Emancipacijos dienos idėja kilo iš 1918 m. vasario 17 d. protesto dėl moterų įtraukimo į valstybės valdymą, dėl ko lapkritį Laikinojoje konstitucijoje joms buvo suteikta rinkimų teisė. Šių metų vasario 17 d. įvyko konferencija, skirta pažymėti moterų vaidmeniui demokratinėje Lietuvoje.
Klasikiniai feministinės srovės tekstai mus jau seniai informavo, kad istoriškai moterys apibrėžiamos per santykį su vyrais – kaip žmonos, motinos ar dukterys. Ugnės Marijos Andrijauskaitės skaitytame pranešime įtaigiai papasakotos aktualios „jos istorijos“ (herstory) – apie aktyvias moteris, įsitraukusias į visuomenines veiklas. Tai Emma Goldman, kuri kovojo už laisvę nuo religijos, kapitalizmo ir reprodukcines teises bei padėjo anarchistinės minties pagrindus; socialistinių pažiūrų revoliucionierės Ona Kazanskaitė-Borutienė ir Ona Šimaitė, kurios prisidėjo prie žydų gelbėjimo, padėjo silpnesniems ir ieškojo būdų suvienyti žmones prieš tironiją.
Agnė Narušytė atskleidė, kaip fotografija gali tapti priemone išreikšti tapatybę, užimti politinę poziciją. Pranešime pristatytos ir XX a. pr. kovotojos už lietuvybę, ir šiuolaikinės menininkės. Savo srityje jos ieško naujų prieigų, abejoja nusistovėjusiomis normomis. Ypač sudomino Akvilės Anglickaitės fotografijos, kuriuose žaidžiama moters įvaizdžiais: rūpestingos, nuolankios motinos-madonos ir aistros apimtos Marijos Magdalietės. Tokie kūriniai verčia dar kartą apmąstyti ir žiniasklaidos skleidžiamas žinutes apie moteriškumą.
![]() | ![]() | ![]() |
Nacionalinis Kauno dramos teatras kovo 2-5 dienomis kviečia užsidėti ląstus ir vėl nerti į edukacinio festivalio „Nerk į teatrą“ gelmes. Jau septintasis festivalis skirtingo amžiaus žiūrovą supažindina su teatru iš vidaus, atskleidžia menines ir kūrybines subtilybes.
Kūrybiškumas – kelias į platesnį savęs pažinimą
Šių metų festivalio vizija – ugdyti kūrybiškumą, kuris neginčijamai yra viena svarbiausių kompetencijų XXI amžiuje. Kurti, siekti, svajoti gali visi, pradedant mažaisiais, kurie dar nedrąsiais žingsneliais žengia gyvenimo keliu, baigiant jau ilgą kelią gyvenime išvaikščiojusiais. Žinoma, kūrybiškumo ugdymo procese daugiausiai dėmesio reikia skirti vaikams. Mūsų mažieji yra gabūs, imlūs naujovėms, išmanantys technologijas nuo pirmųjų savo gyvenimo metų, motyvuoti, tačiau... vos tik sulaukę trejų metų neretai nebežino ką veikti, pradeda nuobodžiauti. Lygiai taip pat ir suaugusiems – kaip šviežio oro gurkšnio reikia kūrybiškos minties, kitokio sprendimo.
![]() |
Berlyno kino festivalis šiais metais pasiekė ribą, kai patys sau išsikasė per gilią duobę ir nebežino, kaip iš jos išlipti. Visiems viešai žinoma, kad Berlinalė yra politiškai angažuotas kino festivalis, kuriame filmai turi kalbėti aktualiomis socialinėmis ir politinėmis temomis. Visgi kai net su politika niekaip nesusijusio filmo „Traukinių žymėjimas 2“ spaudos konferencijoje pradedama klausinėti apie prieš daugiau nei septynis mėnesius įvykusį „Brexit“ referendumą arba kai pirmieji britų aktoriaus Patricko Stewarto ištarti žodžiai yra apie tą pačią „britiškąją gėdą“, festivalis pasiekia groteskišką būseną – visi tiesiog sėdi nuleidę galvas ir pradeda savęs klausti, ką jie čia veikia.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pirmadienio rytą baigėsi 2017-ųjų „Oskarų“ ceremonija. Šiais metais renginys tikrai pateks į istoriją. Miuziklas „Kalifornijos svajos“ gavo rekordiškai daug nominacijų – net keturiolika. Filmas pelnė net 6 „Oskarus“, tačiau skelbta, kad jų sąskaitoje atsirado ir septintasis. Renginio pabaigoje paskelbta, kad filmas gavo ir metų filmo apdovanojimą, tačiau į sceną susirinkusi „Kalifornijos svajų“ kūrybinė grupė pastebėjo klaidą. Filmo prodiuseris pamatė, kad apdovanojimas atiteko dramai „Mėnesiena“, vaizduojančiai juodaodžio paauglio žengimą į suaugusiųjų pasaulį.
