7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Legendiniam vilniečiui

Projektas „Hommage à Heifetz“ ir Gidono Kremerio jubiliejinis koncertas

Živilė Ramoškaitė
Nr. 8 (1202), 2017-02-24
Muzika
Justina Auškelytė, dirigentas Modestas Barkauskas, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. M. Mikulėno nuotr.
Justina Auškelytė, dirigentas Modestas Barkauskas, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. M. Mikulėno nuotr.

Šįsyk jau turėjo nelikti sostinės gyventojo, kuris nežinotų pasaulinio garso smuiko legendos Jaschos Heifetzo vardo. Jį vis kartojo radijas ir televizija, jis mirgėjo ant sostinės reklamos stulpų, jį galėjai pamatyti pačioje miesto širdyje esančioje Totorių gatvėje prie namo, kuriame įsikūręs vienintelis Vilniuje natų knygynas (oficialus pavadinimas Viešoji įstaiga „Natų knygynas“). Šis knygynas tapo beveik visą vasario mėnesį vykusio projekto „Hommage à Heifetz“ organizatoriumi ir vykdytoju. Pagrindinis projekto tikslas – surengti Penktąjį tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą. Bet ne tik tai. Kartu siekta prisiminti patį smuikininką, kaip vieną iš litvakų, padiskutuoti apie jų indėlį į Lietuvos kultūrą, įdėmiau pažvelgti į litvakų kultūros paveldą, integruoti jį į šiandienos kultūrinę sąmonę.

 

2001-aisiais Vilniuje minint Jaschos Heifetzo (1901–1987) šimtmetį buvo surengtos Smuiko dienos ir pirmasis tarptautinis konkursas, sulaukęs didelio muzikų ir visuomenės dėmesio. Nors pirmasis konkursas buvo palyginti kuklus, jis tikrai pavyko. Visiems jo rengėjams ir prijaučiantiems tada tapo visiškai aišku, kad Jaschos Heifetzo vardas turi visam laikui sugrįžti į Vilnių, kad padėtų plėsti tarptautinius smuiko meno atstovų ryšius ir skatintų jaunųjų Lietuvos smuikininkų profesinį ir meninį augimą. Šiomis dienomis, prabėgus šešiolikai metų, vyksta jau Penktasis konkursas. Palyginus su pirmuoju jį galima pavadinti grandioziniu, sutraukusiu didžiulį būrį užsienio šalių atlikėjų. Visi jie puikiai žino, kodėl atvyko būtent į Vilnių, kas sieja Heifetzą su šiuo miestu. Pasivaikščioję po Vilniaus senamiestį jie galėjo pabūti prie namo, kuriame Heifetzas praleido savo vaikystę (šviesaus atminimo profesoriaus Sauliaus Sondeckio liudijimu, tai dabartinės Maironio gatvės 27 namas), taip pat stabtelėti prie Vilniaus gatvės 25 numeriu pažymėto pastato, ant kurio sienos kabo memorialinė lenta, skelbianti, kad Jascha Heifetzas mokėsi čia veikusioje muzikos mokykloje... Vos ne kasdien man tenka žingsniuoti Vilniaus gatve ir nudžiungu pamačiusi prie šios lentos sustojusius turistus. Tai visai konkretus Heifetzo gyvenimo ir muzikos mokymosi ištakų Vilniuje liudijimas! Beje, už tai, kad memorialinė lenta kabo, reikia dėkoti Muzikų rėmimo fondo direktorei Liucijai Stulgienei, pasirūpinusiai jos atsiradimu.

 

Projektas „Hommage à Heifetz“ prasidėjo vasario 2 d. (tikrąją smuikininko gimimo dieną) LDK Valdovų rūmuose surengtu iškilmingu koncertu „Prisimenant Jaschą Heifetzą“. Koncerte buvo oficialių kalbų, jį sveikino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Heifetzo vaikystę Vilniuje priminė profesorius Jurgis Dvarionas. Publika pralinksmėjo išgirdusi pasakojimą apie nepaprastą būsimo virtuozo muzikinę klausą, kai jis, visai mažas kūdikis, išgirdęs tėvą smuiku grojant „falšyvai“, protestuodavo klykdamas.

Šiame koncerte skambėjo Heifetzo repertuaro kūriniai, kuriuos atliko keturi įvairių EMCY (Europos jaunimo muzikos konkursų sąjunga) konkursų laureatai. Tai Justina Auškelytė, Jingzhi Zhang iš Kinijos, Johanas Dalene iš Švedijos ir Mayumi Kanagawa iš Japonijos. Solistams pritarė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas Donatas Katkus), diriguojamas Modesto Barkausko. Koncertą pradėjo šviesus Wolfgango Amadeus Mozarto Ketvirtasis koncertas D-dur, Nr. 4, jį labai nuotaikingai pagriežė šešiolikmetė J. Zhang, dėmesį patraukusi nuoširdžiu ir tiksliu muzikavimu, darniu ansambliu su orkestru. Jaunoji smuikininkė įsiminė pernykščiame X tarptautiniame Balio Dvariono pianistų ir smuikininkų konkurse, virtuoziniais gebėjimais ir temperamentu nurungusi visus bendraamžius ir laimėjusi Grand Prix.

 

Justina Auškelytė, greta kitų konkursų laurų, yra III tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso II premijos laureatė. Profesoriaus J. Dvariono auklėtinė studijavo ir pas įvairius užsienio profesorius, o 2015 m. Niujorko Juilliardo mokykloje įgijo muzikos magistro laipsnį. Dabar smuikininkė yra J. Dvariono klasės asistentė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jos su orkestru atlikta Ernesto Chaussono „Poema“ įsiminė turtinga emocijų raiška, gyvybinga ir jaudinančia muzikos tėkme. Melancholija alsuojantys pianissimo epizodai ir gaivališki dramatiniai proveržiai, virtuoziški pasažai ir jausmingos replikos pakluso smuikininkės valiai. M. Barkauskas su orkestru itin tiksliai reagavo į kiekvieną solistės smuiko virpesį.

 

Trečiasis vakaro solistas, 2000-aisiais gimęs švedas Johanas Dalene tapo netikėtu atradimu. Muzikine energija trykštantis jaunuolis turi išties individualų santykį su muzika. Jo griežimas man priminė free džiazą, spontanišką, gal kiek agresyvų, nukreiptą tiesiai į klausytoją. Tačiau jis „šaudė“ į mus ne tik muzikos garsais, bet ir energingais žvilgsniais, sakyčiau, gana mįslinga išraiška. Įdomiausia, kad tai visai netrikdė preciziško ir techniškai tikslaus jo grojimo. Smuikininko atlikta norvegų kompozitoriaus Christiano Sindingo (1856–1941) trijų dalių Siuita suskambėjo labai gaiviai. Šis jaunuolis pernai laimėjo III J. Menuhino konkurso Londone premiją.  

 

Vakarą užbaigė praėjusio IV tarptautinio Jaschos Heifetzo konkurso pirmosios premijos laureatė Mayumi Kanagawa. Po tvirtai atmintyje užsifiksavusio jos pasirodymo konkurse ji jau koncertavo Vilniuje ir Kaune – su Nacionaliniu simfoniniu orkestru tiesiog meistriškai atliko Maxo Brucho Pirmąjį koncertą g-moll. Dabar į Vilnių Kanagawa atvyko iš Berlyno, kur studijuoja Hannso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje pas profesorių Kolją Blacherį. Valdovų rūmuose ji pateikė du smuiko aukso fondo kūrinius: Camille’o Saint-Saënso „Habanerą“ bei Introdukciją ir Rondo capriccioso, o pabaigai – Manuelio Ponce–Jaschos Heifetzo „Estrellitą“. Klausydamasi išpuoselėto šios smuikininkės griežimo, kai viskas idealiai suskamba, niekas nepraslysta bet kaip, kai techninės priemonės yra iš tiesų tik priemonės, o ne tikslas demonstruoti savo tobulumą, pagalvojau apie didįjį perfekcionistą Heifetzą. Ir jis, nors labai trumpam, išniro iš nebūties – skambant M. Kanagawos atliekamai svajingajai „Estrellitai“, ekrane pasirodė  trumpučiai trūkinėjantys kino kadrai su paties smuiko mago figūra (šio sumanymo autorė Lina Albrikienė). Taip norėjosi matyti jo daugiau ir ilgiau!

