Ar kinas gali keisti visuomenę?

Šis klausimas politiškai angažuotame Berlinalės kino festivalyje lydėjo beveik kasdien žiūrint filmus ir jiems pasibaigus. Nuo pat renginio atidarymo vieši menininkų ir politikų pasisakymai kritikavo šiandieninę politinę ir socialinę situaciją, vyko protesto akcijos, susitikimai. Skirtingais rakursais klausimą, ar kinas gali keisti visuomenę, svarstė ir konkursinės programos režisieriai. „Kino kūrėjų veikla tapo kaip niekad svarbi. Mūsų darbas, amatas ir menas gali daryti poveikį ir mes galime bandyti sakyti tiesą“, – kalbėjo Agnieszka Holland, linkėdama jauniems režisieriams nesitaikstyti ir būti drąsiems. Aki Kaurismäki juokavo, kad pakeisti visą pasaulį sudėtinga, todėl pirmiausia pradės nuo Europos. Puikus režisieriaus filmas „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“) apie sirų pabėgėlį, laukiantį atsakymo, ar jam bus suteiktas prieglobstis, kino kritikų laikytas „Auksinio lokio“ favoritu. Pernai, kaip iškart po premjeros ir spėta, nugalėjo Gianfranco Rosi dokumentinė „Liepsnojanti jūra“, taip pat fiksavusi pabėgėlių gyvenimą, tik laikinoje stotelėje, Lampedūzos saloje, pakeliui į žemyną. Vyliausi, kad Paulo Verhoeveno vadovaujama žiuri šiemet nustebins netikėtu pasirinkimu.

Tarp aštuoniolikos konkursinėje programoje besivaržančių filmų nestigo nagrinėjančių aktualias socialines temas. Ne vienam režisieriui pavyko tai padaryti išvengiant didaktikos, su subtiliu humoru ir taikliomis metaforomis. Nors tik maža dalis konkursinės programos filmų buvo ryškūs ir stiprūs, jų pakako diskusijoms ir vis nepaliekantiems apmąstymams. Deja, kino festivalyje visada ieškant netikėto žvilgsnio ir naujų išraiškos formų, dažniausiai tekdavo nusivilti.

„Auksinis lokys“ pelnytai atiteko vengrei Ildikó Enyedi už filmą „Kūnas ir siela“ („Testrőlés lélekről“), pasakojantį neįprastą dviejų sunkiai visuomenėje pritampančių, Budapešto skerdykloje dirbančių vienišių meilės istoriją. Šis filmas taip pat pelnė kino kritikų asociacijos FIPRESCI, Ekumeninės žiuri prizus ir „Berliner Morgenpost Readers“ apdovanojimą. Tai antras aukščiausią festivalio apdovanojimą pelnęs vengrų filmas po 1975 m. nugalėjusios Mártos Mészáros juostos „Įvaikinimas“ ir tik penktasis konkurso istorijoje „Auksinis lokys“, įteiktas režisierei moteriai. Lėtai slenkantis poetiškas filmas vis sugrąžina į žiaurią realybę, nuo kurios kartais net norėtųsi užsimerkti. Skerdyklos fone rutuliojama pagrindinių herojų meilės ir artumo paieškos istorija paliečia daugialypius žmonių žiaurumo ir gailesčio sluoksnius. Tai ne vieninteliai subtiliai įpinti žmonių ir gyvūnų santykių sluoksniai, atsiskleidžiantys filme, taikliai pavadintame „Kūnas ir siela“.

