Vinilinė plokštelė šiuo metu yra didelės pagarbos, gero tono ženklas, bet kam puiki dovana. Vinilas labai sparčiai atgimsta, jo populiarumas auga. Jeigu kas kadaise pardavė savo grotuvus, tai perka juos iš naujo, nes vinilo plokštelių gamyba suaktyvėjo visame pasaulyje. Daug jų šiemet pasirodė ir Lietuvoje. Plokštelių gamybos fabriko Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo, todėl anksčiau jos buvo spausdinamos Sovietų Sąjungoje, o dabar dažniausiai Europos Sąjungoje. Leidyba užsiimančių firmų Lietuvoje taip pat daugėja, taigi Vilniaus knygų mugėje pakalbinau VšĮ „Vinilo studija“ patariamosios tarybos pirmininką Mindaugą Žilinską ir direktorių Artūrą Franckevičių.
![]() |
Žodynas sako, kad „esu“ yra veiksmažodžis, nusakantis kelias prasmes: „reikštis tikrovėje, egzistuoti, gyventi, turėti užėmus kur vietą ir t.t.“ Šis lingvistinis paaiškinimas, manau, esmiškai nusako Jūratės Stauskaitės pasirinktą pavadinimą grafikos ir piešinių parodai, vasario 25 d. atidarytai Klaipėdoje, KKKC parodų rūmuose, bei knygai, 2016 m. išleistai LMA Vrublevskių bibliotekos.
Tačiau sakyti „esu“, t. y. reikštis tikrovėje, pranešti pasauliui apie save, galima įvairiai – daug kas priklauso nuo savivertės, nuo ištarties intonacijos. Vieni „esu“ taria tarsi atsiprašydami, kiti – įžūliai, dar kiti per visą gyvenimą taip ir nedrįsta ištarti viešai...
Jūratė Stauskaitė savo „esu“ teigia – garsiai, tvirtai, aiškiai, stipriai. Ir daro tai daug metų. Paroda Klaipėdoje jau septyniasdešimtoji. Statistiškai, sakytum, kasmet po parodą. Tiek jų surinko knygos „Jūratė Stauskaitė. Esu“ sudarytoja Bronislava Kisielienė, dvejus metus kruopščiai rengusi dailininkės bibliografiją, kurioje net 189 pozicijos – leidiniai, straipsniai apie autorę bei pačios dailininkės publikacijos, apimančios 1980–2016 metus. Bibliografija tapo pretekstu didesnei monografijai, kurioje, greta pačios dailininkės pagaviai surašytos gyvenimo istorijos, publikuojamos jos svarbiausių kūrinių reprodukcijos, straipsniai apie meną, kultūrą ir kolegas, interviu, visa gausi tokiam leidiniui privaloma dokumentinė medžiaga (tokio metraštininko kaip B. Kubilienė linkėčiau kiekvienam dailininkui!).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Kovo 3 d. plyšo muzikai plakusi žmogaus širdis. „Laikas yra neatsukamas (irreversible) – tai ontologinė tiesa“, – rašė filosofas, dr. Antanas Maceina – Augustino tėvas, pergyvenęs sovietmečio suskaldytos šeimos tragediją. „Nei ateities, nei praeities, nei dabarties prabėgamų momentų mes negalime matuoti, o vis dėlto mes matuojame laiko pėdsakus“, – citavo jis šv. Augustino žodžius.
Pianisto Augustino Maceinos – pirmojo, atvėrusio kelią į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio konkursų pjedestalą, pėdsakai ryškiai matomi lietuviškoje pianistinėje istorijoje. Kelio į muziką pradžia Kaune. Didžiausios įtakos turėjo pirmoji mokytoja – Marija Alšlebėnaitė. Ji uždegė meile muzikai, savarankiškam darbui. Visada turėjo slaptų patarimų grojančiajam. „Augustinai, tokioje darganoje be pirštinių! Tuojau groti reikės!“ O jis kiek palenkęs galvą nusišypso... Keletas tikslingų pratimų – rankos jau sušilusios, pirštai jautrūs. Mokykloje Augustinas suformavo ir technikos pagrindus. Kasdienine duona vadino Charleso-Louiso Hanono „The Virtuoso Pianist“ pratimus. Augustino paakinta, kūrybiškai prisitaikiusi iki šiol juos praktikuoju kaip puikią pirštų mankštą. O kaip ji buvo pianistui reikalinga važinėjant šaltais sovietmečio Lietuvos filharmonijos autobusiukais, skambinant solo, akompanuojant solistams apledėjusiose mokyklų, kultūrnamių scenose! Pianistas grojo daug. Kiekvieną mėnesį po penkiolika, dvidešimt išėjimų į sceną. Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) A. Maceina studijavo vedamas prof. Aldonos Dvarionienės. Jos klasėje besimokiusių bendraminčių bendrijoje gavo romantiškos dvasios atšvaitų. Tai perteikė ir atliekamoje muzikoje. Mėgo groti Beethoveno sonatas, Rachmaninovo miniatiūras.
