7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Transliuoti šiuolaikinės muzikos suvokimą

Apie kūrybą, ansamblį „Symphens“ ir šiuolaikinės muzikos sklaidą

Goda Marija Gužauskaitė
Nr. 6 (1200), 2017-02-10
Muzika
Ansamblis „Symphens“. D. Golubovskajos nuotr.
Ansamblis „Symphens“. D. Golubovskajos nuotr.

2016 m. vasarą koncertinę veiklą pradėjo šiuolaikinės muzikos ansamblis „Symphens“. Tai jaunatviškas kolektyvas, savo sudėtimi primenantis sumažintą simfoninį orkestrą. Apie jo įkūrėją, kūrybinę veiklą, planus bei šiuolaikinės muzikos problemas kalbame su kompozitore, muzikologe, atlikėja bei ansamblio meno vadove Brigita Jurkonyte.

 

Ar suburti ansamblį – seniai brandinta mintis? O gal ji kilo spontaniškai?

Pats ansamblis susikūrė kūrybinio darbo procese. Ir atlikėjai, ir aš kaip kompozitorė, ir mano kolegos – visi dirbome, ir tai susisiejo į gražų iki šiol besitęsiantį projektą. Specialiai šios idėjos nebrandinau. Pernai parašiau kūrinį „Devynios pakopos į dangaus miestą“ pučiamųjų kvintetui, smuikui, altui, violončelei, kontrabosui (šie devyni instrumentai yra Jeronimo Kačinsko „Noneto“ atitikmuo) bei fortepijonui. Tokia sudėtis primena sumažintą simfoninį orkestrą, kuriame kiekvienas atlikėjas atstovauja visai instrumentų grupei. Pradėjau ieškoti muzikantų kūrinio įrašui. Pakviečiau LMTA studentų, absolventų bei Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių. Įrašų metu ir pirmajame koncerte dirigavo iš Ispanijos į Lietuvą studijuoti atvykęs jaunas dirigentas Danielius Monteagudo-Garcia de Orte.

 

Praėjusių metų gegužę prasidėjo labai graži draugystė su Vilniaus dailės akademijos dekanu Česlovu Lukensku. Jis pasiūlė surengti pirmąjį kolektyvo koncertą savo stovykloje Vepriuose, 2016-ųjų Mažojoje kultūros sostinėje. Su kurso draugais Benu Lunnu, Justina Trinkūnaite ir Agne Mažuliene pamanėme, jog tai puiki proga, ir parengėme savo kūrinių programą. Taip pat įtraukėme Jeronimo Kačinsko „Kamerinę fantaziją“ fleitai, styginių kvartetui ir fortepijonui bei „Nonetą“ (naują redakciją mūsų ansambliui parengė jaunas britų kompozitorius B. Lunnas). Grįždami iš Veprių kalbėjomės su smuikininku Eduardu Bogdanovu ir pianiste Aleksandra Kolpakovaite, kad reikia įkurti nuolatinį ansamblį. Eduardas net sugalvojo pavadinimą „Symphens“, kuris reiškia Symphonic ensemble – simfoninis ansamblis.

 

Esu baigusi fortepijono specialybę J. Naujalio menų mokykloje (pas mokytojus Birutę Kumpikienę, Avenirą Ūsą) ir savo gyvenimo kelią ilgą laiką siejau su šia profesija. Šešerius studijų metus LMTA lankiau fortepijono fakultatyvą pas profesorių Leonidą Melniką. Pradėjau groti kūrinius iš tarpukario laikotarpio. Šia tema skaičiau daug literatūros ir straipsnių. Tiesiog fanatiškai pasinėriau į tarpukario ir 5–6-ojo dešimtmečių spaudą – sisteminau ir tyrinėjau asmeninį dirigento ir pianisto Rimo Geniušo archyvą, saugomą jo namuose, eidavau į Vrublevskių biblioteką ir kopijavau didžiausius senų laikraščių lakštus. Natūralu, kad „užmiršti“ šio laikotarpio opusai persmelkė ir mano atlikėjišką veiklą. Vėliau su fortepijono profesoriumi supratome, kad aš esu viena iš tų nedaugelio žmonių Lietuvoje, kurie inicijuoja antruosius ano meto kūrinių atlikimus. Tuomet jis pasiūlė puoselėti tarpukario kompozitorių repertuarą. Aš grojau ir parengiau nedidelę paskaitą apie Jono Nabažo kūrybą, koncertuose atlikau Antano Račiūno, Vlado Jakubėno, Vytauto Bacevičiaus kompozicijas.

