7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ilgos kelionės

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 6 (1200), 2017-02-10
Kinas Rodo TV
„Krantinėje“
„Krantinėje“

Elios Kazano filmą „Krantinėje“ (1954), kurį šeštadienį (11 d. 21 val.) parodys LRT Kultūra, rasite tarp geriausių dešimties visų laikų JAV filmų, jis pelnė aštuonis „Oskarus“, sukėlė audringas diskusijas. Filmas iki šiol ir žavi, ir erzina tuos, kuriems kine nepriimtinas joks metaforiškas moralitė. Nespalvotas, perkeliantis į Niujorko dokus, kurių darbininkai nepatenkinti savo profsąjungų vadais – korumpuotais nusikaltėliais, filmas gal primintų seną dokumentiką, jei ne pagrindinį vaidmenį suvaidinęs ir po kito Kazano filmo „Geismų tramvajus“ (1951) žvaigžde tapęs Marlonas Brando. (Beje, iš pradžių buvo planuota pagrindinį vaidmenį atiduoti Frankui Sinatrai.)

 

Brando vaidina buvusį boksininką, prižiūrintį tvarką dokuose. Teris – subtilus, žiaurus, nuoširdus, jautrus, piktas. Tai sudėtingas personažas, kurį Brando kuria sekdamas geriausiomis (beje, taip pat Kazano iš dalies išugdytomis) „Actor’s Studio“ tradicijomis. Profsąjungoms dirba ir Terio vyresnysis brolis, kadaise studijavęs teisę. Teris įpainiojamas į dokininko nužudymą, tačiau nuspėjamą įvykių eigą sugriauna nužudytojo sesuo Edė (Eva Marie Saint), kuri prašo jo padėti išaiškinti nusikaltimą. Kazanas rodo, kaip Teris pradeda keistis, suvokti solidarumą su kitais, savo meilę Edei.

 

Filmo „Krantinėje“ pagrindu tapo spaudos straipsniai apie profsąjungas, gal todėl filmas buvo vadinamas proletarišku. Jame daug dialogų, kartais net ir pernelyg simboliškų, tamsūs kadrai kupini ne tik dramatizmo, bet ir poezijos, apskritai, filmo plastika itin įtaigi, juolab kad didelė filmo dalis filmuota tikruose Niujorko dokuose. Autentiškumą, realizmo efektą, deja, menkina krikščionių tikėjimo akcentai, susiję su airiu kunigu Bariu (Karl Malden), skelbiančiu moralinio atpirkimo, kančios, pasišventimo idėjas.

 

„Krantinėje“ sukėlė didelę audrą, nes visuomenė jau žinojo apie profsąjungų ir mafijos ryšius, tačiau daugiau kontroversijų žadino filmo režisierius, kuris, kitaip nei dalis Holivudo kolegų, neseniai buvo davęs parodymus antiamerikinės veiklos komisijai. Todėl Lindsay’us Andersonas net pavadino filmo finalo toną fašistiniu. Kazanas iki šiol yra nepriimtinas daliai Holivudo ir JAV intelektualų, vadinamas išdaviku. Tačiau metams bėgant niekas neabejoja jo filmų menine verte ir poveikiu viso amerikiečių kino raidai.

 

Jane Campion 1992 m. filmas „Pianinas“ (LRT, 15 d. 22.50, mūsų kino teatruose rodytas tikslesniu pavadinimu „Fortepijonas“) pripažinimo sulaukė iškart ir buvo apdovanotas Kanuose „Auksine palmės šakele“. Egzistuoja daugybė filmo interpretacijų (bene įdomiausios tos, kur daug dėmesio skiriama iškalbingiems veikėjų kostiumams), tekstų, knygų. Tai leidžia įsivaizduoti, kokį poveikį jis darė amžininkams.

 

Kai pagalvoju, kaip jis gali būti suvokiamas dabar, prisimenu kinotyrininkės Alicijos Helman frazę: „Moteris gali arba tylėti, arba rašyti, traktuodama savo rašymą kaip tylėjimą.“ Taip Helman kadaise apibūdino situaciją, kurią moteris gali užimti vyrų pasisavintoje kalbos ir kultūros erdvėje. Šis teiginys tinka „Pianinui“ ir jo herojei Adai (Holly Hunter), kuri būdama vaiku neteko sugebėjimo kalbėti. Kartu su devynerių metų dukrele Flora (Anna Paquin) XIX a., karalienės Viktorijos laikais, iš Škotijos ji plaukia į Naująją Zelandiją. Ten jos laukia būsimas vyras Stiuartas (Sam Neill), už kurio laiškais Adą ištekino jos tėvas. Nuo pat filmo pradžios girdime vidinį Ados monologą, pabrėžiantį, kad „Pianino“ pasakojimas bus subjektyvus, bet kartu laisvas nuo bet kokio išorinio tarpininko įsikišimo. Tai moters monologas, išpažintis apie jos išgyvenimus ir jausmus. Ada pasakoja savo istoriją, bet režisierė į filmą įdėjo ir daugelio kartų moterų patirtį, ieškant savosios tapatybės. Ados tapatybė kristalizuojasi jai suvokiant savo lytį ir seksualumą.