![]() |
Lietuvių kino akademija skelbia kvietimą teikti paraiškas dešimtiesiems Lietuvos kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“. Užpildytos paraiškos pateikiamos elektroniniu būdu nuo 2017 m. kovo mėn. 1 d. iki 2017 m. balandžio mėn. 1 d. 24 val. Akademijos Taryba sudarys atrankos vertinimo komisiją iki 2017 m. kovo 14 d. Komisija pradės darbą 2017 m. balandžio 3 d. Jos protokolas bus pateiktas Tarybai iki 2017 m. balandžio 26 d. 18 val. Laureatus iš nominuotųjų sąrašo kiekvienoje kategorijoje rinks LiKA tikrieji nariai slaptu balsavimu elektroniniu būdu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. 24 val. Šiais metais apdovanojimai bus įteikti Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, birželio 13 dieną.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Žavus ir viliojantis bohemiškas XX a. pradžios Paryžius pasitinka žiūrovą šokiais, absentu „apšilimui“ ir juodai balta estetika. Linksmybės apsuka galvą bei priverčia pamiršti gyvenimo sunkumus. Tokia nuotaika prasideda Liūnės Janušytės romanas „Korektūros klaida“ (1938 m.), nuo to atsispiria bei istoriją ima pasakoti ir režisierė Agnė Dilytė.
![]() | ![]() | ![]() |
Artėjant Tarptautinei teatro dienai Lietuvos muzikos ir teatro akademija kviečia į festivalį „LMTA Teatro dienos“. Jau trečius metus Akademijoje rengiamas spektaklių maratonas šį kartą tęsis visą mėnesį: kovo 4–31 d. LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche bus pristatyta 14 renginių. Programoje – žiūrovų jau pamėgti spektakliai ir premjeros: klasikos ir šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijos, modernaus šokio ir literatūros vakarai, performatyvūs skaitymai bei savos kūrybos koncertas.
Festivalyje dalyvauja prof. Jono Vaitkaus, prof. Vytauto Anužio ir lekt. Veltos Anužienės, doc. Gintaro Varno, doc. Algirdo Latėno ir lekt. Vido Bareikio vadovaujamų kursų bei šiuolaikinio šokio programos studentai. Į vis labiau populiarėjančias „LMTA Teatro dienas“ įsitraukia ir Akademijos absolventai, nepriklausomi menininkai. Šiemet atvyksta ir du užsienio kolektyvai – Poznanės Animacijos teatras bei trupė „Studium Teatralne“ iš Varšuvos (Lenkija).
![]() |
„Jei teatras yra erdvė, kurioje įsivaizduojame, koks galėtų būti pasaulis, tai teatras yra ir laboratorija, kurioje kondensuojasi ir yra sintetinamos visuomeninės problemos“, – skelbiama projekto „Vaidyba ir tapatumas. Performatyvumas ir paveldas“ („Playing Identities, Performing Heritage“) manifeste. Projektas yra ES programos „Kūrybiška Europa“ dalis, jame dalyvavo keturios aukštosios teatro mokyklos, du universitetai ir penkios Europos šalys, tarp jų – Lietuva bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Projekto metu buvo sudarytos keturios tarptautinės kūrybinės grupės, kurios analizavo skirtingas, bet su naująja Europos tapatybe susijusias temas.
Kūrybinis procesas vyko 2015–2016 metais. LMTA vaidybos studentai Mantas Barvičius, Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Iveta Raulynaitytė kartu su Barselonos teatro instituto jaunuoju režisieriumi Sadurní Vergés, analizuodami seksualinių bei tautinių mažumų netolerancijos problemas Lietuvos kontekste, tyrinėjo temą „Tapatybė ar mirtis?“. Grupės meninio tyrimo rezultatai buvo pristatyti Vilniuje. LMTA teatro režisierius Povilas Makauskas vyko į Barseloną ir kartu su Barselonos teatro instituto aktoriais kūrė spektaklį „Disconnection“, kurio premjera įvyko 2016 m. vasarą šiuolaikinių menų festivalyje „Kilowatt“ (Italija), pristatant projekto rezultatus. O šių metų vasario 9, 10 d. „Disconnection“ svečiavosi LMTA Balkono teatre.
