„Nuojauta pilko. Nuojauta šalto. Nuojauta plokščio... Tylos nuojauta“

Kiekviena epocha pranašauja savosios būties baigtį. Jaučiama apokalipsės nuotaika pasireiškia kiekvieno subjektyviu suvokimu apie savo paties laikinumą. Daugeliui iš to kylantis nerimo jausmas įveikiamas paradoksaliai – susitaikymu su neišvengiamybe –  ramybę suteikiančiu sprendimu. Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, vykstančioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, šis susitaikymas skleidžiasi pilkos spalvos dominavimu, sunkumu paženklintais darbais, verčiančiais svarstyti ne tik apie jų medžiagiškumą, bet ir po juo esančius malonius ar dėl pačios praeities kontraversiškumo nemalonius prisiminimus. Į akis krenta menininko drobes dengiantis cementas, kuris kažkada dažais ar apgaulinga apdaila būdavo uždengiamas, taip ir žmogus neretai siekia išvengti nepatogios būsenos, susikuria fasadus, kurie slepia vidinius prieštaravimus. Autorius išstato nekonvencines medžiagas ir ramios tylos siekia introspekcijoje. Tik akistatoje su savosiomis kaukėmis ir nutylėtais reiškiniais įmanomas pažinimas.  

Retrospektyvus žvilgsnis į praeitį, pasižymėjusią iliuzijomis ir „bendru sutarimu“ dėl melagingo atrodymo, sugriauna amžinybės įvaizdį, o po juo slypėjusi tuštybė, purvini koridoriai ir raugintų kopūstų kvapas, į paviršių iškelia „didybės“ trapumo slėpinį. Tai artefaktai, liudijantys kiekvieną epochą lydintį lūžio momentą, kuris realybę atskleidžia nuimdamas kaukes. Persilaužimas įpareigoja susidurti su ankstesniojo „aš“ šešėliais.

Žmogus įprasmina būtį, tikėdamasis tapti susikaupusios potencinės energijos sprūdžio liudininku. „Kažko“ nuojauta, ateinanti per praeities ženklus, išryškina esamojo laiko efemeriškumą. Dabar protuose lieka tik praeities dvelksmo ir jame slypinčio trapumo keliamas nerimas, kuris yra nuolatinis žmogaus palydovas, kylantis dėl nežinomybės, ir apskritai gali būti tik prislopinamas: įsijautimas į būseną ir galutinis jos suvokimas įmanomas tik jai virtus kita. Nuo seniausių laikų prognozuojamos pabaigos liudija tą nuojautą kaip amžiną nesibaigiančios melancholijos ženklą – lyg po keturių apokalipsės raitelių išliejamą Tristano akordą Richard‘o Wagner‘io operoje. Visada lydimas ateities pranašavimo, stebėjimo to, kas supuvo, kas šiuo metu pūva, žmogus pasmerktas laukti kažko neišvengiamo, „kažko neaprėpiamai didelio ir neapčiuopiamai mažo“, kaip rašo parodos autorius anotacijoje.[1]

Neformaliai pristatęs savo darbus, parodos autorius Dainius Trumpis atskleidė, jog visa tai, ką jis daro, yra apmąstyta – tai holistinės ir asmeninės prieigos vizuali išraiška. Jis kalba ne tik apie nuojautą, bet ir apie verteksą, į kurį keliauja praeitis. Akimirkos momentas vaizde įamžintas kaip laikmečio reminiscencija ir žmonių šeimos prakeikimas kartoti istorijos klaidas, greta kurių įvyksta ir suvokimo repriza. Dėl šios nenutraukiamos virkštelės sugrįžta ir kūriniuose tarpsta ženklai, likę daugelio atmintyje. Šaldytuvo grotelės, drėgmę liudijusi spintos nugara ir kiti prisiminimai yra būdas aiškintis šiuolaikiško triukšmo aplinkoje nuslopintus jausmus, atpažįstamus tik gilinantis į pasąmonėje užrakintus išgyvenimus. Tokios mintys nėra mūsų dėmesio centre –  kaip ir parodos architektūra – jos lyg nuorodos pakraščiuose, mus formuojantys atributai, kurie suprantami tik žvelgiant į bendrąjį paveikslą.

