Niekuomet pernelyg nesibičiuliavau su kanonizuotomis paminklinėmis skulptūromis, bet niekuomet savęs dėl to pernelyg ir negraužiau. Jeigu jos kada nors į mane kreiptųsi, prašom, bet jos, kaip visada, stovi sau, ir tiek. Žiūriu į Vilniaus skvere sėdinčią Žemaitę ir klausiu, kur ta stipri mylinti moteris, išleidusi 30 metų jaunesnį savo mylimąjį už savo dukters? O Simonas Daukantas Papilėje iškilęs tiek aukštai, kad net suabejočiau, ar tai ta pati išradingoji vargo pelė, kuri į Vilniaus universiteto biblioteką nešdavosi šiaudų sustirusioms kojoms susišildyti... Postamentai, kanoniškumas ir idealizuotų klišių teigimas, būdingi klasikiniam paminklui, anot Zigmo Vitkaus, tarsi eliminuoja kitokias jo patirtis. Įmuziejina eksponuojamą asmenybę ar įvykį po ideologiniu stiklu, suplokštindamas mano santykį su jais.
Visa laimė, jau pasitaiko ir netradicinių atvejų, skatinančių permąstyti monumentalizmą ir siūlančių savą išeitį. Vis daugiau ir dažniau. Nors iškiliomis antraštėmis spauda iki šiol nemirgėjo, bet dar 2015-aisiais menų sintezės judėjimo „Sintezija“ iniciatyva Ukmergėje iškilo „Paminklas paminklui“. Tai metro aukščio kubas iš gabro, primenantis nepretenzingą postamentą. Vieno iš paminklo autorių, poeto ir tarpdisciplininių menų kūrėjo Juliaus Žėko teigimu, „Paminklas paminklui“ rekonstruoja monumentą kaip reiškinį, klausdamas, ką mums reiškia istorinės atminties išsaugojimas, ir skatina išmokti su ja atrasti daugiau nei tik paminklinį santykį. Juliaus manymu, šiandien nebepakanka to, ką mums siūlo įprasčiausi paminklų tipai, t. y. „falocentriniai“ ir „raudų kalneliai“. Pirmieji diegia į kolektyvinę sąmonę etaloninį modelį, antrieji skirti paguosti, išsiverkti ar net pagrūmoti skriaudikams.
![]() |
Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio, kuris vyks gegužės 17-28 d., organizatoriai pranešė, kad šiemet žiuri vadovaus ispanų kino režisierius Pedro Almodovaras. Režisierius jau buvo Kanų žiuri, kuriam vadovavo Gerard’as Depardieu, narys. 1982-aisiais „Auksinę palmės šakelę“ jie skyrė Bille‘s Augusto filmui „Geri ketinimai“ (pagal Ingmaro Bergmano autobiografinę knygą). Almodovaro filmai penkis kartus buvo rodyti Kanų konkurse, nors „šakelės“ negavo, bet buvo apdovanoti prizais už geriausią režisūrą, scenarijų ir prizu už geriausią moters vaidmenį, kuris buvo paskirtas filme „Sugrįžimas“ vaidinusioms aktorėms.
Pylimo gatvėje, 20-tu numeriu pažymėtame name, viename šešių kambarių bute gyvenantys jauni menininkai įkūrė kūrybine iniciatyva vadinamą „Studium P” – erdvę, atvirą jauniems kūrėjams ir lankytojams. Mėgstantiems iš naujo atrasti perskaitytas knygas, šalia jos veikia jaukus knygynas „Juodas šuo“. Apie iškilusią erdvę kalbėjomės su kolektyviniai į klausimus atsakančiais „Studium P“ ir „Juodo šuns“ įkūrėjais ir nariais Uršule Baužaite, Tomu Lučiūnu, Živile Lukšyte, Ekvilina Milaševičiūte, Simonu Nekrošiumi, Pavel Pavel ir Mikalojumi Smulskiu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Sausio pabaigoje Visagine Lietuvos nacionalinis dramos teatras surengė būsimo dokumentinio spektaklio pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus „Žalia pievelė“ kūrimo pirmojo etapo pristatymą.
„Žalios pievelės“ kūrėjai Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis ir Kristina Werner rudenį nuvykę į Visaginą domėjosi, kuo gyvena Visaginas ir kaip Ignalinos atominėje elektrinėje vykstantys procesai paveikė jų asmeninį gyvenimą. Besiremdami visaginiečių pasakojimais teatro menininkai kuria spektaklį, kuris nuo gegužės 19 d. bus rodomas LNDT Mažojoje salėje ir kuriame vaidins patys visaginiečiai.
„Žalios pievelės“ pavadinimą kūrėjai sako pasirinkę dėl to, kad būtent taip Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir nugriovus pastatus čia neliks nieko, tik žalia pievelė.