![]() | ![]() | ![]() |
Atlikėjo technika – tik priemonė, jo misija – kalbėti muzikos garsais ir turėti ką jais pasakyti. Tokią mintį būtinai išgirsime iš ne vieno žymaus muziko, pedagogo ar mąslaus muzikos gerbėjo. Panašiai, gal ne visai šiais žodžiais, po Jaschos Heifetzo konkursų nesyk sakė ir jo žiuri pirmininkas, vienas originaliausių mūsų amžiaus atlikėjų, muzikos filosofas Gidonas Kremeris. Tačiau konkurse, pripažinkime, jauno atlikėjo grojimo technika, virtuoziniai gebėjimai vis dėlto labai svarbūs, jie yra tas pagrindas, be kurio neprakalbinsi natose užrašytų garsų, nesuteiksi jiems prasmės. Ieškoti savos individualios kalbėsenos, savosios tiesos muzikoje – ne kiekvienam pasiekiama užduotis. Turėdamas tai omenyje, Kremeris J. Heifetzo konkurso laureatus yra perspėjęs: palyginus su konkursu, kiekvieno muzikanto laukia kur kas sunkesnis dalykas – gyvenimo konkursas.
Kodėl prisiminiau anksčiau pasakytas Kremerio mintis? Penktą kartą šis menininkas vadovavo J. Heifetzo konkurso žiuri, bet pirmąsyk man niekaip nepavyko išprašyti bent trumpučio interviu spaudai apie konkurso finalistus ir laureatus. Žiuri pirmininkas, regis, tikrai jautėsi pavargęs... Ką darysi, belieka pasidžiaugti, kad savo ir orkestro „Kremerata Baltica“ sukaktis švenčiantis menininkas surado laisvą kelių dienų tarpelį tiesiai iš gastrolių JAV ir Kanadoje atskristi į Vilnių, surengti su orkestru jubiliejinį koncertą, kitą dieną nuo pat ryto išklausyti konkurso finalą, o dar kitą dieną vykti į Europos gastroles.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kovo 12 dieną Jaunimo teatro Studijoje – trečiasis literatūrinių renginių ciklo „Tekstūros“ vakaras – susitikimas su vienu įdomiausių ir talentingiausių jaunosios kartos poetų Aivaru Veikniu, neseniai išleidusiu poemą „Laumių vaikas“.
1983 metais Elektrėnuose gimęs A. Veiknys literatūroje debiutavo 2007-aisiais pasirodžiusiu eilėraščių rinkiniu „R aktai“. Antroji poeto knyga – 2014-aisiais išleisti „Paukštuko liudijimai“ – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją.
Dailininkės Deimantės Rybakovienės iliustruotas „Laumių vaikas“ – lietuvių mitologijos atspindžiais nuspalvinta knyga, tačiau svarbiausioji jos spalva – paties poeto kelionė per išgyventas vaikystės pasakas. Ir ne tik tas, kurios baigiasi laimingai.
![]() |
Vasario 16-ąją pas Aistę Kisarauskaitę vyko Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos atidarymas, skirtas „jau įvykusiai“ jo gimtadienio datai: 2017-01-17. Pradedu skaičiais, nes jie visada magiški, o ypač šio menininko parodų ir gyvenimo koncepcijoje – ir išrašytieji, ir nutylėtieji.
Susirinko Vilniaus šiuolaikinio meno kūrėjai ir bendradarbiai – tikrieji Žmonės, kuriuos išvardijus nebeliktų vietos rašymui apie pačią parodą. Jų šešėlius fiksavo iš dėžutės „Romeo y Julieta“ padarytas fotoaparatas, tiesa, pagaudamas tik neįžiūrimus trikdžius, kūnų sukeltus retrospektyvos šviesoje. Pašnibždomis nubalsavome, kad Stasio Bonifacijaus Ievos pasirodymas patvirtino galerijos „Trivium“ tikrumą. Šįkart jis atsinešė siuvinėta staltiesėle uždengtą padėklą, ant kurio buvo išardytas laidinis telefonas ir plėšomas kalendorius su raudona data. Nors laido nebuvo, Bonifacijui Ievai kažkas vis skambino ir skambino sveikindami Nepriklausomybės dienos proga. Aistė Kisarauskaitė perskaitė Aistės Paulinos Virbickaitės parašytą universalią kalbą atidarymams (ją visada galima rasti 7md.lt meno projektų skyrelyje). Kalba ir paroda, kaip ir asmenybių vardai, atitiko tobulai.
![]() | |||||
![]() | |||||