 

Tam, kad tai įvyktų, Ada nukeliaus į pasaulio kraštą – erdvės nugalėjimas taip pat yra kelias į save. Campion apvertė aukštyn kojomis mitą apie amžiną klajūną vyrą, Odisėją, kurio namuose laukia žmona. Ada visąlaik gyveno pakraštyje, nes tylėjimas ją savaime išstūmė iš įprasto pasaulio, tačiau ji išreiškia save ne žodžiais, o senovinio fortepijono garsais. Į paplūdimį žmonos pasitikti atėjęs Stiuartas ir labiau čiabuvį maorį primenantis jo kaimynas Beinsas (Harvey Keitel) bus nustebinti atsivežtų daiktų, bet labiausiai fortepijono. Vyras nusprendžia jį palikti paplūdimyje – dabar Ada iš tikrųjų tampa nebyle. Ji visąlaik jaučiasi svetima, ypač konvencionaliam pasauliui, kuriame gyvena jos vyro šeima. Tai – kultūros pasaulis, maoriai reprezentuoja natūrą, bet šio pasaulio Ada bijo. Jai tai paslaptis. Prieš tapdama kino režisiere, Campion studijavo antropologiją, tad „Pianinui“ svarbi kultūros ir natūros antinomijos tema filme kuriama nuosekliai ir tiksliai. Režisierė nuolat pabrėžia, kad Ada ir Beinsas nepriklauso nė vienam iš šių pasaulių, jie „svetimi“ ir puritonams anglams, ir maoriams, bet jie abu turi savo „kalbą“ – muziką ir kūną.

 

Šią savaitę laukia daug filmų, kurių herojai atsidurs toli nuo namų. Maggie Peren „Vandenyno spalvoje“ (LRT Kultūra, 15 d. 21.05) rodo aktualią pabėgėlių problemą keliais požiūriais. Kanarų salų policininkas Chosė ciniškai sprendžia ant kranto išmestų pabėgėlių likimus, vokiečių turistė Natali nori jiems padėti, jos gyvenime atsiranda pabėgėlis iš Kongo Zolia ir jo sūnelis Mamadu. Bet Natali nesupranta, kad jos pagalba gali turėti katastrofiškų pasekmių.

 

Lasse’s Hallströmo 2011 m. filmo „Tai nutiko Jemene“ (LRT, 12 d. 21.55) veikėjas Fredas (Ewan McGregor) yra vyriausybės žvejybos ekspertas. Spaudos atstovė (Kristin Scott Thomas) nori, kad Fredas padėtų atitraukti rinkėjų dėmesį nuo opių klausimų (pavyzdžiui, karo Irake), ir prašo padėti užmegzti glaudesnius britų ir arabų ryšius. Todėl Fredas priverstas vykti į Jemeną, kurio šeichas svajoja dykumoje pradėti veisti lašišas ir rengti jų žvejojimo varžybas.

 

Kartais dykumoje, žinoma, galima rasti visai netikėtų dalykų, bet abejoju, ar filmo receptas tiktų mūsų vyriausybei, nors biurokratiniais paradoksais, ji, ko gero, nenusileidžia britams. Aš mielai nukeliausiu į 1940-ųjų San Fransiską, kur vyksta Roberto Moore’o 1978 m. komedijos „Pigus detektyvas“ (TV1, 12 d. 19.10) veiksmas. Privatus detektyvas Lu Pekinpa (Peter Falk) apkaltinamas nužudęs savo partnerį, kurio žmona buvo jo meilužė. Kai vyksta tyrimas, Lu kabinete pasirodo keista ponia, ieškanti senų briliantinių kiaušinių. Pagal Neilo Simono scenarijų sukurtas filmas suteiks daug malonumo „Kasablankos“, „Ilgo miego“, „Maltos sakalo“, „Kinų kvartalo“, detektyvo Filipo Marlou ir leitenanto Kolambo gerbėjams.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Krantinėje“
„Krantinėje“
„Pianinas“
„Pianinas“