Skirtingų teatro mokyklų patirčių jungtis

„Jei teatras yra erdvė, kurioje įsivaizduojame, koks galėtų būti pasaulis, tai teatras yra ir laboratorija, kurioje kondensuojasi ir yra sintetinamos visuomeninės problemos“, – skelbiama projekto „Vaidyba ir tapatumas. Performatyvumas ir paveldas“ („Playing Identities, Performing Heritage“) manifeste. Projektas yra ES programos „Kūrybiška Europa“ dalis, jame dalyvavo keturios aukštosios teatro mokyklos, du universitetai ir penkios Europos šalys, tarp jų – Lietuva bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Projekto metu buvo sudarytos keturios tarptautinės kūrybinės grupės, kurios analizavo skirtingas, bet su naująja Europos tapatybe susijusias temas.

Kūrybinis procesas vyko 2015–2016 metais. LMTA vaidybos studentai Mantas Barvičius, Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Iveta Raulynaitytė kartu su Barselonos teatro instituto jaunuoju režisieriumi Sadurní Vergés, analizuodami seksualinių bei tautinių mažumų netolerancijos problemas Lietuvos kontekste, tyrinėjo temą „Tapatybė ar mirtis?“. Grupės meninio tyrimo rezultatai buvo pristatyti Vilniuje. LMTA teatro režisierius Povilas Makauskas vyko į Barseloną ir kartu su Barselonos teatro instituto aktoriais kūrė spektaklį „Disconnection“, kurio premjera įvyko 2016 m. vasarą šiuolaikinių menų festivalyje „Kilowatt“ (Italija), pristatant projekto rezultatus. O šių metų vasario 9, 10 d. „Disconnection“ svečiavosi LMTA Balkono teatre.

Mąstant apie panašius projektus, kurie labai svarbūs jauniesiems menininkams, dažnai kyla abejonių dėl kūrinių meninės vertės. Ar įmanoma kelis kartus per metus vykstančiose kelių savaičių kūrybinėse dirbtuvėse susikaupti kūrybai? Ypač teatro, kuriame svarbus bendraminčių kolektyvas ir laiko reikalaujantis repeticijų procesas. Spektaklis „Disconnection“ nuogąstavimus išsklaidė. Stebint scenoje ispanų aktorius Paulą Sunyer Bisbe, Ricardo S. Castro, Clàudią Perramon Freixanet ir Eloi Gómez Novell aiškėja, kad Makauskui pavyko sukurti ryšį tarp menininkų bei „užsikrėsti“ kūryba. Jaunatviškas entuziazmas, pozityvi energija ir žaismė nuteikė palankiai. Jaunuosius aktorius iš Barselonos įdomu stebėti, nes jie – ekspresyvūs, drąsūs, pasitikintys savimi ir vienas kitu. Spektaklis „Disconnection“ – eskiziškas, eklektiškas, aiškios pasakojimo linijos neturintis kūrinys. Anot kūrėjų, tai „punktyriška vienišo barseloniečio virsmo istorija“, kurioje keliaujama iš vienos erdvės į kitą – nuo virtualios iki mitinės.

Viena iš keturių projekto „Vaidyba ir tapatumas...“ temų „Disconnection“, tekusi Makausko komandai, skatino tirti šiuolaikinių komunikacijos technologijų įtaką bendravimui. Anot režisieriaus, spektaklis atspindi kartos, „užaugusios internete žiūrint „YouTube“, žaidžiant kompiuterinius žaidimus“ patirtis. Todėl technologijos spektaklyje nėra demonizuojamos, jos – jauno žmogaus gyvenimo dalis, kur virtualus pasaulis įsiterpia į realybę ir keičia bendravimo įpročius. Į tai galima pažvelgti ironiškai. Mėlynai vilkinti Paula Sunyer Bisbe įkūnija socialinį tinklą „Facebook“. Ji periodiškai pasirodo veiksmo metu bei (kaip ir dera „Fb“) aktyviai bendrauja su žiūrovais. Nors spektaklis vaidinamas anglų kalba, kelios lietuviškos užsienietės tariamos frazės akimirksniu sustiprina ryšį su publika. „Fb“ mergina pasiūlė žiūrovams pasidaryti asmenukę; vasario 9-osios vakarą ši garbė teko režisieriui Gintarui Varnui, kuris yra ne tik Makausko dėstytojas, bet ir projekto „Vaidyba ir tapatumas...“ dalyvis. Jis konsultavo Lietuvoje kuriančią grupę. Barselonoje jauniesiems menininkams padėjo režisierius ir choreografas Carles Salas i Monforte.

