Trys muzikinės intencijos

Vasario 4-osios simfoninės muzikos vakaras Nacionalinėje filharmonijoje turėjo ne vieną intenciją. Viena jų – muzikams profesionalams ir melomanams pristatyti įdomią asmenybę, Ignacijų Feliksą Dobrzyńskį. Šis lenkų pianistas ir kompozitorius atstovauja romantikų epochai. Mokėsi Varšuvos konservatorijoje drauge su Fryderyku Chopinu, juos vienija panaši stilistika. Skiriamuoju bruožu įvardyčiau poetikos lygmenį: Chopinas – atlapaširdis poetas, septyniolikmetis Dobrzyńskis – racionalesnis. Tikriausiai jis buvo techniškas pianistas, vėliau ir dirigentas. Daug koncertavo Austrijoje, Vokietijoje, užsiėmė pedagogo veikla, net kūrė metodiką („Grojimo fortepijonu vadovas“), komponavo, paliko ir patriotiniais Adomo Mickevičiaus tekstais sukurtų dainų. 1824 m. Dobrzyńskis sukūrė trijų dalių Koncertą fortepijonui ir orkestrui As-dur, op. 2. Jį klausytojai ir išgirdo Vilniuje. Tai pianistinio meistriškumo, mokėjimo valdyti garsą gražiuose lyriniuose epizoduose reikalaujantis kūrinys. Vos kelias repeticijas su orkestru turėjusiai pianistei Aleksandrai Žvirblytei tai buvo didelis iššūkis. Juolab kad rengtasi vienam koncertui (menu laiką, kai solistams buvo galimybė didžiulį savo darbą parodyti bent du kartus: Kaune ir Vilniuje).

A. Žvirblytės pasirodymas šiame koncerte turėjo svarbią intenciją – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, tarptautinių konkursų laureatė taip pažymėjo penkiasdešimtmetį. Talentingos muzikės, koncertinio gyvenimo organizatorės, pedagogės dešimtmečiai įprasminti darbu. Ilgametės pamokos, studijos profesorės Olgos Šteinberg klasėje, stažuotės Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesorių Levo Vlasenko, Michailo Pletniovo, Nikolajaus Suko klasėse. Pianistė tobulinosi Vokietijoje, Šveicarijoje. Nestokojo darbštumo ir valios besirengdama tarptautiniams konkursams – pelnė laureatės vardą M.K. Čiurlionio pianistų konkursuose Vilniuje (1989, 1991), Y.K.A.A. (Young Keyboard Artists Association, Oberline, JAV, 1991), Grand Prix Nikolajaus Rubinšteino konkurse Paryžiuje (1999). Pianistė bendradarbiauja su Lietuvos orkestrais ir dirigentais, rengia programas su įvairiausiais atlikėjais, džiazo improvizatoriais. Disciplinuota prigimtis, kovingas charakteris stimuliuoja įvairią jos veiklą. Pedagogė geba parengti studentus tarptautiniams konkursams, iš kurių jie grįžta laureatais. O greta – vadovauja Tarptautiniam M.K. Čiurlionio muzikos festivaliui ir koncertinei organizacijai „Klasika LT“. Už produktyvią veiklą ir profesinį meistriškumą A. Žvirblytė buvo apdovanota Kultūros ministerijos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 

Dobrzyńskio jaunystėje sukurto Koncerto atlikimas parodė puikų solistės pianistinį meistriškumą. Jis aprėpia ne tik pirštų bėglumą, bet ir garso valdymo dalykus. Neforsuota dinamika, nesentimentali niuansuotė, raiški artikuliacija. Analitinis žvilgsnis į muzikos tekstą dera su nuoširdžiu emocionalumu. Pianistės artistiškumas ne dirbtinis, o padiktuotas muzikos emocijų. Beveik be pauzių grojamas Koncerto tekstas galėjo tapti pasažų kolekcija. Tačiau A. Žvirblytė gebėjo įžvelgti jų gyvybę, frazuočių raiškai suteikė kalbėsenos prasmių. Antroji dalis žavėjo rafinuota kantilena. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Robertas Šervenikas. Tiesa, jautėsi, kad repeticijų buvo mažoka, nes dėmesingumo pritrūko.

Trečioji koncerto intencija buvo susieta su ypač retai atliekamos dodekafonijos – XX a. pradžios naujos muzikos kūrimo sistemos – autoriaus Arnoldo Schönbergo muzikos interpretacija. Girdėjome pagal Maurice’o Maeterlincko dramą sukurtą simfoninę poemą „Pelėjas ir Melisanda“, op. 5.

Kūrinys sudėtingas, nes kompozitorius siekė muzika perteikti ne tik emocijų kaitos linijas, bet ir dramos siužetą. Ekspresyvi Schönbergo muzika dar seka Richardo Wagnerio, Richardo Strausso pėdomis. Nors kūrinys atliekamas be pertraukos, muzikoje kompozitorius išryškino nuotaikų niuansus, nurodė skirtingo tempo, konkrečių scenų emocinę išraišką (Heftig, Lebhaft, Langsam, Sehr langsam, Breit ir kt.) ir ją išdėstė keturių dalių struktūroje. Albanas Bergas yra dėmesingai analizavęs ir kitą svarbų šios muzikos elementą: leitmotyvų sistemą, sukūrusią muzikos dramaturgiją. Atlikimui būtų pagelbėję lengvai pasiekiami įdomūs, analitiniai Bergo tekstai („Pelleas und Melisande, kurze thematische Analyse von Alban Berg mit Thementafel“ arba „Warum ist Schönbergs Musik so schwer verständlich?“).

Įžanga. „Miške kažkas verkia... Kas ten, prie šulinio? Maža mergaitė verkia...“ Skamba likimo motyvas ir Melisandos tema. Anglų ragas, fagotas, bosinis klarnetas – Golo temos palyda. Trečia dalis Quasi adagio – Pelėjo ir Melisandos meilės scena. Jos tema pinasi su kitais leitmotyvais. Ketvirta dalis – finalas su išplėtota repriza. Trombonų ir trimitų choralas – Melisandos mirtis, bet jam priešpriešinama meilės raiška, įkūnyta smuiko solo. Tokie fragmentai rodo muzikos turtingumą ir galimybes „vizualizuoti“ dramą. Tačiau kaip tik tokios dramos neišgirdome. Triukšmą priminusiuose griausminguose tutti epizoduose paskendo leitmotyvai ir ekspresionistinis orkestro virpesys, netgi reikšmingi smuiko solo. Pasigedau orkestro grojamų raiškių piano epizodų, kurie būtų praturtinę įvairiaspalvę partitūrą. Gaila ir gerai grojusių muzikantų – girdėjosi tik pučiamųjų epizodo dialogas. Orkestras jau buvo bepradedąs prasmingai muzikuoti. O gal taip pat buvo mažai laiko ne tik įsigilinti į partitūrą, bet ir ją parengti?