 

Pati esi kaunietė. Galbūt ir dėl to Lietuvos tarpukario kultūra tau tokia svarbi?

Taip, tikrai, Kaunas iki dabar yra absoliutus tarpukario veidas ir aš tuo didžiuojuosi.

 

Kada įvyko jūsų ansamblio prisistatymas Vilniaus publikai?

2016 m. spalio 30 d., Vilniaus Jono Meko vizualiųjų menų centre. Įdomu, kad su centro direktoriumi Gintaru Sodeika pradėjau bendradarbiauti kaip muzikologė. Jis man davė literatūros apie Meko centrą, pasikalbėjome apie Fluxus meną, buvo labai įdomu. Tą savaitę dar tik rinkau muzikantus ir pradėjome pirmąsias repeticijas. Prasitariau jam, kad buriu ansamblį. Pasakiau, kokią programą rengiame koncertui Vepriuose, o jis ir sako – reikia ir Vilniuje ją išgirsti!

 

Kokia buvo ansamblio „Symphens“ reprezentacinio koncerto programa?

Vilniuje buvo atlikti Kačinsko „Nonetas“, „Kamerinė fantazija“, taip pat mano kūrinys „Devynios pakopos į dangaus miestą“ bei kolegų opusai. Su latve Margarita Gapchenko esame ir kompozitorės, ir pianistės – daug metų bendradarbiaujame. Kai Latvijoje dalyvavau kompozicijos meistriškumo kursuose, pasiūliau Lietuvoje atlikti ir jos kūrybą. Paėmiau tris jos kompozicijas – „Sferas un ietekmes“ violončelei ir fortepijonui, „Uzori“ obojui, klarnetui ir fagotui, „Curriculum astri“ klarnetui, tenoriniam saksofonui, altui ir kontrabosui – ir pakviečiau jaunąją kūrėją į Lietuvą. Taip pat koncerte nuskambėjo Beno Lunno „Piano Sonata No. 2“, ją atliko Vincenzo de Martino, o Agnės Mažulienės „Canticum duorum“ smuikui solo atliko Martynas Švėgžda von Bekkeris. Koncerte dirigavo jaunasis menininkas Mantvydas Drūlia.

 

Pats svarbiausias įvykis buvo Kačinsko „Noneto“ atlikimas. Jam rengėmės labai rimtai – pasikvietėme jauną dirigentą, profesoriaus Juozo Domarko studentą Vytautą Kiminių. Į paskutinę repeticiją sutiko ateiti ir pats maestro Domarkas. Jis įkvėpė visą orkestrą ir padėjo į kūrinį pažvelgti naujai. Nuo tarpukario praėjo daug laiko, tačiau mes vis dar nežinome, kaip reikia atlikti atonalią – ateminę muziką. Puikiai suprantu, kad čekai tikrai tai mokėjo, nes turėjo Aloiso Hábos kompozicijos klasę, jo mikrotoninę muziką. Lietuvoje jauni žmonės supranta, kas yra šiuolaikinė muzika, tačiau neturi įgūdžių ją atlikti, kad ši skambėtų „orkestriškai“, kad muzikantai atrastų bendrą artikuliaciją. Siekėme atrasti komunikaciją tarp atlikėjų, klausytojų, tų žmonių, kurie puikiai išmano lietuvių muzikinę kultūrą. Jų teigiami atsiliepimai mums yra patys aukščiausi įvertinimai.

 

Kačinsko „Nonetas“ ir šiais laikais skamba įdomiai, ne veltui yra tapęs XX a. lietuvių muzikos klasika. Galbūt domėjotės, kiek kartų jis skambėjo anksčiau?

