Pokalbis su „Vinilo studijos“ leidėjais
Vinilinė plokštelė šiuo metu yra didelės pagarbos, gero tono ženklas, bet kam puiki dovana. Vinilas labai sparčiai atgimsta, jo populiarumas auga. Jeigu kas kadaise pardavė savo grotuvus, tai perka juos iš naujo, nes vinilo plokštelių gamyba suaktyvėjo visame pasaulyje. Daug jų šiemet pasirodė ir Lietuvoje. Plokštelių gamybos fabriko Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo, todėl anksčiau jos buvo spausdinamos Sovietų Sąjungoje, o dabar dažniausiai Europos Sąjungoje. Leidyba užsiimančių firmų Lietuvoje taip pat daugėja, taigi Vilniaus knygų mugėje pakalbinau VšĮ „Vinilo studija“ patariamosios tarybos pirmininką Mindaugą Žilinską ir direktorių Artūrą Franckevičių.
Vinilinės plokštelės tampa vis populiaresnės ne tik Lietuvoje. Jūs savo leidybos veiklą pradėjote ne taip seniai, tačiau su dideliu entuziazmu. Ką jau išleidote ir kokios jūsų leidybinės veiklos kryptys?
Pradėjome darbą 2010 metais kaip vinilo plokštelių parduotuvė, bet vis kirbėjo mintis ne tik pardavinėti muziką, bet ir ją leisti, tad ir pajudėjome ta kryptimi. Pirmiausiai esame tvirtai pasiryžę tęsti seriją „Lietuvos pop ir roko klasikos archyvas“, jos jau išleisti du albumai. Tai Teisučio Makačino „Disko muzika“ – elektroninės ir vokalinės muzikos albumas, kuris savo pasirodymo metais stipriai aplenkė laiką, o dabar yra ypač populiarus tarp jaunos kartos lietuviškos muzikos gerbėjų. Oficialus albumo pardavimas prasidėjo Vilniaus knygų mugėje. Na ir antrasis – grupės „Saulės laikrodis“ albumas „Lauke ir viduj“ – pirmas lietuviškas progresyvaus roko albumas, kuris sovietiniais laikais taip ir neišvydo dienos šviesos, nors buvo parengtas. Tik Nepriklausomybės metais buvo išleistas kasetės formatu. Mūsų idėja – priminti tokius vardus, surasti jų įrašus ir išleisti pakartotinai (jei buvo išleisti seniai) arba pirmą kartą išleisti anksčiau parengtą ir nespausdintą albumą, populiarinti lietuviško roko ir popmuzikos klasiką. Antroji kryptis – jaunų grupių albumų leidimas vinilo formatu. Turbūt artimiausias planas – išleisti rinktinę plokštelę „Lietuviškas hiphopas“ ir ją pristatyti rugpjūčio 13-ąją – jau trečią kartą organizuojamą tarptautinę vinilo dieną, kur turėtų įvykti ir šios plokštelės dalyvių koncertas.
Kokie leidybos kriterijai, atranka, kaip nutariate, ką reikia leisti, o ko ir taip gana?
Tai lemia labai daug kas. Pirmiausia įrašo kokybė, atlikėjų sutikimas arba ne, muzikos vertė. Stengiamės išlaikyti aukštą kokybės kartelę. Norėtume, kad atlikėjas būtų įdomus ir perkamas dabar. Tokius lietuviškos muzikos atlikėjus galima suskaičiuoti ant pirštų. Antra, turi būti įdomi muzika. Nenorime leisti to, kas mums neįdomu.
Ar tenkina senų įrašų kokybė, ar reikia daug ką perdarinėti?
Pirmiausia, visi senesnieji įrašai yra daryti analoginiu formatu. Tai nėra blogai, netgi vinilui geriau tinka, tačiau jei suvedimas kadaise padarytas ne taip gerai, kaip dabar to norėtume, iš naujo jo suvesti yra tiesiog neįmanoma, nes jau buvo suvestas į du kanalus ir daugiakanalio įrašo nebeliko. Taisyti, tvarkyti analoginius įrašus taip pat labai nelengva, juos reikia pervesti į skaitmeninį formatą ir pakoregavus vėl grąžinti į analoginį. Mes spausime 180 gramų plokšteles ir toliau, nors tai yra brangiau, bet manome, jog plokštelė yra toks daiktas, į kurį reikia investuoti. Kokybė turi būti nepriekaištinga.
Kas jums tvarko garsą, kuria viršelius?
Nuo Teisučio Makačino plokštelės viršelio (jo dizaineris Virgilijus Makačinas) yra nuimtas tik rusiškas tekstas ir į vidų įdėta Laimio Vilkončiaus anotacija lietuvių ir anglų kalbomis. Šio albumo dizaino korekcija užsiėmė „Silvija foto dizainas“, o „Saulės laikrodžio“ viršelis buvo visiškai parengtas ir nieko keisti nereikėjo. Abiejų albumų garsą koregavo Artūras Pugačiauskas, šiuo bendradarbiavimu esame patenkinti.
Knygų mugėje turėjote savo stendą, pristatėte plokšteles. Ar pastebėjote kokias nors pirkėjų norų tendencijas, poreikius ir pan.?
Beveik kiekvienas vinilo fanas svajoja apie naujas Andriaus Mamontovo ir „Fojė“ vinilines plokšteles, bet mes jų turbūt niekada neišleisime, nors ir yra didžiausia paklausa. Manau, Andrius pats tą padarys. Kai kas norėtų vinile išgirsti „Kertukus“, „Antanėlius“, „Gintarėlius“ ir kitas senąsias lietuviškas grupes, bet su jų įrašais yra daug problemų ir reikėtų labai daug dirbti juos restauruojant, rekonstruojant ir panašiai. Geriausiu atveju gal ir rastume po tris dainas, kurias galėtume spausdinti, bet tuomet reikėtų daryti rinkinius. Minčių yra. Smagu, kad mūsų išleistas plokšteles perka. Vadinasi, ne veltui dirbame.
Linkiu didžiausios sėkmės ir laukiame naujų vinilo plokštelių.