![]() |
Vienas senas pažįstamas vadina brolius Joelį ir Ethaną Coenus iškiliausiais pasaulinės kultūros mizantropais ir tvirtina, kad geriausias to įrodymas – jų „Groja Liuvinas Deivisas“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Esą broliai filme pasityčiojo iš mitologizuoto JAV 7-ojo dešimtmečio, jo muzikos, bitnikų, intelektualų, kitų bohemos veikėjų ir net katinų. Žinoma, galima traktuoti ir taip. Coenai dažnai kuria filmus apie nevykėlius, žmones, kurie gyvenime nieko nepasieks, nors ir turi iliuzijų, ambicijų ar net talentą, trumpai tariant, griauna amerikietiškų žanrų ir svajonių schemas. Matydamas per filmų premjeras prie įvairių „sienelių“ įamžintus laimingus ir neskoningus lietuvius, dažnai pasijuntu žmogumi iš praeities ir kažkodėl prisimenu būtent Liuviną Deivisą.
Jis neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo savižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku prodiuseriu. Jo solinio albumo „Inside Llewyn Davis“ taip pat niekam nereikia. Filmas prasideda Liuvinui (Oscar Isaac) pajutus, kad prisilietė prie dugno. Pernakvojęs draugų namuose, jis užtrenkia duris ir draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – tik jų abiejų odisėjos po Niujorką pradžia.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Arūno Žebriūno „Gražuolė“ – vienas ryškiausių autorinių filmų Lietuvos kino istorijoje. Dėl sociokultūrinių, politinių ir technologinių priežasčių juo ilgą laiką galėjome džiaugtis tik mes. Sovietmečiu 1969 m. sukurtos „Gražuolės“ ir daugelio kitų lietuviškų ir Sovietų Sąjungos centruose kurtų filmų sklaida buvo ribota. Ką rodyti Vakarams iš kasmet SSRS sukuriamų apytikriai pusantro šimto kūrinių, spręsdavo centras: jis atrinkdavo arba konjunktūrinius, ideologijos sklaidai parankius kūrinius, arba šedevrus, prieš kuriuos nublankdavo bet koks įdomesnis kažkur imperijos pakraštyje sukurtas filmas. Atgavus Nepriklausomybę, sovietmečiu kurti lietuviški kūriniai nurašyti kaip nesavi, vėliau norą svetur parodyti lietuvių kino istorijos pavyzdžius užklupo technologinė negalia – kino juostos paseno ir susidėvėjo, Lietuvoje nebeliko kino laboratorijos, pajėgios parengti naujas analogines filmų kopijas. Skaitmeninės technologijos šią sklaidos negalią padėjo įveikti – suskaitmenintus ir restauruotus kūrinius, pritaikytus šiuolaikiniams kino teatrams, galima pamatyti.
![]() | ![]() |
Keistai jaučiuosi rašydamas apie naujausią Artūro Areimos spektaklį „Klamo karas“. Ir taip yra ne todėl, kad manęs jis nebūtų sujaudinęs ar jame keliamos problemos manęs nė kiek nedomintų. Tad visgi, iš kur tas keistumo jausmas, kurį įvardinčiau rašymo dykumoje būsena? Manau, priežastys kelios. Pirma, kiek Lietuvos teatrų repertuaruose matote spektaklių, skirtų klausimams, kuriuos kelia Areimos „Klamo karas“? Antra, lyg ir kvepia vaikystės ar paauglystės bėdomis, kurių šiaip jau dauguma linkę viešai nesvarstyti – nes juk normaliam žmogui jos tyliai (kad ir su slaptais apsilankymais pas psichoterapeutą) praeina, o viešai apie jas kalba tik silpnos, neurotiškos ir kerštingos asmenybės. Ir trečia, tas kalbėjimo apie „Klamo karą“ dykumoj jausmas yra tiesioginio konteksto išdava – šis Areimos spektaklis nutylėtas beveik visų kritikų (išskyrus Mildą Brukštutę, bet ir tai – jos kritinės pastabos gana formalios ir net abejingos...). Tad, susumavus minėtas priežastis, kaip kokioje vidurinėje mokykloje apima baimė, kad neprotingai kažką pasakysiu ar iškelsiu pernelyg idiotiškus klausimus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kažkur skaičiau, kad vyrą ženklina ne pergalės, o mokėjimas stovėti tiesiai. Krikščionybėje tai išreiškia kryžiaus įvaizdis: situacija, kai, žvelgiant retrospektyviai, dar negalima kalbėti apie pergalę, bet jau galima kalbėti apie laikyseną. Vyras gimsta būtent tada. Tai nusako ir lotynų kalbos žodis stāre, reiškiantis ir laikymąsi tiesiai, ir kilimą į viršų. Indoeuropietiška šio žodžio šaknis lietuvių kalboje pasirodo tokiais vyrišką prigimtį apibūdinančiais žodžiais kaip „stovėti“, „stogas“, „stalas“, „stuomuo“, „stonas“.
