7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nekaltos imitacijos

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 42 (1194), 2016-12-23
Kinas
„Kalifornijos svajos“
„Kalifornijos svajos“

„Kalifornijos svajos“, rež. Damien Chazelle, JAV

Nostalgija – pavojingas dalykas. Ji prarijo amerikietį Damieną Chazelle’ą. Jam to net nežinant, nes, duodu ranką nukirsti, režisierius tikėjosi, jog kuria „naująją klasiką“ (taip „Kalifornijos svajas“ jau spėjo pavadinti ne vienas užsienio kino kritikas). Kuria originalų hommage, kuris dvelkia nostalgija tam, ko mes, pragmatiškoji šiuolaikinė karta, neva nebevertiname. Ką ten nevertiname! Mes gi net nebežinome, kas tas klasikinis miuziklas, klasikinis džiazas, pagaliau – ­klasikiniai jausmai.

 

Tačiau bekurdamas Chazelle’as ėmė ir prisitrynė pūslių. Kruopščiai išdailino estetiką, rinko spalvas ir faktūras, sustatė šokių numerius, citavo daug 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio filmų, tačiau nuo savęs taip nieko ir nepridėjo. Todėl miuziklas su moterų ir vyrų numylėtiniu Ryanu Goslingu bei Emma Stone (už ką jai „Volpi“ taurė Venecijoje?) labiausiai (nu)stebins tuos, kuriems kino istorija prasideda kažkur 1990-aisiais ir kurie šiandien kine ieško kažko gražaus, estetiškai paveikaus ir kvapą gniaužiančio. Kažko, apie ką išėję iš salės galėtų pasakyti, man rodos, dabartinę jaunąją kartą bene geriausiai apibūdinantį žodį – vau!

 

„Nekaltosios“, rež. Anne Fontaine, Lenkija, Prancūzija

Didžiausias šio ištęsto ir „europietiško“ šabloniškiausia šio žodžio prasme filmo privalumas – prancūzų aktorė Lou de Laâge, į kurią ekrane tiesiog įdomu žiūrėti. O tai jau išties daug. Visa kita galima pavadinti intelektualiu save laikančio Europos autorinio kino (tiesa, Fontaine ne kartą flirtavo ir su pramoginiais žanrais) klišėmis: moralinės dilemos, tikėjimo konfliktai, dvasinio pašaukimo dviveidiškumas, diumoniška estetika, lėtumas, šaltas kadras.

 

„Naktiniai gyvuliai“, rež. Tom Ford, JAV

Tomas Fordas labai nori būti rimtu režisieriumi ir jam, reikia pripažinti, neblogai sekasi. Antrame filme jis jau bando sukurti sudėtingesnę nei „Vienišo vyro“ istoriją. Su keliomis siužeto ir laiko plotmėmis, daugiasluoksnę. Tokią, kokias mėgsta ir dažniau apdovanoja kino festivaliai. Bet visgi – „Naktiniai gyvuliai“, beje, tikrai madingi, estetiški, pilni įdomių kameros rakursų ir Amy Adams talento šviesos, man priminė „režisūros imitaciją“, ant kurios šiandien „pasimauna“ ne vieno kino festivalio žiuri: šį kartą Venecijos.

 

Fordas susikaupęs kergia dvi siužetines linijas – tikrovės ir fikcijos – ir žaidžia katės ir pelės žaidimą su žiūrovais: ar įspėsite, kaip jos susijusios, ką aš čia noriu parodyti? O susijusios istorijos, pasirodo, ne tiesiogiai, o asociatyviai. Neapsigaukite, Amy Adams nėra nė vieno iš jos buvusio mylimojo knygoje aprašytų žiaurių personažų prototipas. Su knygos istorija veikėją sieja tiesiog blogis. Visai įdomus ėjimas, tik kad tą suprastum, nereikia dviejų valandų ekrano laiko, kurį Fordas dar išnaudoja ir švelniems, bet visgi kepštelėjimams meno ir mados pasauliui, kurį pats žino kaip nuluptą.

 

„Namų slauga“, rež. Slávek Horák, Čekija

Šis filmas – patriarchalinio pasaulio odė ir čia pat jo pakasynos. Paprasta provincijos moteris sužino, jog nepagydomai serga, todėl pradeda gyventi „iš naujo“. Na, jei ne „iš naujo“, tai bent jau daugiau laiko skirdama sau, o ne stuobriui vyrui, seniai užaugusiai ir namus palikusiai dukrai bei pacientams, kurie, reikia nereikia, naudojasi tik jos rūpestingumu. Filmo ištarmė elementari, tačiau būtent ji ir papirks tą dalį publikos, kuri kine visada ieško „gyvenimiškų istorijų“. Tikrai nesistebėčiau, jei „Namų slauga“ pasirodytų pernelyg artima, beveik pažodinė jų gyvenimo ekranizacija.

„Kalifornijos svajos“
„Kalifornijos svajos“
„Nekaltosios“
„Nekaltosios“
„Naktiniai gyvuliai“
„Naktiniai gyvuliai“