7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Faustas persotintos erotikos spindesy

Kristupas Antanaitis
Nr. 8 (1202), 2017-02-24
Teatras
„Faustas“, nuotr. A. Aleksandravičiaus
„Faustas“, nuotr. A. Aleksandravičiaus

„Didžiausias kūrinys vokiečių kalba“, „į „Faustą“ tilpo visa Europos istorija nuo Homero iki Gėtės“, „kūrinys, rašytas visą gyvenimą“. Tokiais epitetais apibūdinamas garsusis Johanno Wolfgango von Goethes šedevras. Ne veltui net trys kompozitoriai šią dramą pavertė opera. Pirmasis tai padarė prancūzų kompozitorius Hectoras Berliozas. Šokiruojanti ir neįprasta opera „Fausto pasmerkimas“ pirmųjų žiūrovų ovacijų susilaukė dar 1846 m. Paryžiaus „Opéra-Comique“ teatre. Kitas prancūzų kompozitorius – Charlesas Gounodas – savąjį penkių veiksmų monumentą pastatė 1859 m. Paryžiaus operoje „Théâtre Lyrique“. Po to sekė italų kompozitorius bei libretistas Arrigo Boito, jo operos „Mefistofelis“ premjera įvyko 1868 m. Milano teatre „La Scala“. Ir tik po daugiau kaip 40 metų prie šio nemirtingo veikalo grįžo vokiečių kompozitorius Ferruccio Busonis. Opera „Daktaras Faustas“ pasaulį išvydo 1925 m. Drezdeno „Sächsiches Staatstheater“. Visos operos, išskyrus Gounodo kūrinį, didelio pasisekimo taip ir nesusilaukė. Operos Meka vadinamas Niujorko „Metropolitan Opera“ teatras publikai yra pristatęs tris skirtingus spektaklius, kurių premjeros vyko viena po kitos – 1883 m. duris pravėręs Metropolitenas suskambo „Fausto“ garsais, po dviejų mėnesių įvyko „Mefistofelio“ premjera, o po trylikos metų prasidėjo ir „Fausto pasmerkimo“ era. Pastarasis spektaklis teatre šeimininkavo dar 2009–2010 metų sezone.

Nieko keisto, jog „Vilnius City Opera“ (VCO) įkūrimo dešimtmečio proga režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasirinko būtent „Faustą“ (premjera įvyko 2017 m. vasario 15 d.). Su seniai pažįstama komanda (scenografu Dicku Birdu, šviesų dailininku Peteriu Mumfordu, kostiumų dizaineriu Jonu Morrelliu) Didžiojoje Britanijoje gyvenanti lietuvė Vilniaus Kongresų rūmų scenoje pastatė „Bohemos“ laikus menančią operą – pirmą spektaklį, turintį baleto numerius. Juos padėjo sukurti prie komandos prisijungęs choreografas Johnas Rossas.

Operos veiksmas perkeltas į XIX amžiaus Paryžių. Spektaklio pradžioje publika išvydo juoda marška uždengtą sceną, kuriuos centre puikavosi senojo daktaro Fausto kabinetas, apkrautas knygomis, žvakėmis ir kitokiomis puikiai padarytomis smulkmenomis. Scenoje net ruseno židinys, šildantis senjorą, kuris sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Gražios ryto šlovinimo giesmės, skambančios iš užkulisuose dainuojančio choro. Puikusis lietuvio Edgaro Montvydo ir visai neseniai „Metropolitan“ operoje debiutavusio jaunojo solisto Diego Silva‘os kurtas Faustas publiką užbūrė įtaigiu nenoru gyventi ir nesugebėjimu džiaugtis. Šis į neviltį puolęs žmogus iškviečia Šėtoną – į sceną įžengia Almo Švilpos ir Tado Girininko kurtas spalvingiausias operos personažas – Mefistofelis. Nereikia nė kalbėti, koks skirtumas jautėsi tarp šių dviejų dainininkų. Visų pirma, Švilpa yra bosas-baritonas, o Girininkas – bosas. Vokietijoje gyvenantis ir į Lietuvą retkarčiais užsukantis Švilpa tiesiog tobulai perteikė tiek Goethes, tiek Gounodo kurtas emocijas, tačiau vietomis jautėsi, kad solistui šiek tiek trūksta žemų natų, reikėtų šiek tiek pažeminti balsą, jį truputį pritildyti. Girininkas žemąsias natas sudainavo puikiai, tačiau matėsi, jog vaidmenį kūrė ne kaip pagrindinis atlikėjas, bet kaip dublerio. Tokių emocijų, kokias perteikė Švilpa,  Girininkas nesugebėjo atkartoti.

Po Fausto ir Mefistofelio sudaryto pakto šviesos greičiu nukritusi uždanga atveria ištisą Paryžiaus gatvę, kurioje vaikšto pūstas sukneles vilkinčios damos, garbingi ponai ir... stilizuoti jaunuoliai, kurie talkino scenos darbininkams patys atsinešdami rekvizitą. Pusnuogiai vyrai plikomis kojomis ir apnuogintomis nugaromis vilkėjo aptemtus odinius, juodos spalvos drabužius. Salėje aiškiai girdėjosi šurmulys, publika pastebėjo ir apkalbėjo operos veiksmą dar labiau pagyvinusius jaunuolius.

Veiksmas pratęsiamas kabarete, kur Mefistofelio kupletai itin gražiai nutraukia Vagnerio, kurį dainavo Šarūnas Šapalas, monologą. Atlikęs savo numerį velnias išsitraukia falą ir iš jo ima pilstyti vyną susirinkusiems svečiams.

Ne itin sinchroniškas šokėjų pasirodymas pabaigė pirmąjį operos veiksmą, po kurio Paryžiaus centras ir šurmulys meistriškai virto jaukia senamiesčio gatvele su Marijos biustu, užkaltais gyvenamojo namo langais ir keliais prancūziškais užrašais. Toks įspūdingas ir greitas dekoracijų keitimas atvėrė vartus Fausto, Mefistofelio, Margaritos ir Zybelio meilės trikampio kūrimuisi ir atomazgai. Režisierė išradingai pažiūrėjo į Mefistofelio žodžius Zybeliui, jog šis negalės dovanoti Margaritai gėlių, kadangi jos nuvys. Zybeliui vos paėmus gėlių puokštę tenka ją išmesti, nes šaldytame azote pabuvojusi butaforija tiesiog ištirpsta rankose.

Ibelhauptaitė sėkmingai pasirinko dvi jaunas ir talentingas solistes Laną Kos ir Nathalie Manfrino, debiutavusias su „bohemiečiais“, pagrindiniam Margaritos vaidmens atlikimui. Puiki vaidyba, aiškus ir tikslus balso valdymas bei įsiklausymas į kolegas tikrai nemenkai prisidėjo prie „Fausto“ sėkmės. Dar dvi solistės, ypatingai nusipelniusios pagarbos, tai Jovita Vaškevičiūtė (Marta) ir Ieva Prudnikovaitė (Zybelis), mat visus penkis vakarus jos scenoje vaidino be dublerių pagalbos. Maža to, solistės labai talentingai atliko savo vaidmenis – Prudnikovaitė tiko jaunatviškam ir pamišusiam dėl meilės jaunuolio vaidmeniui, o Vaškevičiūtės šypsena bei puikavimasis iš karo grįžusiais ir laimėjusiais vyrais, kuriuos Marta pasitiko stovėdama balkone, nepaliko abejingų.

Antroji spektaklio dalis prasidėjo po ilgokos ir gan neįprastos „bohemiečiams“ pertraukos. Joje pamatėme Margaritos brolio Valentino (Laimonas Pautienius bei Bogdanas Baciu) ir Fausto, kuriam padėjo Mefistofelis, dvikovą. Baciu, Valentino arijoje parodęs savo balso galimybes, buvo vienintelis solistas, spektaklio metu iš žiūrovų sulaukęs šūksnio „bravo“ ir tokių gausių plojimų. Lyginat su Baciu, Pautienius nepasirodė taip stipriai, tačiau atlikėjo vaidyba buvo labai gerai atlikta. Emocijos, už sesers garbę ir teisybę degančios akys – šis solistas mus nustebina kiekviename VCO spektaklyje. Valentinui prakeikus seserį, jo mirties scena transformuojasi į katedrą. Tai bene įspūdingiausia spektaklio dalis – gyvi žmonės suformuoja šventųjų skulptūras, o šėtonas dalija Komuniją atgailaujantiems už savo nuodėmes. Po jo kojomis iš nevilties ir skausmo puolusi Margarita išgirsta, jog negali melstis ir prašyti Dievo pagalbos. Iškviesti tamsos tarnai išgąsdina besimeldžiančius ir publiką nukelia į Valpurgijų naktį. Suskambus muzikai šventųjų skulptūros atgyja, nusirengia nuogai iki apatinių ir pradeda atlikti ypač erotišką, net pornografijos elementų turintį baleto numerį. Šokėjai ištraukia iš stovo kryžių ir tempia jį ant nugaros, taip primindami Kristaus kryžiaus kelią. Vyksta tikra bei siautulinga orgija, kurią Mefistofelis stebi užsilipęs ant pakilos.

Režisierė operą pabaigia beprotnamyje, kuriame po Margaritos kūdikio nužudymo Faustas su Mefistofeliu nori ją išlaisvinti – nors ir kviečiama eiti kartu, Margarita nesutinka. Estetiškas šviesų žaidimas ir įspūdingas šioje scenoje skambantis choras nepalieka abejingų. Ibelhauptaitė geba chorą suvaldyti kaip minią, kuri, nors scenoje ir esti kaip pilka masė, tačiau atlieka ne ką mažesnius vaidmenis nei solistai. Pavyzdžiui, pirmajame veiksme, kalbantis Faustui ir Mefistofeliui, choristai-miestiečiai geria kavą, valgo pyragaičius, bučiuojasi, plepa, fotografuojasi ir t.t. Panašu, jog daugeliui žiūrovų miestiečiai net užgožia pagrindinius veikėjus. Didinga opera pareikalavo net dviejų chorų – Kauno valstybinio (vadovas. Petras Bingelis) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų suburto ansamblio (vadovas Artūras Dambrauskas).

Solistus ir chorą vietomis nustelbė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius. Galbūt todėl maestro pasirodymas scenoje sulaukė ne ką mažiau ovacijų nei solistų ar pačios režisierės.

Taigi dešimtmečio premjera tituluojamas „Faustas“ pranoko publikos lūkesčius ir suteikė nepaprastai didelį malonumą salėje sėdintiems žiūrovams. Tad belieka pasidžiaugti dar vienu Ibelhauptaitės kūdikiu ir palinkėti jam sėkmės bei klaidų taisymo artimiausiuose spektakliuose.

„Faustas“, nuotr. A. Aleksandravičiaus
„Faustas“, nuotr. A. Aleksandravičiaus