7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Politika, gyvūnai, humoras ir prasti filmai

Ieva Šukytė
Nr. 9 (1203), 2017-03-03
Kinas
„Ryškios naktys“
„Ryškios naktys“

Berlyno kino festivalis šiais metais pasiekė ribą, kai patys sau išsikasė per gilią duobę ir nebežino, kaip iš jos išlipti. Visiems viešai žinoma, kad Berlinalė yra politiškai angažuotas kino festivalis, kuriame filmai turi kalbėti aktualiomis socialinėmis ir politinėmis temomis. Visgi kai net su politika niekaip nesusijusio filmo „Traukinių žymėjimas 2“ (T2: Trainspotting, 2017) spaudos konferencijoje pradedama klausinėti apie prieš daugiau nei septynis mėnesius įvykusį „Brexit“ referendumą arba kai pirmieji britų aktoriaus Patricko Stewarto ištarti žodžiai yra apie tą pačią „britiškąją gėdą“ (nors klausimas niekaip nebuvo susijęs), festivalis pasiekia groteskišką būseną – visi tiesiog sėdi nuleidę galvas ir pradeda savęs klausti, ką jie čia veikia. Tą patį galima pasakyti ir apie pagrindinę konkursinę programą, iš kurios jau kuris laikas mažai tikimasi, todėl įdomesnių filmų bandoma ieškoti „Panoramos“ arba „Forumo“ programose. Tik prasidėjus Berlinalei buvo galima klausti, ką šie filmai veikia pagrindinėje konkursinėje programoje ir ar programos sudarytojai iš viso juos matė, ar rinkosi tik atsižvelgdami į kai kurių režisierių pavardės.

Tokius klausimus ypač sukėlė vokiečių Naujosios bangos režisieriaus Volkerio Schlöndorffo darbas „Sugrįžimas į Montauką“ (Rückkehr nach Montauk, 2017) – mano manymu, blogiausias programos kūrinys, atsidūręs joje tik dėl režisieriaus vardo. Filmas pradedamas rašytojo Maxo Zorno monologu, jo veidą rodant stambiu planu. Režisierius iš pradžių tarsi žada įdomų požiūrį į rašytojo gyvenimą, tačiau vėliau visas veiksmas išsivysto į lėkštuose filmuose pasikartojančius dialogus, tarp kurių atsiranda dirbtinos, kasdienei šnekai neįprastos pauzės, o patys aktoriai atrodo pasimetusios, nuo savo vaidmenų atitolusios ir su jais nesugebėjusios susigyventi vaikščiojančios šmėklos. Panašiai buvo galima jaustis žiūrint bendrą Vokietijos ir Norvegijos koprodukcijos filmą „Ryškios naktys“ (Helle Nächte, 2017), aktoriui Georgui Friedrichui pelniusiam „Sidabrinį lokį“ už geriausią vaidmenį. Režisierius Thomas Arslanas savo kūrinyje pasirenka analizuoti tėvo ir sūnaus nutrūkusius santykius bei bandymą atkurti bendrą ryšį. Abu veikėjai izoliuojami Norvegijos poliarinių dienų atokaitos šiaurėje, kur po ilgos pertraukos yra priversti vėl bendrauti. Tačiau ir čia filmo problema tampa silpnas scenarijus ir neaišku ką norinčia pasakyti režisūra. Filme „Ryškios naktys“ akis bado ir ne vietoje atsirandančios nuorodos į Andrejaus Tarkovskio kūrybą: vidury lauko deganti visiškai tuščia trobelė arba beveik filmo pabaigoje ilgai trunkantis kelio kadras, kuris išnyksta rusų režisieriui būdingame rūke. Šis, beje, minimalistinės muzikos fone paskendęs vienintelis meninis ir bent kiek kinematografiškas kadras yra geriausia filmo vieta, nors ir yra visiškas kūrinio svetimkūnis, neaišku kokiais būdais atsiradęs režisieriaus vaizduotėje.