Santykis su gyvūnais svarbus ir „Sidabrinį lokį“ – Alfredo Bauerio prizą, skiriamą už naujų perspektyvų kino mene atvėrimą, – pelniusiame lenkų režisierės Agnieszkos Holland filme „Gulėti paslikam“ („Pokot“). Tik čia gyvūnų teisių tema labai aiški ir angažuota. Kūrėja juostą skambiai apibūdino kaip „anarchistinę-feministinę nusikaltimo istoriją su juodosios komedijos elementais“. Filmo herojė – į pensiją išėjusi anglų kalbos mokytoja Janina (Agnieszka Mandat). Ji atsiskyrusi gyvena kalnų kaimelyje Lenkijoje. Vieną dieną pradingsta moters šuo, po kurio laiko ji randa negyvą kaimyno kūną ir netrukus paslaptingai miršta daugiau vyrų. Visi jie buvo medžiotojai. Pirmą kartą trilerio žanrą išbandžiusi Holland neišlaiko kūrinio įtampos, palieka nuspėjamų siužeto posūkių, blankių personažų, ištęsia ir galiausiai pameta filmo pabaigą. Nors „Gulėti paslikam“ stringa, jį norisi pažiūrėti dar kartą. Paslėptų prasmių yra ir čia. Filmas kalba ne tik apie gyvūnų teises – gyvūnus galime laikyti marginalizuotų, nutildytų ir pažeidžiamiausių visuomenės narių metafora ir brėžti paraleles su Lenkijos realijomis.

Geriausiu režisieriumi paskelbto ir „Sidabriniu lokiu“ apdovanoto suomio Aki Kaurismäki filmai ne kartą rodyti Berlinalėje, bet į konkursinę programą pateko pirmąkart. „Kita vilties pusė“ sugrąžina į režisieriaus vaizduotės pasaulį, kuriame viskas pažįstama – pasakojimo būdas, archetipiški personažai, vizualinis stilius, aktorių vaidybos maniera ir patys aktoriai, humoras, spalvų paletė... Tai nėra išskirtinis filmas režisieriaus filmografijoje, jis toks pats geras, kaip buvę prieš tai, bet vienas geriausių Berlinalės konkursinėje programoje. Humanizmo poreikiu alsuojanti siro pabėgėlio ir jį priglausti nusprendusio restorano savininko istorija formuluoja aiškią žinutę – mes visi esame tokie patys, visi esame žmonės. „Kita vilties pusė“ – vienintelis konkursinės programos filmas, sukurtas 35 mm juostoje, jis kartu ir juokina, ir liūdina, žavi visų kino kalbos elementų darna. Tikiuosi, kad Kaurismäki nekalbėjo rimtai sakydamas, kad tai jo paskutinis filmas.

Chaotiškos Kongo sostinės Kinšasos naktiniuose baruose dainuojanti Felicitė (Véro Tshanda Beya Mputu) sužino, kad jos nepilnametis sūnus po avarijos atsidūrė ligoninėje. Vieniša mama, pamindama savo išdidumą, bando rasti pinigų operacijai. Toks lakoniškas filmo pristatymas visai neperteikia pulsuojančios režisieriaus Alaino Gomis filmo „Felicitė“ („Félicité“) atmosferos. Prancūzijoje gyvenantis, iš Senegalo kilęs Gomis apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu. Skaudi socialinė realybė filme perteikta neparyškintai ir nesutirštintai, ji natūraliai įsilieja į pasakojimą. Specialaus paminėjimo vertas operatorės Céline Bozon darbas ir grupės „The Kasaï Allstars“ kurtas muzikinis takelis – be šių paveikių sudedamųjų dalių filmas nebūtų toks jaudinantis. Felicitė yra stipri, į kompromisus nesileidžianti ir viską ištverti galinti moteris. Bet kai dėl pavėluotos operacijos sūnus netenka kojos, susvyruoja ir jos stiprybė. Išsigelbėjimo moteris ieško muzikoje. Žiūrėdamas filmą jauti ir karštį, ir klampumą, ir miesto ritmą. Puikios, tačiau nebūtinai filmui reikalingos ir nuo istorijos atitrūkusios sapno bei simfoninio orkestro scenos simbolizuoja santarvės su savimi svarbą.

„Sidabrinį lokį“ už geriausią scenarijų atsiėmė čiliečiai Sebastiánas Lelio ir Gonzalo Maza už filmą „Fantastiška moteris“ („Una mujer fantástica“). Čia apgalvota kiekviena detalė, spalva, suknelės fasonas ir kiekvienas veikėjų žodis. Vienoje pirmųjų tarsi „nupudruotų“ perdėm romantinių filmo scenų Marina apsikabinusi šoka su savo vyresniu mylimuoju tarp spalvotų restorano šviesų. Dar tą pačią naktį jis netikėtai mirs nuo aneurizmos, o Marinai teks susidurti su mylimojo šeima, jų priešiškumu ir netekties skausmu. Nuo filmo pradžios kino kamera pabrėžia Marinos moteriškumą. Vėliau sužinome, kad ji – translytė. Pamažu kamera ima pabrėžti vyriškus Marinos veido bruožus. Iš mylimojo šeimos vien tik neapykantą patirianti Marina užpuolama, jai lipnia juosta apraizgomas veidas – taip dar labiau pabrėžiamas šeimos netoleruojamas lyties dvylipumas. Filmas subtiliai prabyla apie translyčių asmenų diskriminacijos, teisių ir marginalizacijos problemas. Tačiau Marina filme gyvena laimingą, pilnavertį gyvenimą – tokių herojų kine trūksta.

Rumunų kinas nesiliauja stebinti puikiais filmais. Jauno režisieriaus Călino Peterio Netzero filmo „Ana, mano meile“ („Ana, mon amour“) montažo režisierė Dana Bunescu pelnė „Sidabrinį lokį“ už profesinį meistriškumą. Montažas – stipriausia filmo dalis. Tarp universitete susipažinusių Tomo ir Anos užsimezga meilės istorija. Aną kankina panikos priepuoliai, kuriuos tikriausiai sukėlė sudėtingi šeimos santykiai. Filmo veiksmas tęsiasi ne vienus metus, sugrįžtant ir vėl keliaujant po poros gyvenimo ir santykių etapus. Tomas uždirba pinigus, rūpinasi psichologiškai nestabilia žmona, parveža iš psichoterapijos seansų, nenori, kad ji viena su sūnumi išeitų iš namų. Praėjus kažkiek metų, Ana sėkmingai dirba, o bedarbis Tomas prižiūri jų vaiką. „Ana, mano meile“ – filmas apie priklausomybę ir kontrolę. Ši gana paprasta istorija įtikinamai ir emociškai paveikiai vaizduoja poros santykių detales ir virsmą.

Nustebino pagrindinės aktorės ir aktoriaus apdovanojimų nugalėtojai. Bandydama atspėti žiuri sprendimus, apie šiuos aktorius net nepagalvojau. Geriausia aktore tapo korėjietė Kim Min-hee, sukūrusi vaidmenį puikiame režisieriaus Hong Sangsoo filme „Naktį viena paplūdimyje“ („Bamui haebyun-eoseo honja“), geriausiu aktoriumi – Georgas Friedrichas, pagrindinį personažą įkūnijęs konkursinės programos nevertame vokiečių režisieriaus Thomaso Arslano filme „Rami naktis“ („Helle Nächte“).

Žiūrovų dėmesio nusipelnė portugalės Teresos Villaverde „Kolo“ („Colo“), kino Liu Jian animacija „Gražios dienos“ („Hao Ji Le“), britės Sally Potter „Vakarėlis“ („The Party“). Bet sprendimas į pagrindinį konkursą įtraukti klišių pilnus filmus – vokiečių Naujosios bangos klasiko Volkerio Schlöndorfo „Sugrįžimą į Montauką“ („Return to Montauk“), japono Sabu „Misterį Longą“ („Mr. Long“) ir amerikiečio Oreno Movermano „Vakarienę“ („The Dinner“) – pasirodė sunkiai suprantamas ir pateisinamas.

Berlynas – Vilnius