Tiesą sakant, seniai laukiau tokio filmo, kuris kalba apie vyriškumą ne kaip gniuždančią jėgą, bet kaip apie gebėjimą atsukti veidą gyvenimo iššūkiams. Pernelyg neproporcingai feministinė įtarumo hermeneutika prasiskverbė tiek į kino kritiką, tiek ir į kino kūrybą. Apie tokį vyrą, mokantį stovėti, t. y. turintį stuburą, nuo pat pirmo kadro kalba ir jį rodo Kennetho Lonergano filmas „Mančesteris prie jūros“ („Manchester by the Sea“, JAV, 2016). Be triumfo, kaip kad Timuro Bekmambetovo filme „Benas Huras“, ir be patoso, kaip Darreno Aronofsky „Imtynininke“. Lonergano filmo estetika primena Mike’ą Leigh („Viskas arba nieko“) ir Keną Loachą („Aš, Edvardas Bleikas“). Tačiau jo etika kita: režisieriui svetimas socialinis realizmas, nėra pastarųjų kūryboje dažnai prasimušančio fatalizmo. Istorija labai paprasta. Vienišas kiemsargis Li (Casey Affleck) valo nuo šaligatvių sniegą ir sprendžia nuomininkams iškylančias santechnines problemas, o vakarus leidžia bare. Kiekviena scena byloja, kad jis ne namie. Iš pirmo žvilgsnio todėl, jog priklauso tam, ką sociologai vadina paskutine mažuma, t.y. į modernios konjunktūros rėmus netelpantis baltosios rasės, tradicinės orientacijos vyras, priklausantis vidutinei klasei. Bet skambutis apie netikėtą brolio (Kyle Chandler) mirtį atveria duris į tikrąsias benamystės priežastis. Grįžimas į gimtąjį miestą, kad pasirūpintų fizinėmis brolio laidotuvėmis, tampa ir grįžimu į atmintį – kadaise įvykusias jo paties dvasines laidotuves. Tada supranti, kad tai filmas ne apie vyro statusą, bet apie kančią.
![]() | ![]() | ![]() |
Kevinas Duttonas – britų psichologas, psichopatijos tyrinėtojas, dirba Oksfordo universiteto eksperimentinės psichologijos skyriuje, yra „Channel 4“ kanalo laidos „Psichopato naktis“ vedėjas. Su Kevinu Duttonu „Gazeta Wyborcza“ puslapiuose kalbėjosi Pawełas Smoleńskis. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.
![]() |
Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sausio 28 d. įvyko koncertas „Skiriama Mozartui“ (genijaus gimtadienis sausio 27 d.), kuriame Lietuvos kameriniam orkestrui (vadovas Sergejus Krylovas) dirigavo jaunas, ryškus maestro Modestas Barkauskas, o Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 22 Es-dur (KV482) skambino bei orkestrui vadovavo italų ir persų kilmės pianistas Alessandro Deljavanas, suteikęs klausytojams daug malonių įspūdžių. Klausą lepino šimtmečių išbandymą išlaikę nemirtingi Josepho Haydno, Luigi Boccherini ir jauniausio iš jų Wolfgango Amadeus Mozarto kūriniai.
Pirmoje dalyje, be kokybiškai skambančios muzikos, klausytojus maloniai nustebino kelios neįprastos keistenybės atliekant Boccherini Simfoniją A-dur, op. 35, Nr. 3 (G. 511) bei Mozarto Koncertą fortepijonui. Besiklausant sklandžios, žėrinčios rokoko stiliaus Boccherini muzikos tėkmės, dėmesį atkreipė „šešėlių teatras“ balkono kairėje pusėje bei lubose virš scenos. Klausytojai ėmė stebėti atsiradusį smuikininko „vaiduoklį“. Staiga scenos apšvietimas užgeso ir iš balkono virtuoziškai ir plastiškai liejosi smuiko garsai, kuriems pritarė trys ansamblio partneriai. Buvo gražu ir vizualiai, ir akustiškai, visur pasklido grakšti muzika. Po kelių akimirkų vėl sužibo scena ir orkestras tęsė savo misiją, pakiliai ir artistiškai vadovaujamas M. Barkausko. Vėliau ši miela metamorfozė vėl neilgam pasikartojo. Kaip per koncerto pertrauką pavyko išsiaiškinti, balkone griežė solistas smuikininkas Simas Tankevičius, o jam pritarė Kostas Tumosa (smuikas), Jurgis Juozapaitis (altas) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |