Apie tai, kas turėjo seniai įvykti

Emancipacijos dienos idėja kilo iš 1918 m. vasario 17 d. protesto dėl moterų įtraukimo į valstybės valdymą, dėl ko lapkritį Laikinojoje konstitucijoje joms buvo suteikta rinkimų teisė. Šių metų vasario 17 d. įvyko konferencija, skirta pažymėti moterų vaidmeniui demokratinėje Lietuvoje.

Klasikiniai feministinės srovės tekstai mus jau seniai informavo, kad istoriškai moterys apibrėžiamos per santykį su vyrais – kaip žmonos, motinos ar dukterys. Ugnės Marijos Andrijauskaitės skaitytame pranešime įtaigiai papasakotos aktualios „jos istorijos“ (herstory) – apie aktyvias moteris, įsitraukusias į visuomenines veiklas. Tai Emma Goldman, kuri kovojo už laisvę nuo religijos, kapitalizmo ir reprodukcines teises bei padėjo anarchistinės minties pagrindus; socialistinių pažiūrų revoliucionierės Ona Kazanskaitė-Borutienė ir Ona Šimaitė, kurios prisidėjo prie žydų gelbėjimo, padėjo silpnesniems ir ieškojo būdų suvienyti žmones prieš tironiją. 

Agnė Narušytė atskleidė, kaip fotografija gali tapti priemone išreikšti tapatybę, užimti politinę poziciją. Pranešime pristatytos ir XX a. pr. kovotojos už lietuvybę, ir šiuolaikinės menininkės. Savo srityje jos ieško naujų prieigų, abejoja nusistovėjusiomis normomis. Ypač sudomino Akvilės Anglickaitės fotografijos, kuriuose žaidžiama moters įvaizdžiais: rūpestingos, nuolankios motinos-madonos ir aistros apimtos Marijos Magdalietės. Tokie kūriniai verčia dar kartą apmąstyti ir žiniasklaidos skleidžiamas žinutes apie moteriškumą.

Laura Galdikienė pranešime analizavo moterų ekonominę padėtį. Paslaugų sektoriaus plėtra Lietuvoje sukūrė daugiau protinio darbo reikalaujančių darbo vietų. Tačiau perspektyviausiomis laikomose STEM (Science, technology, engineering, mathematics) profesijose dėl lyčių stereotipų dažnai prioritetas teikiamas vyrams. Vis dėlto pranešimas nenuteikė optimistiškai: technologijoms tobulėjant, darbo vietų skaičius mažės, o moterims kyla grėsmė dirbti dar žemesnės kvalifikacijos darbus (lyg rūpestis šeima ir vaikais nebūtų alinantis darbas). Todėl svarbu lavinti tėvus bei mokytojus, kad negalima skirstyti profesijų į vyriškas ir moteriškas.

Margaritos Jankauskaitės pranešimas rėmėsi Nancy Frazer straipsniu „Feminizmas, kapitalizmas ir istorijos klasta“. Sudėtinga akademinė mokslinio darbo kalba nesukėlė nuobodulio, priešingai – apmąsčius nūdienos ekonomines tendencijas, joms atsirado racionalus pagrindas. Pranešime išskirti keturi kapitalizmo ypatumai, kuriuos kritikavo Antrosios bangos feministės. Lietuvoje identiškas judėjimas nesusiformavo. Atėjus Nepriklausomybei, žmonės entuziastingai nėrė į laisvosios rinkos verpetus. Neoliberalizmo sąlygomis nesijaučiame kaip bendruomenė, veikiau kaip konkuruojantys dėl geresnio duonos kąsnio individai. Visų sričių – politinių, kultūrinių, ekonominių – problemų kontekste pokyčiai gali užtrukti dar ilgai. 

Autentiška patirtimi pasidalino Božena Karvelienė. Patriarchalinės romų bendruomenės tradicijos neleidžia mergaitėms siekti išsilavinimo, pagrindine vertybe laikoma santuoka. Ištekėjusi moteris privalo ne tik auginti vaikus, rūpintis buitimi, bet ir išlaikyti šeimą finansiškai. Kyla klausimas, ar tokių moteriškos subordinacijos apraiškų nerasime ir lietuviškose šeimose? Išties, ši jaudinanti istorija priminė daugybę kitų moterų, patiriančių smurtą, bet reta jų išdrįsta pasipriešinti – visagalė tradicija stipresnė.

Anot Donato Paulausko, viešumoje vyraujanti patyčių kultūra ypač pasireiškia žaidime „Auksinis protas“, kur autoritetingų laidų vedėjų išsakomi seksistiniai juokeliai neatrodo atgrasūs, o jų pateikimas skatina nepagarbą moterų atžvilgiu. Kalbėtojas pateikė daugybę pavyzdžių, kuriuose imituojama lyčių kova, o žaidimo dalyvė laikoma egzotika, puošmena, kuriai reikia džentelmeno. Klausantis jų, apėmė nuostaba ir pyktis ant šių „šmaikštuolių“: paversdami moters žeminimą norma, jie jį įteisina, bet kartu ir kaip veidrodis atspindi vyrų požiūrį. Toks seksizmo problemizavimas vertintinas teigiamai, išviešindami jį išverčiame iš sostų tuos, kurie ten atsidūrė galbūt nepelnytai.

Natalija Arlauskaitė pateikė netikėtų įžvalgų apie kalbos politiškumą. Ar mandagybės savaime nerodo tam tikrų galios santykių? Kaip sukurti teisingesnį balansą ir padidinti moters matomumą kalbinėje plotmėje? Seksizmas pareigybių rašyme egzistuoja, kita vertus, abiejų galūnių rašymas užgriozdina tekstą. Kalbiniai naujadarai kaip „žmoga“ sunkiai prigyja. Yra akivaizdus ryšys tarp mentaliteto ir kalbos, tikriausiai dėl to feministinis kalbinis aktyvizmas neegzistuoja.

Įgalinimo politika, arba iniciatyvos, skirtos pažeidžiamų grupių galimybėms padidinti, jau vykdomos: projektai „Women Go Tech“, „Go For Work“, „Moterys kalba“. Džiugu, kad tokie projektai prisideda prie pilietiškos visuomenės kūrimo ir skatina bendradarbiavimą. Dovilė Jakniūnaitė pranešime pabrėžė įkvepiančių pavyzdžių bei savo balso ieškojimo svarbą. Viešoji erdvė nėra nešališka, todėl būtina dalyvauti sprendimų už save priėmime.

Laime Kreivytė užbaigė konferenciją menotyrine gaida. Anot jos, dailėje moterys prisimenamos kaip mūzos ir vyro žvilgsnio malonumų objektai. Visai kitokia ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina ar Shaltmiros Vytė, kurios įkūnija savo subjektyvumą.

Konferencija praplėtė akiratį ir paskatino nenustoti kelti klausimus, pažvelgti į emancipacijos galimybes skirtingais aspektais. Demokratiškoje visuomenėje reikalingos diskusijos, turi būti išsakyti skirtingi požiūriai tam, kad visiems būtų atstovaujama. Jauki diskusijų atmosfera, susirinkę įvairūs žmonės įkvėpė pozityvumo ir tikėjimo, kad senos problemos, nors ir lėtai, gali pasikeisti. Manau, tik mūsų solidari pozicija užtikrintų lygias teises, kurias vis dar turime išsikovoti.