 

Vasario 9 d. projektas „Hommage à Heifetz“ tęsėsi Jaschos Heifetzo salėje (Pylimo gatvėje), kur vyko diskusija „XIX–XX a. Vilnius ir litvakų kultūra“. Apie litvakų kultūros ištakas ir reikšmę lietuvių kultūrai kalbėjo Faina Kukliansky, muzikos profesoriai Jurgis Dvarionas, Leonidas Melnikas, Donatas Katkus, medicinos profesorius Eugenijus Laurinaitis, litvakų kultūros tyrinėtoja Larisa Lempert. Visi jie suminėjo daugybę garsių vilniečių pavardžių, kurių dauguma plačiajai visuomenei dar vis nėra žinomos. Kai kurie, panašiai kaip Heifetzas, didžiąją gyvenimo dalį praleido užsienyje ir tapo visame pasaulyje žinomais savų sričių specialistais bei menininkais. L. Melnikas ypač šiltai pasakojo apie pianistą Leopoldą Godowskį, stygininkus brolius Schneiderius, smuikininką S. Bernšteiną, S. Sondeckiui parodžiusį Heifetzo gimtąjį namą Vilniuje. Prisimintos ir Lietuvos muzikinei kultūrai itin nusipelniusios Hofmeklerių, Stupelių, Pomerancų ir kt. šeimos. Kadangi muzikos kalba – universali, artimiausios sąsajos su lietuvių kultūra reiškėsi būtent šioje plotmėje. D. Katkus priminė žydų muzikantų įtaką orkestrinio meno raidai nuo pat Valstybės operos pradžios, kai orkestro daugumą sudarė muzikantai žydai. Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau knygų, supažindinančių su įvairiomis litvakų kultūros apraiškomis. Vakaro pradžioje skambėjo muzika, atliekama Boriso Traubo, Valentino Kaplūno ir Leonido Melniko fortepijoninio trio „Musica camerata Baltica“. Skambant Boriso Borisovo pjesei, netiesiogiai buvo prisimintas šis neseniai Amerikoje miręs vilnietis – pianistas ir kompozitorius, daug metų dėstęs Muzikos ir teatro akademijoje.

 

Dar vienas iškilus projekto „Hommage à Heifetz“ renginys – ilgai lauktas Gidono Kremerio ir orkestro „Kremerata Baltica“ koncertas, įvykęs vasario 18 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Kremerio 70-mečiui ir orkestro 20-mečiui skirtas vakaras, kaip ir dera, buvo gaubiamas šventinės nuotaikos: sveikinimai, gėlių puokštės, audringi aplodismentai, o gale – ovacijos visai publikai pašokus nuo kėdžių. Lietuvos kultūros ministrė įteikė garbingiausią Kultūros ministerijos apdovanojimą – aukso žvaigždę „Nešk savo šviesą ir tikėk“, garbųjį maestro sveikino specialiai iš Rygos atvykusi Latvijos kultūros ministrė Dace Melbārde. Vis dėlto koncerto programa nebuvo grįsta vien tik linksmybėmis. Pirmoje koncerto dalyje skambėjusi muzika pareikalavo nemenko publikos susikaupimo ir dėmesio. Pradžioje smuikininkė Agata Daraškaitė įtaigiai ir meniškai atliko Anatolijaus Šenderovo pjesę „Cantus in memoriam Jascha Heifetz“. Ji sukurta jau mano minėtam, 2001 m. vykusiam pirmajam Heifetzo konkursui. Nedidelis kūrinėlis be žodžių pasakoja apie litvaką muzikantą, kurio gyvenimo kelias buvo kupinas ne vien meninių viršukalnių, bet ir žmogiškos kančios, skausmo...

