Vinilas išgyvena savo renesansą. Tarsi feniksas pakilęs iš pelenų jis sklendžia per Lietuvos populiariosios muzikos padangę. Ypač akivaizdi ir apčiuopiama jo apraiška pasirodė ir 18-toje Vilniaus knygų mugėje. Vos įėjus į Lietuvos gretutinių teisių asociacijos „AGATA" organizuojamą Muzikos salę buvo galima pastebėti vieną labai ryškų reiškinį – vinilo plokštelės karaliavo prekyboje. O ką jau kalbėti apie tai, kad jauni atlikėjai mugės metu pristatė savo albumų vinilines versijas!
![]() |
Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į sostinę buvo atvežęs Augusto Strindbergo „Tėvą“ (rež. Māra Ķimele), o Jaunimo teatre netrukus po to įvyko Henriko Ibseno dramos „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas) premjera. Pažiūrėjusi šiuos spektaklius abu įsidėjau į tą pačią atminties dėžutę. Nors pirmasis paliko neblogą įspūdį, o antrasis greičiau nuvylė, abu paskatino stabtelėti ir susimąstyti apie tradicinį teatrą Lietuvoje.
Koks teatras šiandien mūsų šalyje tradicinis? Jeigu atliktume žiūrovų apklausą, tikiu, atsakymų būtų įvairių. Įtariu, kad žodžių „tradicinis teatras“ supratimas labai priklauso nuo to, kokius spektaklius kiekvienas esame iki tol matę ir iš kokių pozicijų tą „tradiciškumą“ vertiname.
![]() | ![]() |
Gyveno kartą sovietų Lietuvoje mergaitė Emilija. Pokario metais jos akyse tėvus nužudė enkavedistai, bet užaugusi Emilija įgyvendino savo svajonę. Ji tapo aktore. Baigusi Konservatoriją mergina gavo paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Tik atvykusi į Kauną, Laisvės alėjoje ji pateko į demonstraciją. Pabučiuota barzdočiaus ir nespėjusi susigaudyti Emilija atsidūrė KGB rūsiuose, kur ją užsipuolė tardytojas Leonas. Jam rūpėjo sužinoti, iš kur mergina turi seną sąsiuvinį su eilėraščiais apie laisvę. Nuo šios akimirkos Leonas persekios Emiliją kiekviename žingsnyje: seks, tardys, veš į psichiatrinę parodyti išprotėjusį poetą – buvusį rezistentą.
Teatre Emilija pamils maištingą režisierių patriotą (tą patį, kuris pabučiavo per demonstraciją), šis jai paskirs kovotojos už laisvę Emilijos Pliaterytės vaidmenį. Tačiau žiaurūs cenzoriai norės uždrausti spektaklį, kalbantį apie kraujais patvinusią pavergtą Lietuvą. Emilijos istorija baigsis nors ir dviprasmiškai, bet laimingai – mergina suvaidins Pliaterytę, mes teatrą, sužinos tiesą apie Leoną ir išvyks paskui mylimąjį į Sibiro platybes.
![]() |
Tik pasibaigus knygų savaitgaliui, vilniečiai pradeda ruoštis dar vienai šventei – Kaziuko mugei. Vieni su panieka ir keiksnodami nepatogumus, kiti – džiaugsmingai planuodami susitikimus ir pirkinius. Tiek vieniems, tiek kitiems skubu priminti, kad galerijos – puiki vieta pailsėti nuo šurmulio. Praeitą savaitę mieste atsidarė trys nedidelės, bet dėmesio vertos parodos.
![]() |
Rašydama apie šių metų Berlinalę Dovilė Grigaliūnaitė klausė, ar kinas gali keisti visuomenę? Vis dėlto, norėtume to ar ne, kinas tai daro jau seniai ir gana sėkmingai. Juk sunku atskirti, kas ką labiau veikia: tikrovė, pavyzdžiui, holivudinį kiną, ar atvirkščiai. Kinas, kaip masinės kultūros dalis, išgalvoja mūsų geismus ir jų kryptis, iš esmės steigia pačią tikrovę, jos suvokimą. Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs chrestomatinę istoriją apie Errolo Morriso filmą „Plonytė mėlyna linija“ (1988). Filmas padėjo išteisinti Randallą D. Adamsą, kuris 1976 m. buvo neteisingai apkaltintas žmogžudyste ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. „Plonytės mėlynos linijos“ pavyzdys gal ir neiliustruoja teiginio apie kino galią keisti visuomenę, tačiau iškalbingai rodo tiesioginę kino įtaką tikrovei ir žmonių likimams.
Morriso, kuris prieš pradėdamas kino režisieriaus karjerą dirbo privačiu detektyvu, ir Gianfranco Rosi kino strategijos išties skiriasi. Morrisui dokumentinis kinas – tai detektyvinis tyrimas tiesiogine to žodžio prasme, jo filmai dažniausiai kalba apie didžiąją JAV politiką. Rosi galima pavadinti poetinės dokumentikos atstovu (bent turint omenyje paskutinius režisieriaus filmus), jis akylas ir subtilus tikrovės, žmonių, smulkių jų kasdienybės judesių stebėtojas. Ne veltui režisierius interviu ne kartą yra sakęs, kad kuriant filmą jam didžiausia investicija – laikas (pavyzdžiui, „Žemiau jūros lygio“ Rosi filmavo penkerius metus), nes tai vienintelis būdas įžengti į žmonių gyvenimą, užmegzti artimą santykį su filmų veikėjais, erdve.
