Sausio 29 d. Visagine įvyko „Žalios pievelės“, būsimo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio, pirmojo etapo pristatymas. Teatro istorijoje yra pavyzdžių, kai pirmieji parodymai, nors ir neapibrėžtų kontūrų, būna įdomesni nei vėliau išbaigti darbai. Reikia tikėtis, kad „Žaliai pievelei“ taip nenutiks.
Visaginas – iš Rusijos atvykusių atominės energijos specialistų ir jų šeimų miestas, anksčiau vadinęsis Sniečkumi. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai, o šiandien mieste gyvena žmonės, kurie, uždarius jėgainę, negrįžo atgal į Rusiją, – liko Lietuvoje ir ją vis dėlto pamilo.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Elios Kazano filmą „Krantinėje“ (1954), kurį šeštadienį (11 d. 21 val.) parodys LRT Kultūra, rasite tarp geriausių dešimties visų laikų JAV filmų, jis pelnė aštuonis „Oskarus“, sukėlė audringas diskusijas. Filmas iki šiol ir žavi, ir erzina tuos, kuriems kine nepriimtinas joks metaforiškas moralitė. Nespalvotas, perkeliantis į Niujorko dokus, kurių darbininkai nepatenkinti savo profsąjungų vadais – korumpuotais nusikaltėliais, filmas gal primintų seną dokumentiką, jei ne pagrindinį vaidmenį suvaidinęs ir po kito Kazano filmo „Geismų tramvajus“ (1951) žvaigžde tapęs Marlonas Brando. (Beje, iš pradžių buvo planuota pagrindinį vaidmenį atiduoti Frankui Sinatrai.)
Brando vaidina buvusį boksininką, prižiūrintį tvarką dokuose. Teris – subtilus, žiaurus, nuoširdus, jautrus, piktas. Tai sudėtingas personažas, kurį Brando kuria sekdamas geriausiomis (beje, taip pat Kazano iš dalies išugdytomis) „Actor’s Studio“ tradicijomis. Profsąjungoms dirba ir Terio vyresnysis brolis, kadaise studijavęs teisę. Teris įpainiojamas į dokininko nužudymą, tačiau nuspėjamą įvykių eigą sugriauna nužudytojo sesuo Edė (Eva Marie Saint), kuri prašo jo padėti išaiškinti nusikaltimą. Kazanas rodo, kaip Teris pradeda keistis, suvokti solidarumą su kitais, savo meilę Edei.
![]() | ![]() |
Didžiausio parodų lankytojų susidomėjimo šį mėnesį, tikėtina, sulauks „Geriausio metų kūrinio“ paroda, veikianti Paveikslų galerijoje. Nors tai ir vienas didžiausių, plačiajai masei – ir laukiamiausių reiškinių Kauno parodiniame gyvenime, tenka tik pakartoti ne kartą išsakytą mintį, kad parodos meninis lygis išties nuvilia. Dominuoja mėgėjiška, infantili, perdėm lyriška ar pseudointelektuali kūryba. Kaip įprasta, daugiausia rodoma tapyba, šiek tiek skulptūros ir truputis grafikos darbų. Tiesa, kai kurie autoriai pasitelkia koliažo ar asambliažo technikas, tačiau nei estetine, nei konceptualia prasme šie darbai nepatraukia. Išsiskiria nebent slapyvardžiu Vulovak pasivadinusio autoriaus darbelis „Susiliejimas“, man pasirodęs kaip žaisminga Lucio Fontanos ir kitų, XX a. viduryje tapybą bandžiusių dekonstruoti autorių kūrybos replika.