7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Primadonų galerijoje – ypatingų galimybių solistė iš Hamburgo

Katerinos Tretyakovos rečitalio Nacionalinėje filharmonijoje įspūdžiai

Beata Baublinskienė
Nr. 7 (1201), 2017-02-17
Muzika
Katerina Tretyakova. A. Rakausko nuotr.
Katerina Tretyakova. A. Rakausko nuotr.

Operos pasaulis – lyg niekad nevėstanti lava, vis išmetanti ugninių purslų. Antai neseniai paskelbtos citatos iš naujos, dar rengiamos išleisti knygos apie Vaclovą Daunorą sukėlė tikrą vietinės reikšmės „bufonų karą“. Regis, nemažai metų praėjo nuo to laiko, kai knygos herojus ir jos veikėjai stovėjo Vilniaus operos scenoje, o konfliktas – tiesa, netiesioginis – įsismarkavo visu šiuolaikinės internetinių komentarų kultūros nuožmumu. Tiesa, daugiausia iečių laužoma dėl, man regis, beprasmio klausimo – kuris iš konflikto epicentre atsidūrusių legendinių solistų geriau dainavo.

 

Anie Vaclovo Daunoro, Virgilijaus Noreikos, Gražinos Apanavičiūtės, Nijolės Ambrazaitytės, Irenos Milkevičiūtės (galima būtų vardinti daug garsių pavardžių) laikai operos gerbėjų atminty ir širdyse iš tiesų paliko neištrinamą pėdsaką. O kokia gi dabartis?

 

Per pastaruosius keletą mėnesių Nacionalinė filharmonija pristatė savotišką mini ciklą, sutelkiantį dėmesį į dabarties Lietuvos operos scenos (pagal šių dienų realijas, traktuojamos plačiai, tarptautiškai) pažibas. Gruodį rečitalį Vilniaus publikai dovanojo Asmik Grigorian, o vasario 8 d. toje pat didžiojoje filharmonijos salėje koncertavo Katerina Tretyakova. Jos rečitalis vadinosi „Čia gera“ pagal to paties pavadinimo Sergejaus Rachmaninovo romansą. Pavadinimas perteikė svetur gyvenančios ir dirbančios solistės jauseną, grįžus į savo studijų miestą Vilnių.

 

Nors K. Tretyakova gimė Murmanske, nuo 2008 m. dainuoja Hamburgo valstybinėje operoje, o savo tinklalapyje prisistato kaip rusų sopranas, nebūtų klaida šią dainininkę įvardyti kaip lietuviškos vokalo mokyklos atstovę – mat dainavimo pagrindus ji gavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Giedrės Kaukaitės solinio dainavimo klasėje. Jau po to, 2006 m., studijas tęsė Zalcburgo Mozarteume, debiutavo Zalcburgo festivalyje. Galime pasidžiaugti, kad tarp daugybės laimėtų konkursų (I vieta Francisco Viñas konkurse Barselonoje, II premija Montserrat Caballé konkurse Saragosoje ir kt.) pirmieji buvo taip pat Vilniuje – pelnyti laurai Zenono Paulausko ir Vincės Jonuškaitės-Zaunienės konkursuose.

 

Pagrindinė solistės scena – Hamburgo valstybinė opera, kur ji sukūrė daug ryškių soprano vaidmenų – Liučiją, Siuzaną, Adiną, Paminą, Adelę ir t. t. Tačiau ji dainuoja ir kitur – antai šį sezoną Graco operoje kuria Džuljetos vaidmenį Charles’o Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“, yra dainavusi Vienos, Amsterdamo, Dresdeno, Peterburgo, Barselonos, Bogotos ir daugelio kitų miestų teatruose ir prestižinėse koncertų salėse.

 

Vis dėlto iki tol, kol K. Tretyakova 2015 m. nepadainavo Violetos Giuseppe’s Verdi operoje „Traviata“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, nelabai ką ir žinojome apie solistės pasiekimus svetur. Tąkart, daugiausia dėl G. Kaukaitės entuziazmo, jos pasiklausyti atėjo visas operos žinovų ir gerbėjų žiedas, o po spektaklio netrūko liaupsių ir palankių kritikos atsiliepimų. Įspūdį padarė ypatingas K. Tretyakovos organiškumas scenoje – vaidybos ir puikaus dainavimo dermė. Vėl „Traviatoje“ ji dainavo pernai gruodžio pabaigoje. Tad rečitalis filharmonijoje tapo puikia proga nemažą būrį gerbėjų pamaloninti koncertu, kuriame solistė pasistengė pademonstruoti kone visą savo repertuaro ir galimybių spektrą. K. Tretyakovai prie fortepijono talkino pianistas, dirigentas, nuolatinis jos scenos partneris ir gyvenimo draugas Ricardo Estrada.