![]() |
Vasario 26-osios vakarą „Vaidilos“ teatre Vilniuje turėjome progos pasiklausyti pianisto Jurgio Aleknavičiaus rečitalio. Koncerto paantraštė byloja, jog pianistas priklauso jaunajai kartai: „Jaunieji „Vaidilos klasikos“ talentai“. Visai neseniai po ta pačia antrašte grojo ir kitas jaunas talentas Ignas Maknickas, nors ir negalėtume šių dviejų atlikėjų priskirti vienai kartai – juos skiria visas dešimtmetis. Norėčiau pastebėti, kad kartais „Vaidilos“ teatre vykstantiems koncertams priskiriamos ir „sparnuotos“ antraštės (bent jau tokį įspūdį leido susidaryti 2016 m. rudens – žiemos sezono renginių pavadinimai), tačiau šio, 2017 m. žiemos – pavasario sezono koncertų pavadinimai kiek kuklesni, tad ir Jurgio Aleknavičiaus solinis rečitalis pavadintas nepretenzingai.
![]() | ![]() | ![]() |
Kovo 11-oji – kiekvienam lietuviui ypatinga, ilgus dešimtmečius lauktos Nepriklausomybės ženklu pažymėta diena. Šia proga visoje šalyje skambės daug šventinių kalbų, posmų, aukštinančių mūsų tautą bei jos istoriją, o Lietuvos nacionalinė filharmonija pakvies šventę pasitikti aidint darnių Kauno valstybinio choro dainininkų balsų atliekamai lietuviškai dainai.
Lordas Yehudi Menuhinas Kauno chorą yra pavadinęs aukščiausio lygio kolektyvu. Lietuvoje ir užsienyje gerai žinomas stambios formos pasaulinės klasikos šedevrų atlikimais, choras nemažiau garsus ir lietuvių muzikos puoselėjimu bei sklaida. Ypatingą vietą kolektyvo repertuare bei diskografijoje užima Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Vlado Švedo, Broniaus Kutavičiaus ir jaunesnės kartos lietuvių autorių chorinės muzikos kūriniai.
![]() |
Lina Albrikienė ir Ida Divinzenz projekte „Pasirodymas ir atsitraukimas“ gilinasi į ideologijos kaip (ne)susitarimo temą. Kalbant dar tiksliau – kaip tam tikra informacija veikia ideologiniame fone, veikia patį foną, jį kuria ir kartu yra jo dalimi. Taip pat menininkės domisi, kaip vadinamasis istorinis pasakojimas kinta bėgant laikui – kaip informacija tampa „istorija“, kartu kaip istorija transformuoja, naikina, atgaivina, perkuria informaciją.
Ida Divinzenz tiria aktyvaus istorinio-ideologinio pasakojimo konstravimo, kartu jo (per)kūrimo mechanizmus. Jos „meninio tyrimo“ ašimi tampa dviejų Paryžiaus muziejų – Quai Branly muziejus (Musée du Quai Branly) ir Nacionalinio imigracijos istorijos muziejaus (Musée National de l’Histoir de l’Immigration) – istorinis-ideologinis pasakojimas. Quai Branly muziejuje saugomos Afrikos, Okeanijos ir Amerikos senojo meno pavyzdžiai, o Nacionalinio imigracijos istorijos muziejaus ekspozicijos skirtos imigracijos į Prancūziją istorijai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Vilniaus knygų mugėje vyko kultūrinio žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ inicijuota diskusija apie kultūrinės spaudos misiją. „Kokią prasmę kultūrinis žurnalas šiandien turi Lietuvoje?“ – klausė diskusijos moderatorius, filosofas Vytautas Ališauskas. Apie tai kalbėjosi literatūros kritikė Jūratė Čerškutė, dailininkas Vaidotas Žukas ir rašytojas ir vertėjas Antanas Gailius. Dalijamės diskusijos santrauka.
![]() |
2017-ieji kompozitoriui Arvydui Malciui – nepaprasti. Jie paženklinti brandžia jubiliejine sukaktimi, išskirtinai jo kūrybai skirta armėnų kompozitoriaus ir muzikologo Michailo Kokžajevo parašyta monografija „Dešimt Arvydo Malcio kūrybos pakopų“ (išleista Maskvoje), būsima kompaktine plokštele „Lemties ženklai“, kurioje bus pristatoma kompozitoriaus muzika simfoniniam orkestrui, naujų kūrinių premjeromis ir autoriniais koncertais. Pirmasis jų Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko vasario 24 d., praėjus vos porai dienų po 60-osios A. Malcio gimimo sukakties. Jaukioje Šv. Kotrynos bažnyčios aplinkoje kompozitoriaus muzikos pasaulį dabartiniame laike profesionaliai ir jautriai atskleidė Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Donato Katkaus, ir svečiai – solistai Bogdana Pivnenko (smuikas, Ukraina), Hartmutas Rohde (altas, Vokietija) ir Vytautas Giedraitis (klarnetas, Lietuva).