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Turbūt pirmą kartą su akto piešimu susidūriau žiūrėdama 1997 metų filmą „Titanikas“. Toks romantizuotas veiksmas, įgyvendintas jaunų Džeko ir Rauzės, augančiai mergaitei suformavo idealizuotą proceso įvaizdį. Tačiau kiek romantikos lieka, kai šiugždančių pieštukų ar grafitų sąlytyje su popieriumi pozuotoją tuo pat metu eskizuoja dar dešimt piešėjų? Apie tai pasvarstyti paskatino Slaptosios piešiančiųjų draugijos paroda „Aktai“ galerijoje „555“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Gražiai atšventėme tradicinius Naujuosius metus sausio 1-ąją, kas norėjo, šventė ir stačiatikių Senuosius Naujuosius metus, na o dabar turėjome galimybę pasveikinti vieni kitus pagal Rytų kalendorių. Tam buvo skirtas koncertas „Didieji kinų Naujieji metai. Fučuno kalnų capriccio ir Vartai į Šilko kelio simfoniją“, rengiamas su „Eesti Kontsert“ ir „Wu Promotion“. Garsių Kinijos orkestrų ir solistų atvykimas į Vilnių yra ilgo bei turiningo Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir Kinijos kultūros institucijų bendradarbiavimo rezultatas. Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė ne kartą yra minėjusi, kad dar nuo 2006 m. plėtojamas darbas su Kinijos koncertinėmis organizacijomis gausių vaisių ėmė duoti nuo 2014-ųjų. Koncertų „Didiesiems kinų Naujiesiems metams“ tradicija prasidėjo 1998 m. prestižinėje Vienos „Musikverein“ salėje ir jau 20 metų tęsiasi visame pasaulyje. 2017 m. įvairiuose žemynuose vyks apie 30 koncertų, simbolizuojančių Šilko kelią ir sėkmingai plėtojamus kultūrinius mainus. Trečioji šio „Šilko kelio“ programa driekiasi ir per Lietuvą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Jei ne masės priaugęs, nerangus ir „pliktelėjęs“ Matthew McConaughey, kuris talentingai vaidina nevykėlį, tačiau visai geros širdies naudingų iškasenų ieškotoją Kenį (vienas personažas jį pavadina „meškėnu“ ir geresnį apibūdinimą vargu ar sugalvosi – „meškėniškumą“ kuria net nelygūs priekiniai Kenio dantys), pasakojimas apie aukso ir pinigų troškimą būtų kur kas nuobodesnis: juk „amerikietiškos svajonės“ istorijos panašios – iš pradžių veikėjas nieko neturi, tada staiga praturtėja, naudojasi pinigų teikiamais malonumais ir trokšta dar, kol vieną dieną – lyg iš giedro dangaus – patiria nesėkmę ir pasijunta visų išduotas ir apleistas (šioje scenarijaus vietoje dažniausiai veikia žmonos, sužadėtinės, draugės), t.y. lieka prie tos pačios suskilusios geldos, kuri šio filmo atveju ne tokia jau susikilusi ir ne tokia jau gelda.
