martinelli
Nr. 42 (1194), 2016-12-23
Muzika
Pierre-Laurent Aimard
Pierre-Laurent Aimard

Viena nūdienos fortepijono meno garsenybių Pierre-Laurent’as Aimard’as pasižymi tuo „specifiniu apetitu“ (pasak Mūzos Rubackytės, su kuria kadaise teko apie tai kalbėtis) šiuolaikinei muzikai ir XX a. klasikai, kokį jaučia toli gražu ne kiekvienas pianistas. Juoba ne kiekvienas iš tą muziką pamėgusiųjų geba ją tokiu lygiu interpretuoti ir atskleisti. Galiausiai nedažnam pavyksta ant tokio „nekanoninio“ repertuaro pagrindo pasistatyti ne vien nišinei publikai žinomos aukščiausios prabos atlikėjo reputacijos rūmą. Tiesa, prancūzų pianistas mielai imasi skambinti tiek Beethoveną, tiek Ligeti – o kad kibirkštį geba įskelti iš bet kokios jam patikėtos medžiagos, turėjome progos įsitikinti gruodžio 16-ąją Vilniuje.

 

Aimard’o rečitalis turėjo tapti viena iš šiųmečio „Gaidos“ festivalio kulminacijų, tačiau, pianistui susirgus, koncertas buvo perkeltas iš spalio į gruodžio mėnesį – kai bendrą festivalio „klavišų ir stygų“ koncepciją turbūt jau ir patys rengėjai buvo primiršę. Galbūt tas nelemtas perkėlimas lėmė ir tai, jog filharmonijos Didžiojoje salėje žiojėjo neadekvatus įvykio svoriui laisvų kėdžių kiekis. Ne, salė anaiptol nebuvo pustuštė, tačiau net jei ir galime džiaugtis savo ne pačiu prasčiausiu (nelygu su kuo gretinsi) koncertiniu gyvenimu, tokio kalibro menininkai tikrai apsilanko ne taip dažnai, kad galėtume sau leisti neatpažinti tokios progos. Gal vis dėlto kompozicinis kanonas mums yra stipresnis argumentas nei – priešingai paplitusiam įsitikinimui – žymaus atlikėjo pavardė?

 

Man bendrame koncerto anonse pamačius chronologine tvarka išdėstytas korifėjų pavardes – Bachas, Debussy, Boulezas, šalia jų – mažiau žinomas Julianas Andersonas – akimirkai šmėstelėjo nusivylimas (Debussy, pamaniau, bus pabrėžiamas įvykio „prancūziškumas“, Bachas – it skiriamasis intelektualaus rečitalio ženklas, bet juk einu į šiuolaikinės muzikos grando koncertą...). O, koks silpnas buvo mano tikėjimas! Aimard’as Vilniaus publikai nepateikė nė vieno banalaus sprendimo, jokio atsitiktinio kūrinio. Programoje nebūta nieko, kas organiškiausiu būdu nebūtų įsilieję į istoriniams laikotarpiams nepavaldžią muzikos tėkmę. Kaip, matyt, ir kitose konceptualiose jo rečitalių programose, kokiomis šis menininkas garsėja. Jau dabar pavydu galvoti apie tai, ką, pavyzdžiui, ateinančių metų vasario 15-ąją išgirs Groningeno (Nyderlandai) klausytojai, kuriems Aimard’as pakaitomis žada skambinti Chopino noktiurnus ir Messiaeno „Paukščių katalogo“ pjeses.

 

György Kurtágas – vienas tų autorių, kurių interpretacija prancūzų pianistas garsėja, pas jį kurį laiką ir mokėsi, – buvo tarsi ir nuspėjamas pasirinkimas „aktualios muzikos“ festivaliui. Mėgaudamasis fragmentiška šios muzikos tekstūra, asimetriška jos žaisme pianistas kūrė ekspresyvius, emociškai paveikius paveikslėlius iš 1973-iaisiais Kurtágo pradėto fortepijoninių pjesių ciklo „Žaidimai“ (ligi šiol jau pasirodę aštuoni tomai). O pirmieji Johanno Sebastiano Bacho preliudo E-dur iš „Gerai temperuoto klavyro“ I tomo garsai suglumino. Pedalas, dargi subtiliai jį užlaikant vienai natai pereinant į kitą?.. Atsipalaidavusį muzikos improvizaciškumą pabrėžiantis rubato?.. Tartum klupinėjantys, klavesiniški kontrapunktų nelygumai, vertikalės „nesutapimai“?.. Viskas čia buvo tarsi „ne taip“, priešingai nei esame mokyti, ir kartu sulig kiekvienu taktu apėmė vis stiprėjanti euforija nuo to naujumo įspūdžio, nuo galimybės kitaip patirti šią daugsyk girdėtą muziką.