Savo režisuotame „YOLO“ (2014) Makauskas, analizuodamas karo, masinio smurto, tarptautinių santykių ir ekologijos temas užsiminė ir apie naujųjų technologijų poveikį žmogui. Spektaklyje „Laimingasis princas“ (2016) pagal Oscaro Wildeʼo pasaką režisierius kėlė meno bei grožio misijos šiuolaikiniame pasaulyje klausimus. Todėl „Disconnection“ tema Makauskui nebuvo svetima. Spektaklyje dera šiuolaikinė problematika ir režisieriaus braižui būdingas lyriškumas, grožio ilgesys, teatrališkumas.

„Disconnection“ (angl. atjungimas, atskyrimas) atspindi jaunosios kartos patirtis: vienišumą ir tikro santykio bei meilės ilgesį. Aktoriaus Ricardo S. Castro kuriamas jaunuolis du mėnesius praleidžia užsidaręs namuose, kol jo kompiuterinio žaidimo veikėjas miršta: spektaklyje inscenizuojama kova ir personažo laidotuvės. Pradžioje jaunuolis rituališkai nusiprausia tarsi pradėdamas naują kelionę. Šį kartą jis raudonai dažosi lūpas, apsirengia ilgą suknią, pirštines ir pasivadina Herself – tai nauja jaunuolio tapatybė, kuri virtualiame pasaulyje padės jam bendrauti.

Kaip skelbia projekto „Vaidyba ir tapatumas...“ manifestas: „teatras yra meno rūšis, kurioje atsiskleidžia, kaip tapatybės yra konstruojamos ir įtvirtinamos nuolatinio atlikimo būdu, teatras taip pat padeda perprasti, kaip kiekvienas veiksmas ar gestas įgyja simbolinę vertę“. Spektaklio kūrėjai Herself personažu palietė ir socialinės lyties (gender) performatyvumo temą: kokiu elgesiu ir išvaizda įvairiose visuomenėse yra pabrėžiama lyčių tapatybė? Nuo Vakarų teatro istorijos pradžios – senovės graikų laikų – moterų patirtys buvo išstumtos iš scenos, jų personažus kūrė ir vaidino vyrai. Kol kas tik akademinei LMTA bendruomenei pristatytame eskize pagal Williamo Shakespeareʼo „Dvyliktąją naktį“ (2015) Makauskas grįžo prie Elžbietos laikų teatro tradicijos ir subūrė tik vyrų aktorių trupę. Režisieriaus kūryboje svarbios sąsajos su istorija – politine, meno ir, žinoma, teatro, kurią „Disconnection“ spektaklyje atspindi Herself personažas.

Meilės ilgesys – kitas ryškus spektaklio „Disconnection“ motyvas. Aktorė Clàudia Perramon Freixanet vaidina merginą, kuri iš oro uosto skambina mamai ir praneša, kad įsimylėjo merginą. Spektaklyje švelniai suskamba moterų meilės tema, tokia reta Lietuvos teatro scenose. Fragmentišką spektaklio „Disconnection“ audinį jungia muzika. Ją kuria išskirtinai muzikalūs ispanų aktoriai, atlikdami įvairių žanrų dainas. Pabaigoje aktoriai nukelia žiūrovus į tolimą Indiją, susijusią su dvasingumo paieškomis bei troškimu atkurti ryšį tarp gamtos ir žmonijos. Skirtingų tautų jaunųjų teatro kūrėjų pasiekimai parodė, kad projektai gali skatinti meninius eksperimentus, o šie – tapti bendradarbiavimo pradžia.