Auksinę statulėlę kaip geriausias metų režisierius gavo „Kalifornijos svajų“ kūrėjas Damienas Chazelle’as (32), jis tapo ir jauniausiu istorijoje režisieriumi, pelniusiu „Oskarą“. Šiame filme vaidinusi aktorė Emma Stone pelnė geriausios metų aktorės statulę, o apdovanojimai filmui taip pat atiteko už geriausią operatoriaus darbą, geriausią muziką, geriausią filmui sukurtą dainą, geriausias dekoracijas.
![]() | ![]() |
Nieko keisto, jog „Vilnius City Opera“ įkūrimo dešimtmečio proga režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasirinko būtent „Faustą“ (premjera įvyko 2017 m. vasario 15 d.). Su seniai pažįstama komanda (scenografu Dicku Birdu, šviesų dailininku Peteriu Mumfordu, kostiumų dizaineriu Jonu Morrelliu) Didžiojoje Britanijoje gyvenanti lietuvė Vilniaus Kongresų rūmų scenoje pastatė „Bohemos“ laikus menančią operą.
![]() |
Aktorės Almira Grybauskaitė, Elvyra Piškinaitė ir Sigita Mikalauskaitė – tarytum nuostabios Vilniaus teatro „Lėlė“ gėlės. Daugiausia jos kuria ir paties teatro atmosferą, jas sutinkame beveik kiekviename spektaklyje. Be jų energijos, be jų skleidžiamos šilumos nebūtų šio teatro. Įprasta, kad lėles čia valdo vos keli aktoriai, todėl jiems ypač svarbu susikalbėti tarpusavyje.
„Gėlių istorijos“ pagal latvių autorės Annos Sakse „Pasakas apie gėles“ vadinamas lėlių spektakliu, tačiau jame aktorės ne tik matomos, bet, kaip vis dažniau nutinka, yra ir lygiavertės lėlių partnerės. Trys aktorės ir trys kiti kūrėjai – pjesės autorė ir režisierė Nijolė Indriūnaitė, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Faustas Latėnas – vaikams ir suaugusiems pasakoja apie sudaužytas širdis, apie mus, mūsų laimę ir skausmą, susižavėjimą ir išdavystę, meilę ir netektį. Pasaulis yra įvairus – tik švelniai prie jo prisiliesdami, suprasdami jo liūdesį galime patirti pačius gražiausius jausmus.
Štai jau trečias mano pamatytas Britanijoje gyvenančios menininkės Indrės Šerpytytės kūrinys. Pirmasis tamsoje sustingusių daiktų fotografijomis kalbėjo apie paslaptingą tėvo žūtį („Tylos būvis“ / „A State of Silence“, 2006). Antrajame tarp pavadinime įrašytų datų „(1944–1991)“ sutilpo trys pokario istorijų ir jų atminties tyrimai (2009–2015). Trečiasis – „2 spalvos sekundės“ – pristatytas Šiuolaikinio meno centro parodoje „Patyrimo nebuvimas“. Šiuos skirtingus kūrinius sieja traumos tema, tiksliau – įtampa tarp žinojimo, kas įvyko, ir suvokimo, kad per atstumą neįmanoma to patirti. Šįkart tą būseną, kai „ištinka stabas“, išreiškia penki stačiakampiai gretasieniai, surikiuoti tamsioje salėje tarsi sovietiniai daugiabučiai, švytintys spalvotais langais. Tokios abstrakcijos, sakoma anotacijoje, dviem sekundėms pakeitė internete rastų ISIS egzekucijų fotografijas, mėginant jas atidaryti kompiuteryje. Liko tik vaizde dominavusi spalva. Taigi – gličas, skaitmeninė sistemos klaida, menininkės paversta klausimu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Įrašytos į istoriją daugelis asmenybių sustingsta. O tiek daug gyvenimo akimirkų, faktų, kūrinių lieka dūlėti asmeniniuose archyvuose ir niekada nepasiekia dienos šviesos... Kelią tokiai užmarščiai bando užkirsti kolekcionieriai, renkantys jų dėmesį patraukiančius artefaktus. Paradoksalu, kad kartais kryptingai nerinktos kolekcijos tampa labiausiai vertomis dėmesio. Iš dalies tokia kolekcija priklauso tapytojui Povilui Ričardui Vaitiekūnui. Ją sudaro tapybos, grafikos darbai, objektai ir skulptūros, periodinės spaudos leidiniai.