Tarpukariu čekų kolektyvas „Nonetą“ atliko Čekijoje, Lietuvoje ir Londone. 1993 m. kūrinys skambėjo JAV, o 1997 m. – festivalyje „Gaida“ (tada įvyko pirmas lietuviškas šio kūrinio atlikimas). 2007 m. „Nonetas“ buvo grojamas Taikomosios dailės muziejuje, koncerte, skirtame Kačinsko 100-mečiui. Taigi, jei nesuklydau, esame treti lietuvių muzikantai, gyvai koncerte atlikę „Nonetą“.

 

Jei jau chrestomatinis moderniosios lietuvių muzikos kūrinys, deja, yra labai retai atliekamas, ką ir kalbėti apie jaunųjų kompozitorių kūrybą, kuri paprastai suskamba pirmą ir paskutinį kartą. Kaip manai, kodėl šiuolaikinė muzika taip sunkiai skinasi kelią į koncertinį repertuarą?

Manau, kad čia susiduria labai daug problemų, kurias galima aptarinėti įvairiais rakursais. Dabar, kai ypač daug tenka dirbti su muzikantais, pradėjau suvokti vieną svarbų dalyką – šiuolaikinė muzika turi būti patogi atlikėjams. Tokia, kurią būtų galima atlikti bet kurioje erdvėje ir prijungti prie įvairios muzikinės programos. Repertuaro klausimas yra vienas sudėtingiausių. Jeigu kiekvienas koncertas būtų toks kaip „Gaidos“ festivaliuose, kuriuose nuskamba daug premjerų, sudėtingų kūrinių, ilgainiui atlikėjai tokių programų atsisakytų. Tai labai daug laiko ir jėgų reikalaujantys kūriniai ir galbūt kartais būna parašyti prieš instrumento galimybes ar muzikantų mąstyseną...

 

Ne paslaptis, kad ir laiko patikrinti XX a. muzikos perlai, parašyti tikrų kompozicijos ir instrumentuotės meistrų, yra atliekami gana retai. Kodėl taip yra? Ar su šia problema susiduriama tik Lietuvos, ar ir užsienio muzikos plotmėje?

Kai tenka vykti į užsienio konferencijas, šiuolaikinės muzikos festivalius ar meistriškumo kursus, pasiklausau ten vykstančių koncertų. Matau, kad ten dažnai atliekami prasmingi ir įvertinti šiuolaikinės muzikos kūriniai. Netgi nauji opusai kartojami ne viename koncerte. Tada pradedu galvoti, kodėl taip yra? Galbūt esu neteisi, nes koncertinių įstaigų reikalų itin puikiai neišmanau, tačiau greičiausiai daug ką lemia teatrų, koncertinių salių organizatoriai ir meno vadovai, parenkantys repertuarą, besitariantys su orkestrais ir atlikėjais.

 

Galbūt tradicinė muzika garantuoja gausesnį klausytojų būrį?

Būtent, tai gali būti ir socialinis aspektas.

 

Vadinasi, visuomenėje yra nusistovėjusi klasikinės muzikos klausymosi tradicija. O šiuolaikinė tarsi lieka užribyje ir yra įdomi tik tam tikram žmonių ratui. Kaip manai, ką reikėtų daryti, kad ši muzika po truputį išeitų iš savojo inkubatoriaus ir visuomenė ją priimtų kaip normą?

Tai labai sudėtinga. Dirbdama muzikos mokykloje pamačiau, kad jauniems žmonėms šiuolaikinė muzika nėra tokia jau neįdomi ar atgrasi. Kai parodau partitūras ar muzikines kompiuterines programas, jie labai susidomi. Reikia pradėti nuo jaunimo, bent jau tų, kurie į muzikos mokyklas atėjo tobulintis, tapti išprususiais klausytojais. Švietėjiškai veiklai galime kviesti ir muzikantus iš svetur, kad jie pasidalintų su mūsų atlikėjais savo repertuaru ir patirtimi. Dalijimasis idėjomis, bendradarbiavimas gali paskatinti jaunus žmones domėtis šiuolaikine muzika.

 

Galbūt svarbu pajusti, kad tai nėra tik tavo vieno interesas? Kad tai bendras, tarptautiniu mastu vienijantis šiuolaikinės muzikos tinklas?

Absoliučiai taip. Šiais laikais visi rengia kūrybines dirbtuves, tarptautinius projektus. Juose tą kartą pasidalijama idėjomis, paskaitomos paskaitos, bet viskas tuo ir baigiasi. Manau, reikėtų pastovaus, ilgalaikio bendradarbiavimo.

 

O kaip jūsų ansamblio viduje vyksta kasdienis darbas, kuris užtikrina tobulėjimą?

Jeigu rengiame jaunų kompozitorių kūrinius, atlikimo ir interpretacijos kokybė gludinama pirmiausia per tiesioginį kompozitoriaus bendravimą su muzikantais. Siekiame, kad patys kompozitoriai išmoktų kalbėti apie savo kūrybą: ją paaiškinti ir dirbti su muzikantais, kad kūrinys nuskambėtų taip, kaip to nori autorius.

 

Turbūt ne kiekvienas kompozitorius moka dirbti su atlikėjais?

Žinoma, todėl repeticijose ne vienas išsakome savo nuomonę: aš kaip kompozitorė, smuikininkas Eduardas Bogdanovas, fagotistas Tomas Girskis kaip atlikėjai, Vytautas Kiminius kaip dirigentas – taip ieškome kompromiso, sąlyčio taškų. Tačiau į tobulėjimo procesą reiktų pažvelgti plačiau – tam dažnai padeda ir tarpdiscipliniškumo siekis. Č. Lukenskas yra puikus performansų ir eksperimentinės muzikos žinovas. Ne kartą su juo susitikome Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje ir „Titaniko“ parodų salėse. Jis pasakojo apie eksperimentinės muzikos filosofiją – kaip reikia įsivaizduoti ir įsijausti į performanso procesą, kas yra Rytų mąstymo logika ir estetika. Tai – šio meno atspirties taškas. Č. Lukensko dėka mes ne tik galėjome suprasti, kas yra performansai, bet ir pajausti, ką reiškia būti ansamblyje. Grodamas sudėtingus kūrinius kiekvienas galvoja, kaip įveikti savo partiją, kiekvienas „kovoja už save“. Šiame procese groji ir vaikštai tamsoje (tokiu būdu muzikantai kontaktuoja ne akimis, o klausa), stengiesi girdėti bendrą skambesį, garsų blokus. Tai ir yra ansambliškumas. Po vieną čia neišgyventum.

 

Kas muzikuoja tavo kolektyve?

Ansamblį sudaro jauni profesionalūs muzikantai: Laima Švabauskaitė, Meda Petkauskaitė, Gintarė Pėstininkaitė (fleitos), Eglė Čeponaitė, Linas Šalna (obojai), Paulius Viščius (klarnetas), Tomas Girskis (fagotas), Rūta Montvilaitė (valtorna), Augustinas Malikėnas (trimitas), Eduardas Bogdanovas, Beatričė Marcinkutė, Vilija Bogušaitė, Sergio Tommasini (smuikai), Martynas Vytas, Pavelas Plotnikovas (altai), Daugailė Syrusaitė, Goda Grigorianaitė, Kasparas Eidukonis (violončelės), Samanta Ignatjeva, Bernardas Ručinskas (kontrabosai) ir pianistai: Aleksandra Kolpakovaitė, Vincenzo De Martino, Diana Anna Kislovskaja. Svarbi ansamblio narė yra vizualistė, fotografė Diana Golubovskaja, su kuria jau prieš kelerius metus pradėjome bendradarbiauti ir kurti audiovizualinius kūrinius. Vienas iš mano tikslų buvo suteikti „Symphens“ atlikėjams terpę pasirodyti ir kaip solistams. Tikiuosi, kad šiems jauniems žmonėms yra svarbu priklausyti kolektyvui ir turėti galimybę koncertuoti, tobulėti. Labai norėčiau pasidžiaugti visais ansamblio nariais, jie mane visada palaiko.

 

Labai platus, kūrybiškas jūsų interesų laukas. O kur yra jūsų išskirtinumas?

Išbandę įvairias muzikos rūšis ir jų aranžuotes supratome, kad mūsų savastis – šiuolaikinės muzikos kūrinių, kurie yra rašomi specialiai sumažintam simfoniniam orkestrui, atlikimas. Po gruodžio mėnesį vykusio kalėdinio koncerto sulaukėme daug palankių nuomonių ir pagyrimų, jog pagaliau Lietuvoje atsirado sumažintas simfoninis orkestras, kuris gali groti įvairiose salėse, plačios skalės programą. Nemanau, kad bet kuris kitas orkestras galėtų pagroti J. Meko centre, kur yra nedidelė Fluxus erdvė, ir atlikti iš esmės simfoninę muziką.

 

Taigi, jūsų ansamblio išskirtinumas – būti sumažintu simfoniniu orkestru. Manyčiau, tai puiki alternatyva kompozitoriams. Galbūt jiems dabar atsiras poreikis rašyti kamerinę, bet kartu ir orkestriškai skambančią muziką?

Be abejo. Šiuo metu rašau savo baigiamąjį magistrinį kūrinį Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Kai rodome būsimo kūrinio eskizus, ne vienas kompozitorius, vertinimo komisijos narys pasako, jog tai tikriausiai pirmas ir paskutinis kartas, kai mes, studentai, galime parašyti simfoniniam orkestrui. Ir man į galvą dingtelėjo mintis – juk galima rašyti arba aranžuoti savo simfoninį kūrinį sumažintam orkestrui „Symphens“!

 

Yra sakoma: anas kompozitorius rašo „orkestriškai“, o šis turi „kamerinį mąstymą“, nors jo partitūroje yra trigubo simfoninio orkestro sudėtis. Manau, kad svarbiausia yra ne instrumentų kiekis, bet vidinis kompozitoriaus girdėjimas. Daugelis rašo kontempliatyvius kūrinius orkestrui, kaip kad Giacinto Scelsi, – jo kompozicijos gimė iš vienos natos ir plėtojamos įvairiais artikuliacijos būdais. Tam reikalinga visa orkestro sudėtis. Tačiau yra tokių, kurie turi quasi tradicinį orkestrinį mąstymą. Kūriniuose atsiranda įvairios tembrų sintezės, faktūriniai crescendo ir diminuendo: įtampa auga ir staiga pasiekia tutti, arba atvirkščiai – visiškai nusileidžia į gelmę. Tai yra komponavimo orkestrui technika, kurią galima taikyti ir sumažintos sudėties orkestrui.

 

Kokie būtų tavo artimiausi tikslai, artėjantys koncertai?

Vasario 10 d. dalyvausime Vilniaus dailės akademijos organizuojamame tarptautinės meno doktorantūros grupės „ArcInTex“ ir mūsų ansamblio pasirodyme-performanse „Vaizduotės pluoštas“. Renginys vyks Bernardinų bažnyčios erdvėse. Idėjos autorius – Č. Lukenskas. Aš šiam projektui sukūriau muziką (gyvai atliekamus garsus jungiu su elektronika) bei choreografiją. Taip pat turime idėjų parengti šiuolaikinės muzikos programą, orientuotą į „naująjį sakralumą“ ir kažkiek į amerikietišką minimalizmą, tačiau apie ateitį visada kalbu labai atsargiai. Kol kas esame pasiekiami Facebook’e, tačiau vienas iš artimiausių mūsų tikslų – susikurti savo oficialią internetinę svetainę, kurioje būtų galima rasti visą su mūsų veikla susijusią informaciją.

 

Sėkmės įgyvendinant visus ansamblio tikslus. O gal ateityje turėsime nebe sumažintos sudėties, o visą simfoninį orkestrą „Symphens“? Tačiau ar tuomet nedingtų jūsų pradinės idėjos žavesys?

Ačiū! Tiesa. Mes ir patys sau linkime neišsiplėsti iki Gustavo Mahlerio sudėties orkestro.

 

Kalbino Goda Marija Gužauskaitė

Ansamblis „Symphens“. D. Golubovskajos nuotr.
Ansamblis „Symphens“. D. Golubovskajos nuotr.
Brigita Jurkonytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Brigita Jurkonytė. Asmeninio archyvo nuotr.