Gamta ir gyvūnai, kaip ir kituose keliuose konkursinės programos filmuose, svarbų  vaidmenį atliko lenkų režisierės Agnieszkos Holland filme „Gulėti paslikam“ (Pokot, 2017), dėl kurio kritikai pasidalino į dvi stovyklas. Vieni teigė, kad tai yra nuostabus filmas, laužantis kino taisykles, kiti manė, kad kūrinys programoje atsidūrė tik dėl Holland pavardės. Palaikydama antrąją pusę, bandžiau suvokti, ką savo filmu norėjo pasakyti režisierė, apdovanojimų spaudos konferencijoje taip tvirtai sakydama, kad žmonės bijo eksperimentuoti kino kalba. Filmas prasideda kaip už gyvūnų teises kovojančios moters istorija ir greitai pasikeičia į nepaaiškinamų žmogžudysčių seriją. Mažame Lenkijos miestelyje prie Čekijos sienos netrūksta klišinių veikėjų – nelabai protingo gaujos vado, į kurio darbelius būtinai bus įsivėlęs ir meras, ir policininkas, o kur dar epilepsijos priepuolius kenčiantis policijoje dirbantis programuotojas, iš pirmo žvilgsnio įsimylintis jauną pardavėją ir vienu mygtuku sugebantis visame mieste išjungti elektrą. Pradžioje nuoseklus filmas pavirsta į chaosą, kuriame vyrauja astrologiniai mėnulio ženklai, laukinių gyvūnų pėdutės ir sprogimai.

Laukiniai elniai, kaip dvi vienišos sielos, pasirodo „Auksinio lokio“ nugalėtojos, vengrų režisierės Ildikó Enyedi filme „Apie kūną ir sielą“ (Testről és lélekről, 2017). Budapešte esančios skerdyklos aplinkoje du darbuotojai bando atrasti vienas kitas, tačiau baimė, svetimumo jausmas stabdo jų ryšį. Režisierė nenaudodama romantiniams filmams būdingų klišių, kuria savotiško humoro interpretaciją. Skirtingai nei Akio Kaurismäkio „Kita vilties pusė“ (Toivon tuolla puolen, 2017), politinėmis temomis nerėkiantis I. Enyedi darbas komisijos žiūri pirmininko Paulo Verhoeveno verdiktu tapo geriausiu metu filmu, taip sulaužydamas Berlinalės nerašytą tradiciją apdovanoti politiškai aktualų kūrinį. Po sausakimšos spaudos konferencijos laikytas festivalio favoritu A. Kaurismäkio filmas vartoja visus autoriui būdingus atributus: šaltai mėlynos spalvos koloritą, sovietmečiu atsiduodantį interjerą, benamius, absurdą ir suomišką humorą. Režisierius, kitaip nei dauguma kitų kūrėjų, pasakojančių pabėgėlių istorijas, į situaciją žvelgia su humoru, per daug nedramatizuodamas Europoje esančios situacijos. Tačiau tai, kad filme vyrauja pabėgėlių tema tuo pačiu neleidžia atsikratyti nuomonės, kad Kaurismäkis, kaip ir dauguma šiuo metu kuriančių režisierių, negali pabėgti nuo festivaliuose puikiai veikiančių temų, kurios dažnai suminkština žiūri širdis.

Apie kitokią politiką kalba britų režisierės Sally Potter filmas „Vakarėlis“ (The Party, 2017). Anglų kalboje filmo pavadinimas turi kelias reikšmes – vakarėlio ir politinės partijos, todėl juo Potter gudriai apjungia kūrinio temą. Kamerinėje skaitmenine kamera nespalvotai nufilmuotoje komedijoje veikėjai uždaromi vienoje patalpoje – Janet ir jos vyro namuose, kur artimiausi draugai susirenka jos pasveikinti su naujuoju sveikatos ministrės postu. Ramiu draugų pasisėdėjimu turėjęs būti vakaras greitai virsta į dramų virtinę, kur absurdiško humoro situacijoje išryškėja Anglijos socialinės ir politinės problemos. Tačiau skirtingai nei „Kitoje vilties pusėje“ jos atvirai nebado akių ir leidžia į istoriją pažiūrėti iš skirtingų prizmių. Teatrališką aktorių vaidybą sustiprina stambūs planai, išryškinantys jų veido mimikas, o visa namų aplinka leidžia kūrinį paversti vienos dalies teatro spektakliu.