Daugeliui vis dar artimos ir atmintyje gyvos šaltos ir sunkios medžiagos. Išvydus prieš akis monumentalias formas, kai kam nostalgiškus vaizdinius, norisi žvilgsniu įsijausti į pačią visos parodos esmę ir kitaip suprasti užmirštus dalykus. Praeities baubai gal kiek ir romantizuojami, tačiau pati dvasia nėra vienareikšmiška: abstrakcijos ir neišsakymas laiko įtemptas virves, todėl prasminga tik kiekvieno asmeninė patirtis, kuri čia išreiškiama lyg pasakojant iš atminties. Švarioje erdvėje ansambliškai išsidėstę objektai liudija nuoseklų mąstymą ir kontekstualų skirtingų parodinės erdvės kampų sąskambį. Tai neteisianti ir nuosaiki, nykstantį atsiminimą gaivinanti spalvų gama. Tai kartais sunkūs, giliai įsirėžę reginiai. Tai tekstūros grubume ir jos santykyje su parodos sale išsigryninanti estetika. Tai neryški, tačiau harmoninga visuma, kviečianti apmąstyti esamojo laiko dvasią per būtojo laiko fragmentus ir būsimojo laiko nuojautą. „Pilka spalva tartum nulinis taškas. Sustingimas. Pauzė prieš veiksmą“, rašo parodos autorius. Toje pauzėje ir įsiklausoma. Sustojus ir apmąsčius pasaulį, kaip nepertraukiamą priežasčių ir pasekmių ryšį, reikšmingu virsta papildomas pojūtis – nuojauta.

Dainius Trumpis prasitarė, jog kai kuriuos kūrinių elementus reikėjo rasti, ar iš kur nors gauti, o jų konstruktai tapo jo paties sensuso sitema, kurioje kiekvienas elementas turi savo funkciją ir įtraukiamas jausminiu pagrindu. Išrišimu tampa pirštinės, kopėčios ir  kiti įprastas tapybai plokštumas griaunantys objektai, be kurių, pasak autoriaus, kūriniai stokotų iškalbos, jiems kažko trūktų. Mano nuomone, parodos vaizdinė raiška gali pretenduoti į formalų išspręstumą, bet ar apskritai čia turėtų būti dedamas taškas? Savo raiška griaudamas plokštumas, autorius palieka galimybę eiti tolyn ir ieškoti pačiam žiūrovui: keisti žvilgsnio rakursą ir kontempliuoti praeities pėdsakus, idėjų ir pačios civilizacijos statybų likučius bei per juos pažinti esamą padėtį.

Istorinis ar asmeninę patirtį tiriantis žvilgsnis padeda atskleisti ryšius ir bendrumus tarp to, kas atrodo netapatu. Nuojautos lyg ir prieštarauja racionaliam protui, bet ši prieštara išryškina platesnes sąvokas apimantį psichologinį dvilypumą. Žmogiškoji sąmonė pasiduodama iliuzijoms  pranašauja visa ko pabaigas, tačiau kartu pamiršta savo minčių prieštaringumą. Nuosmukio laiku gyvenantys teigia tuoj sulauksiantys visiškos griūties, o kunkuliuojanti kiekvienos epochos pradžia neigia prieš tai buvusios vertybes ir, nepaisant to, vis tik jas perima. Priešybės dalyvauja tame pačiame universume. Objektyvus supratimas, atskleidžiantis esmes, galimas ne fragmentuojant į atskiras dalis ar įvardinant konkrečius tikslus, o holistiniu žvilgsniu. Praeities dvelksmas dabartyje ir amžinos laikmečių konfrontacijos, antitezės, tampančios sintezėmis, byloja nenutrūkstamą ciklą: semper idem sed aliter.