![]() | ![]() |
Vasario 4-osios simfoninės muzikos vakaras Nacionalinėje filharmonijoje turėjo ne vieną intenciją. Viena jų – muzikams profesionalams ir melomanams pristatyti įdomią asmenybę, Ignacijų Feliksą Dobrzyńskį. Šis lenkų pianistas ir kompozitorius atstovauja romantikų epochai. Mokėsi Varšuvos konservatorijoje drauge su Fryderyku Chopinu, juos vienija panaši stilistika. Skiriamuoju bruožu įvardyčiau poetikos lygmenį: Chopinas – atlapaširdis poetas, septyniolikmetis Dobrzyńskis – racionalesnis. Tikriausiai jis buvo techniškas pianistas, vėliau ir dirigentas. Daug koncertavo Austrijoje, Vokietijoje, užsiėmė pedagogo veikla, net kūrė metodiką („Grojimo fortepijonu vadovas“), komponavo, paliko ir patriotiniais Adomo Mickevičiaus tekstais sukurtų dainų. 1824 m. Dobrzyńskis sukūrė trijų dalių Koncertą fortepijonui ir orkestrui As-dur, op. 2. Jį klausytojai ir išgirdo Vilniuje. Tai pianistinio meistriškumo, mokėjimo valdyti garsą gražiuose lyriniuose epizoduose reikalaujantis kūrinys. Vos kelias repeticijas su orkestru turėjusiai pianistei Aleksandrai Žvirblytei tai buvo didelis iššūkis. Juolab kad rengtasi vienam koncertui (menu laiką, kai solistams buvo galimybė didžiulį savo darbą parodyti bent du kartus: Kaune ir Vilniuje).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Jau šį mėnesį prasidės „Lietuvos“ kino teatro griovimo darbai, o tai reiškia, kad šiomis dienomis vieta, kurioje telpa daug mūsų prisiminimų, pereis į būtąjį laiką ir galbūt kas nors ateityje klausinės, prašys prisiminti kaip žinių ar patirties šaltinio. Ir tada prisimerkusi imsiu vardinti, kad čia karštą vasaros dieną su šimtais kitų pro ašaras žiūrėjau „Titaniką“, po „Šokėjos tamsoje“ gerą pusdienį tylėjom, o visai vaikystėj laukdama filmo, matyt, „Muzikos garsų“ įkvėpta, mėginau suskaičiuoti, kiek drabužių galima pasiūti iš milžiniškos aksominės ekrano užuolaidos. Dabar yra virsmo momentas. Jis visada jausmingas.
Jaustume vien tik liūdesį, jei išdraskytas, aplaidumu suniokotas ir užsistovėjęs pastatas būtų tiesiog nugriautas arba virstų nebeprieinama, brangiomis durimis užkaišyta akla miesto vieta. Atvirkščiai – atsisveikinimo graudumas lygiai tokia pat porcija atskiestas džiaugsmingu jauduliu dėl to, kuo ši vieta taps. Kuo bus 2018 m. atsidarysiantis naujasis Modernaus meno centro muziejus su įvairios paskirties erdvėmis ir besikeičiančiomis parodomis kiekvienam iš mūsų, suprasime tik kurį laiką pagyvenę drauge, sukūrę kelis biografijos puslapius. Bet jau dabar aptirpsta galūnės nuo minties, kad mums prieš akis pildosi stebuklas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
2017 m. vasario 11 ir 12 d. Vilniaus teatras „Lėlė“ skelbs dar vieną premjerą – spektaklį visai šeimai mažojoje teatro salėje šiuo metu baigia kurti režisierės bei dramaturgės Nijolės Indriūnaitės ir dailininkės Aušros Bagočiūnaitės Paukštienės kūrybinis tandemas.
Naujausia „Lėlės“ premjera „Gėlių istorijos“ – visai šeimai skirtas lėlių spektaklis, kuriamas pagal pagal latvių rašytojos Annos Saksės literatūrinių pasakų knygą „Pasakos apie gėles“. Latvių prozininkės tekstą scenai adaptavo ir spektaklį režisuoja N. Indriūnaitė – ilgametė „Lėlės“ aktorė ir dramaturgė, sukūrusi teatre ne vieną jaukų, dvasingą ir meniškai turiningą spektaklį vaikams („Baltos pasakos“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Sniego karalienė“). Šį kartą menininkė kartu su dailininke A. Paukštienė bei aktorėmis Sigita Mikalauskaite, Elvyra Piškinaite ir Almira Grybauskaite, kvies mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius pasiklausyti istorijų iš gėlių gyvenimo.
![]() |
2016 m. vasarą koncertinę veiklą pradėjo šiuolaikinės muzikos ansamblis „Symphens“. Tai jaunatviškas kolektyvas, savo sudėtimi primenantis sumažintą simfoninį orkestrą. Apie jo įkūrėją, kūrybinę veiklą, planus bei šiuolaikinės muzikos problemas kalbame su kompozitore, muzikologe, atlikėja bei ansamblio meno vadove Brigita Jurkonyte.
![]() | ![]() |