 

Pirmoji koncerto dalis buvo skirta rusų muzikai. Skambėjo romansai ir keletas operų arijų. Solistė atliko, matyt, itin mėgstamas Nikojalaus Rimskio-Korsakovo Snieguolės dainą iš operos „Snieguolė“ ir dramatišką Marfos ariją iš operos „Caro sužadėtinė“, romansą „Retėja debesų laki gija“. Sergejaus Rachmaninovo gerbėjams buvo malonu išgirsti Vokalizę, kuri, be to, leido įvertinti solistės balso takumą, gražų, lygų skambėjimą visuose registruose. Žinoma, nuskambėjo S. Rachmaninovo romansas „Čia gera“. Buvo atliktas ir visas pluoštas Piotro Čaikovskio romansų, pradedant žymiuoju „Triukšmingame baliuj“. Tai – „Tą šviesią naktį“, „Ar aš lauke ne žolelė“, „Anksti pavasarį tai buvo“, „Saulėlydis“ ir „Kodėl?“.

 

Antroji koncerto dalis buvo skirta, vadinkime, gražiausioms Vakarų kompozitorių operų arijoms. Skambėjo Lauretos arija iš Giacomo Puccini „Džanio Skikio“, Džuljetos ir Margaritos arijos iš Charles’o Gounod operų „Romeo ir Džuljeta“ bei „Faustas“, Undinės arija iš Antoníno Dvořáko operos „Undinė“, žinoma, Violetos arija iš G. Verdi „Traviatos“ ir – greta operų – Džuditos arija iš to paties pavadinimo Franzo Leháro operetės. Bisui solistė dar atliko Miuzetės ariją iš Giacomo Puccini „Bohemos“, o greta ir Aleksandro Aliabjevo romansą „Lakštingala“.

 

Vis dėlto iš visos gana margos visumos įtaigiausiai nuskambėjo būtent Violetos arija ir vylingoji Džudita. Pasistudijavusi solistės repertuarą pastebėjau (išskyrus pasirodymus Vilniuje) dar vos pora Verdi vaidmenų (iš pagrindinių – Džilda), tačiau, bent jau klausantis koncerto Filharmonijoje, susidarė įspūdis, kad geriausiai jos balsas tinka būtent Verdi muzikai. I veiksmo Violetos arijoje „È strano...“ skleidėsi ir vokalinių niuansų, ir paties balso grožis, o kartu neapleido techniško, stiliaus požiūriu itin preciziško dainavimo pojūtis, kad net negirdėję K. Tretyakovos spektaklių LNOBT galėjo susidaryti labai gerą įspūdį apie jos Violetą. Juolab kad jos dainavimas tarsi „prašėsi“ orkestro pritarimo. Be jokios abejonės, solistės stichija pirmiausia yra teatras.

 

Kitas programos perliukas buvo F. Leháro Džuditos arija „Meine Lippen, sie küssen so heiß“. Galbūt ją atliekant tiesiog į vieną tašką suėjo to vakaro K. Tretyakovos sceninis įvaizdis – šiek tiek penktąjį dešimtmetį primenantis scenos ir kino deivių stilius, pačios solistės ir jai talkinusio pianisto temperamentas, pagaliau puiki jos vokiška tartis, bet šis operetės fragmentas man pasirodė net įtaigesnis ir įdomesnis, nei, sakykime, prieš tai irgi puikiai padainuota Margaritos arija ar po to – Undinės arija iš Dvořáko operos.

 

Kita vertus, pademonstruota Verdi muzikos jėga, susipynusi su vokišku Leháro tekstu, nukreipė mintis prie Richardo Wagnerio, kurio keletas ne pačių svarbiausių vaidmenų taip pat yra K. Tretyakovos repertuare, tačiau sodrus, paslankus ir stiprus solistės balsas, beveik neišsitenkantis filharmonijos salėje, verčia galvoti ir apie didžiąsias „Tanhoizerio“ ar „Lohengrino“ herojes.

 

Mano asmeniniam skoniui programa pasirodė per marga, truputį perkrauta. Iš rečitalių norėtųsi daugiau konceptualumo, kad ir pats koncertas, jo programa būtų išbaigta, kaip „daiktas savyje“. Sakykime, visuma atrodytų vientisesnė pateikiant stambesnį vokalinį ciklą. Bet programa – artisto pasirinkimas. Šį kartą jis buvo toks, kokį išgirdome. Publikos lūkesčius K. Tretyakova pateisino su kaupu.

Katerina Tretyakova. A. Rakausko nuotr.
Katerina Tretyakova. A. Rakausko nuotr.
Katerina Tretyakova. A. Rakausko nuotr.
Katerina Tretyakova. A. Rakausko nuotr.