Kamerine drama turėjusį būti Oreno Movermano filmą „Vakarienė“ (The Dinner, 2017), greitai nurašiau į „Sugrįžimo į Montauką“ ir „Ryškių naktų“ sąrašą. Keturi šeimos nariai, susirinkę prabangiame restorane priemiestyje, bando spręsti skaudžias praeities problemas, tačiau niekaip negali priimti vieningo sprendimo. Kūrinys perspaustas nereikalingomis praeities scenomis, todėl negali dvi valandas išlaikyti žiūrovo dėmesio – kartais jose pasimeta loginis ryšys. Nors filmas galėjo būti stipriu aktorių ansamblio pasirodymu, režisierius neišpildė istorijos, ją prikišdamas nereikalingos informacijos ir dirbtinės įtampos, kuri maždaug filmo viduryje dingsta, o sugrįžta tik pačioje pabaigoje.

Nors ir kalbantis LGBT tema, tačiau ja per daug neangažuojantis Čilės režisierius Sebastiánas Lelio po kelių metų pertraukos į Berlinalę sugrįžta su „Fantastiška moterimi“ (Una mujer fantástica, 2017), man tapusiu geriausiu konkursinės programos filmu. Neteisingai „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų apdovanotas filmas turėjo sužibėti geriausios aktorės arba geriausio režisieriaus/ didžiojo žiūri prizo kategorijose. Kūrinio stipriausia vieta ir buvo translytės aktorės Danielos Vegos ir režisieriaus S. Lelio jungtis, kurie itin gerai vienas kitą suprato. Kiek almadovariška estetika ir pasakojimo būdu padengtas filmas dėmesį sutelkia į Marinos (D. Vega), ką tik netekusios mylimo vyro, gyvenimą. Režisierius tik kūrinio eigoje atskleidžia, kad veikėja yra translytė moteris, taip paaiškindamas vyro artimųjų ir kitų žmonių priešiškumą.

Kiekvienais metais vis silpnėjanti pagrindinė konkursinė programa susiduria su problema – ji nebepajėgi patraukti kritikų ir žiūrovų dėmesio. Visur persekiojantys „Brexit“ ir Donaldo Trumpo politikos šešėliai šiuos metus pavertė itin skausmingai politiškais. Nors pagrindinėje programoje  atsidūrė palyginti daug komedijų, jos nepadėjo išgydyti gripu susirgusios Berlinalės. Dauguma lankytojų bandė gydytis ieškodami vaistų kitose programose. „Panorama“ šiais metais čiaudėjo tokiais holivudiškais filmais kaip „Modi“ (Maudi, 2017) ar „Prarastas miestas Z“ (The Lost City of Z, 2017), o tik jos specialioje programoje sužibęs Eduardo Casanovos „Pieles“ (2017) suteikė mažą viltį festivaliui iki kitų metų pasveikti.

„Ryškios naktys“
„Ryškios naktys“
„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“
„Prarastas miestas Z“
„Prarastas miestas Z“
„Apie kūną ir sielą“
„Apie kūną ir sielą“
„Modi“
„Modi“
„Fantastiška moteris“
„Fantastiška moteris“
„Gulėti paslikam“
„Gulėti paslikam“
„Sugrįžimas į Montauką“
„Sugrįžimas į Montauką“
„Pieles“
„Pieles“
„Vakarienė“
„Vakarienė“
„Vakarėlis“
„Vakarėlis“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“