 

Negana to, Aimard’as netruko įtikinti, kad, išradingai juos derinant, iš XVIII ir XX amžiais sukurtų opusų įmanoma išausti vientisą muzikinę drobę – vieną iš tų, kuriomis galima gėrėtis tiek priėjus iš arti ir įsižiūrint į kiekvieną siūlelį, tiek stebint atsitraukus, aprėpiant ją kaip vienį. Kokia išmonė reikalinga tokiai pjesių grandinei suverti, kokios koncentracijos reikia norint visa tai įtaigiai perteikti! Ne tik susieti Bachą su Kurtágu; net paties „Gerai temperuoto klavyro“ I tomo preliudai ir fugos čia buvo gretinami nebūtinai tos pačios tonacijos (antai po preliudo E-dur girdėjome fugą As-dur) ar privalomai sekant Bacho nustatyta fugos-preliudo tvarka (pavyzdžiui, pirmajai daliai baigiantis tarp dviejų Kurtágo pjesių nuskambėjo fuga h-moll ir preliudas H-dur). Ir visa tai sukauptai, bemaž be atokvėpio, kūrė neįtikėtiną šios be galo skirtingos muzikos darną. Ateminės muzikos akcentai buvo piešiami ne mažiau ryškiais potėpiais nei Bacho temų sankaupos; polifoninės baroko pynės kulminaciniame taške neretai išsirišdavo švelniu paskutiniojo sąskambio nuskaidrėjimu; Kurtágo miniatiūros pramaišiui su Bacho preliudais ir fugomis kinematografiškai išnirdavo iš vienas kito paskutinės natos ir persiliedavo kažkokiame belaikiame Muzikos kosmose. Ir jau visai katarsinis potyris – po preliudo H-dur perpetuum mobile begalinėn anapusybėn nulydėjęs Kurtágo „Spiel mit dem Unendlichen“...

 

Bemaž neįmanoma pakomentuoti antrąją koncerto dalį pradėjusių Claude’o Debussy etiudų, lyg iš kokios mitinės kriauklės aukso lietumi pabirusių. Tai, kad vieną po kito girdėjome „sudėtiniams arpedžio“ (Étude 11 pour les arpèges composés), „chromatizmams“ (Étude 7 pour les degrés chromatiques), „kvartoms“ (Étude 3 pour les quartes), o bisui – dar ir „aštuoniems pirštams“ (Étude 6 pour les huit doigts) skirtus etiudus, nepasako nieko ir kartu pasako viską. Etaloninis šio pianistinio iššūkio atlikimas.

 

Savotiškas etalonas kol kas yra ir tai, kaip Aimard’as interpretuoja brito Juliano Andersono „Sensation“ – šį šešis jutimus iliustruojantį kūrinį kompozitorius 2016-aisiais ir parašė prancūzų pianistui, kuris jį noriai įtraukia į savo rečitalių programas. Vilniuje Andersono kompozicija klausytojus attacca įvedė į du Pierre’o Boulezo – bene įtakingiausios prancūzų XX a. antrosios pusės muzikos pasaulio figūros – kūrinius: naratyvų, sonorinių kontrastų kupiną „Une page d’Ephéméride“ (2005) ir dvylikatone technika parašytas dvylika dvylikatakčių miniatiūrų „12 Notations“ (1945). Tebūnie man atleistas asmeniškumas šiemet mus palikusio Boulezo opusų atžvilgiu, bet būta pasaulyje ir geresnės fortepijonui sukurtos muzikos... Pripildytos konceptualių nuorodų ir idėjų, žongliruojančios tembrais ir ekspresyviais gestais, tikrąjį meninį pagavumą šios partitūros įgyja tik paliestos, šalia autoriaus, dar vieno Meistro rankos. Ir tuomet aiškiai suvoki, kad Boulezas (ar bet kuris kitas) nebūtų Boulezas, jei jo kūrinių negrotų tokio lygio atlikėjas kaip Aimard’as, kuris taip giliai tiki kiekviena tos muzikos gaida, kad neįmanoma ja nepatikėti ir klausytojams.

 

Beje, nusiskundimas pastarųjų (ne)sąmoningumu – turbūt visai beviltiškas, gal net prasilenkiantis su geru tonu, reikalas, tačiau koncerte juk patiriame ne vien nuo scenos sklindančius garsus ar vaizdus. Metodiško, pranešėjos dviem kalbomis išsakyto prašymo išjungti mobiliuosius telefonus, pasirodo, vis vien nepakanka. Ir, suprantama, sumokame už tai visi (gerai dar, kad pianistas nepriklausė priedermei tų, kurie už tai paliktų sceną ar bent nustotų skambinę ir išklotų publikai nemenką moralą). Nepraėjus nė dešimčiai minučių nuo koncerto pradžios, suskambėjo net du! Pirmas – banalus ir gana greitai užgniaužtas, o antrasis – elektroninis vis stiprėjantis „Mamyte!“ – koncerto tyloje atliepė geriausias siaubo filmų tradicijas. Tačiau tuo metu scenoje Pierre-Laurent’as Aimard’as išmoningai ir atsidavusiai kūrė savo filmą – įstabų intelekto, emocinio krūvio, fantazijos ir meninės įtaigos lydinį.

Pierre-Laurent Aimard
Pierre-Laurent Aimard