 

Po šių apmąstymų nuosekliai pereita prie kažkiek giminingo turinio Mieczysławo Weinbergo (1919–1996) Kamerinės simfonijos Nr. 4. Tai paskutinė kompozitoriaus simfonija ir apskritai paskutinis jo kūrinys, pažymėtas 153 opusu. Vilniuje jis suskambėjo pirmąsyk. Sakyčiau, sunkus, sudėtingas veikalas, skirtas styginių orkestrui ir klarnetui solo, kuriame rutuliojamas gana niūrus muzikinis naratyvas, neleidžiantis nė minutei atsipalaiduoti. Klarnetininkas Mate Bekavacas savo solinę partiją grojo pavyzdingai raiškiai, suteikė jai beveik apčiuopiamo vaizdingumo. Orkestras vietomis atitarė, vietomis ginčijosi su solistu, pakildamas iki drastiškų dramatinių gaidų. Sudėtingą partitūrą muzikantai perskaitė be dirigento, bet jo funkcija dėl to neišnyko. Nepriekaištingai šį darbą atliko orkestro koncertmeisteris Džeraldas Bidva, kaskart mane stebinantis savo daugiafunkcionalumu. Juk diriguodamas galva ir visu kūnu, jis tuo pačiu metu groja labai nelengvą pirmojo smuiko partiją, ir groja su meistro užmoju, polėkiu ir virtuoziškumu! Bravo Džeraldui ir bravo orkestrui, jaučiančiam vienas kito petį ir alsavimą!

 

Antra vakaro dalis perėjo į šviesesnę tonaciją, leidžiančią publikai atsikvėpti. Philipo Glasso „Orfėjo siuita“ (aranžuota Paulio Barneso ir Andrejaus Puškariovo) – ne geriausias šio autoriaus kūrinys, tačiau atliekamas Gidono Kremerio ir „Kremeratos“ jis įgavo savotišką žaismingo muzikinio nuotykio statusą. Siuita prasideda kavinėje, baigiasi Orfėjo miegamajame. Maestro neseniai išsitarė, kad jam patinka nuotykiai. Kaip tik tai prisiminiau, skambant šiam kūriniui. Solo smuiko ir pirmosios orkestro violončelės pokalbis leistų spėlioti, kodėl šis opusas figūruoja šventinio koncerto programoje, bet geriau čia padėsiu tašką. Paskutinis programos numeris – Astoro Piazzollos „Buenos Airių metų laikai“ – neblėstantis orkestro repertuaro hitas, visuomet sukeliantis didžiausią publikos emocijų audrą. Šįsyk kūrinys buvo grojamas itin spalvingai, ieškant kuo įvairesnių styginių spalvų, o G. Kremerio smuiko solo kalbėjo, dainavo, niūniavo, pyko, niršo, girgždėjo, švilpė... Kiek ir ką maestro su „Kremerata“ begrotų – klausytis įdomu. Bisui buvo pažerta muzikinių pokštų, pradedant Michailo Pletniovo Šveicarijoje sukurta humoreska „Perkopus Weinbergo kalną“ (tai žodžių žaismas, bet, rodos, toks kalnas iš tiesų Šveicarijoje yra), kai po neaiškių, desperatiškų smuiko girgždesių įstoja orkestras ir suskamba liaudiška šveicariška polkutė. Po jos buvo žaismingai pagrotos „Happy Birthday to you“ variacijos. Man taip pat norisi sušukti „Su gimimo diena!“ ir „Ilgiausių metų!“ 

 

Su Heifetzo vardu susiję renginiai tuo nesibaigė. Plačiau apie konkursą, kurio vertinimo komisijai vadovavo Gidonas Kremeris, skaitykite kitame numeryje.

Justina Auškelytė, dirigentas Modestas Barkauskas, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. M. Mikulėno nuotr.
Justina Auškelytė, dirigentas Modestas Barkauskas, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. M. Mikulėno nuotr.
Mayumi Kanagawa, dirigentas Modestas Barkauskas, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. M. Mikulėno nuotr.
Mayumi Kanagawa, dirigentas Modestas Barkauskas, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. M. Mikulėno nuotr.
Gidonas Kremeris ir „Kremerata“
Gidonas Kremeris ir „Kremerata“
Gidonas Kremeris ir „Kremerata“
Gidonas Kremeris ir „Kremerata“
Džeraldas Bidva, Mate Bekavacas ir „Kremerata“
Džeraldas Bidva, Mate Bekavacas ir „Kremerata“