Dalis Vaitiekūno kolekcijos šiuo metu yra pristatoma galerijoje „Kairė–dešinė“. Vilniaus grafikos meno centras jau keletą metų nuosekliai atlieka dailininkų archyvų viešinimą. Kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurgita Minčinauskienė yra surengusios nemažai piešinių parodų, tarp kurių buvo pristatyti Ksenijos Jaroševaitės, Petro Mazūro, Mikalojaus Povilo Vilučio, Vlado Urbanavičiaus ir kitų įvairių dailės sričių kūrėjų darbai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Mano širdis yra prancūziška, bet šikna – tarptautinė“, – pasakė prancūzų aktorė Arletty, kai išlaisvinus Prancūziją jai buvo priekaištaujama dėl okupacijos metais užmegzto meilės romano su „Luftwaffe“ leitenantu Hansu-Jürgenu Soehringu. 2015 m. Arnaud Sélignaco sukurtas televizijos filmas „Arleti. Pasmerkta aistrai“ (LRT, kovo 1 d. 22.50) pasakoja apie Arletty (Laetitia Casta) romaną su Soehringu (Ken Duken) ir biseksualios aktorės ryšį su kunigaikščio d’Harcourt’o žmona Antoinette Gérard (Marie-Josée Croze).
1971 m. pasirodžiusioje autobiografijoje „Gynyba“ Arletty šaipėsi iš mylimojo vokiškumo: „Gimęs Konstantinopolyje, kur jo tėvas buvo Vokietijos ambasados kultūros atašė, jaunystę jis praleido Lotynų Amerikoje, o teisę studijavo Grenoblyje.“ Kitaip nei su vokiečių karininku gyvenusi Coco Chanel, kuri po Prancūzijos išvadavimo 1944-ųjų rugpjūtį iškart pabėgo į Šveicariją, Arletty liko Paryžiuje. Savaitei ji pateko į Dransi konclagerį, paskui į kalėjimą, o nuo 1944 m. gruodžio 75 savaitėms buvo uždaryta rūmuose La Houssaye-en-Brie. 1946 m. už kolaboravimą su vokiečiais jai buvo uždrausta trejus metus pasirodyti scenoje ir kine.
![]() | ![]() |
Šįsyk jau turėjo nelikti sostinės gyventojo, kuris nežinotų pasaulinio garso smuiko legendos Jaschos Heifetzo vardo. Jį vis kartojo radijas ir televizija, jis mirgėjo ant sostinės reklamos stulpų, jį galėjai pamatyti pačioje miesto širdyje esančioje Totorių gatvėje prie namo, kuriame įsikūręs vienintelis Vilniuje natų knygynas (oficialus pavadinimas Viešoji įstaiga „Natų knygynas“). Šis knygynas tapo beveik visą vasario mėnesį vykusio projekto „Hommage à Heifetz“ organizatoriumi ir vykdytoju. Pagrindinis projekto tikslas – surengti Penktąjį tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą. Bet ne tik tai. Kartu siekta prisiminti patį smuikininką, kaip vieną iš litvakų, padiskutuoti apie jų indėlį į Lietuvos kultūrą, įdėmiau pažvelgti į litvakų kultūros paveldą, integruoti jį į šiandienos kultūrinę sąmonę.
2001-aisiais Vilniuje minint Jaschos Heifetzo (1901–1987) šimtmetį buvo surengtos Smuiko dienos ir pirmasis tarptautinis konkursas, sulaukęs didelio muzikų ir visuomenės dėmesio. Nors pirmasis konkursas buvo palyginti kuklus, jis tikrai pavyko. Visiems jo rengėjams ir prijaučiantiems tada tapo visiškai aišku, kad Jaschos Heifetzo vardas turi visam laikui sugrįžti į Vilnių, kad padėtų plėsti tarptautinius smuiko meno atstovų ryšius ir skatintų jaunųjų Lietuvos smuikininkų profesinį ir meninį augimą. Šiomis dienomis, prabėgus šešiolikai metų, vyksta jau Penktasis konkursas. Palyginus su pirmuoju jį galima pavadinti grandioziniu, sutraukusiu didžiulį būrį užsienio šalių atlikėjų. Visi jie puikiai žino, kodėl atvyko būtent į Vilnių, kas sieja Heifetzą su šiuo miestu. Pasivaikščioję po Vilniaus senamiestį jie galėjo pabūti prie namo, kuriame Heifetzas praleido savo vaikystę (šviesaus atminimo profesoriaus Sauliaus Sondeckio liudijimu, tai dabartinės Maironio gatvės 27 namas), taip pat stabtelėti prie Vilniaus gatvės 25 numeriu pažymėto pastato, ant kurio sienos kabo memorialinė lenta, skelbianti, kad Jascha Heifetzas mokėsi čia veikusioje muzikos mokykloje... Vos ne kasdien man tenka žingsniuoti Vilniaus gatve ir nudžiungu pamačiusi prie šios lentos sustojusius turistus. Tai visai konkretus Heifetzo gyvenimo ir muzikos mokymosi ištakų Vilniuje liudijimas! Beje, už tai, kad memorialinė lenta kabo, reikia dėkoti Muzikų rėmimo fondo direktorei Liucijai Stulgienei, pasirūpinusiai jos atsiradimu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |