7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

„Trys seserys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kovo 17, 18 d. numatoma premjera – Antono Čechovo „Tris seseris“ režisierė Yana Ross įkurdins šiuolaikinėje Lietuvoje. Šiuo spektakliu Yana Ross po beveik ketverių metų sugrįžta pas Lietuvos žiūrovus – paskutinis jos Lietuvoje kurtas spektaklis buvo 2013 m. rugsėjį LNDT pristatyta „Mūsų klasė“.

Lietuvoje gyvenanti režisierė pastaruoju metu itin daug kūrė užsienyje. Švedijoje Uppsalos valstybiniame teatre ji pastatė Antono Čechovo „Dėdę Vanią“ ir Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“, Islandijoje – Antono Čechovo „Žuvėdrą“ ir Halldóro Laxnesso „Salka Valka“, Varšuvoje TR Warszawa teatre – Michailo Durnenkovo „Ežerą“ ir Franco Xaviero Kroetzo „Pageidavimų koncertą“, Budapešte – Aleksandro Molčanovo „Žudiką“. Abu Čechovo pastatymai Torunės tarptautiniame festivalyje buvo apdovanoti kaip geriausi metų spektakliai ir laimėjo geriausio režisieriaus titulą.

Išnirusi, kad įsimintų

Sunku būtų nustatyti vieną vienintelę priežastį, kodėl retrospektyviai žvelgiant į meninę Lietuvos fotografiją sovietmečiu, o konkrečiau – į Lietuvos fotografijos mokyklą ir ją lydėjusias tradicijas, Irenos Giedraitienės pavardė šmėsteli tik probėgšmiais ir galiausiai vis tiek pasimeta tarp garsių kolegų vyrų vardų ir jų nuopelnų. Viena vertus, dauguma tuometinių fotografų vyrų turėjo galimybę išties atsiduoti kūrybai ir atitinkamai paversti ją savo pragyvenimo šaltiniu, todėl dažniau rengdavo parodas ir jose dalyvaudavo, susilaukdami daugiau kritikų dėmesio. Kita vertus, į I. Giedraitienės kūrybą žvelgiama kiek nepalankiai dėl fotografijose neatspindėto socialistinio pasaulio absurdo ir sudėtingos individo pozicijos jame. Menotyrininkai fotomenininkei neretai priskiria tokius bruožus kaip romantiškumas, lyriškumas, poetiškumas, tarsi įkūnijančius moterišką naivumą ir atsiskleidžiančius pasirinktuose dokumentuoti siužetuose, asmeniniame braiže. Tačiau vertėtų atsižvelgti į vieną svarbų aspektą – Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus būtent ir jungė humanistinė pasaulėjauta, tik fotografai ją traktavo kiek kitaip.

Saldainiai su pipirais

Pedro Almodovaras taip apibūdino 1993 m. sukurtą filmą „Kika“ (LRT Kultūra, 16 d. 23 val.): „Kikoje“ yra daugybė žanrų, bet jie ten daug pavojingesni nei kituose mano filmuose. „Kika“ – kaip užnuodytas saldainis. Trys ketvirtadaliai filmo – tai dražė su pipirais, paskutinė jo dalis – gryni nuodai.“ Savo laiku filmas apie gerąją grimuotoją, kurią supa įtartini arba baisūs vyrai, sukėlė daug diskusijų. Įdomu, kaip jis atrodo dabar, kai daugybė Almodovaro griautų tabu jau visai nebe tabu, o tik socialinių tinklų daugiažodžiavimų pretekstas.

 

Brolių Ethano ir Joelio Coenų 1994 m. filmas „Hadsakerio patikėtinis“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.40) taip pat sukėlė amerikiečių kritikų nepasitenkinimą. Toddas McCarthy rašė: „Hadsakerio patikėtinis“ – be abejo, viena įkvėpčiausių ir techniškai tobuliausių kada nors naujojo Holivudo sukurtų senojo Holivudo kino stilizacijų. Tačiau vis dėlto tai tik stilizacija, nes viskas brolių Coenų filme primena stebuklingą, bet dirbtinį vintažinio meniu sudedamųjų ingredientų rinkinį, paliekantį skylę viduryje, kur turėtų būti nors truputis jausmų ir kas nors žmogiška.“ McCarthy priekaištavo, kad „Hadsakerio patikėtinį“ žiūri kaip Franko Capros filmą su Prestono Sturgeso herojumi ir Howardo Hawkso parašytais dialogais. Esu visų šių išvardytų režisierių gerbėjas, todėl Coenų filmas man suteikė didelį malonumą. Coenų stilizacijose visada slypi gili vieno ar kito žanro, kino istorijos tarpsnio analizė ir kartu tiesa apie tuos stilizuojamus filmus žiūrėjusią visuomenę. Gal tai ir erzina amerikiečius, kurie klasikiniam Holivudui pirmiausia jaučia nostalgiją? O gal juos erzina, kad dažnai itin juodą Coenų humorą geriau supranta europiečiai?

Retos progos išgirsti

Orkestro muzikos koncertas „Skambančios planetos“ kovo 4 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gausiai susirinkusiems klausytojams pakėlė nuotaiką. Lietuvoje, ko gero, dar neskambėjusius vertingus kūrinius atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas, o fortepijonu solo su orkestru grojo publikos mėgstama puiki pianistė Guoda Gedvilaitė, nuo 2002 m. dirbanti Frankfurto prie Maino aukštojoje muzikos mokykloje.

 

Įdomu susipažinti su dar negirdėta muzika, tuo labiau jeigu ji meistriškai sukomponuota, o ją atlieka aukščiausio profesinio lygio atlikėjai. Iš JAV dirigento, kompozitoriaus, pianisto Leonardo Bernsteino (1918–1990), siekusio suderinti „rimtąją ir popmuziką“, kūrybos mums geriausiai žinomi jo miuziklai – „Vestsaido istorija“ („West Side Story“, 1957) ir „Kandidas“ („Candide“, 1956). Gal todėl nustebino šio vakaro koncerte nuskambėjusi jo simfonija „Nerimo amžius“ („The Age of Anxiety“, 1948 ), kurios premjera įvyko 1949 m., diriguojant Bostono simfoninio orkestro vadovui Sergejui Koussevitzky’ui (kuriam dedikuotas šis kūrinys), o fortepijono partiją skambino pats autorius. Įkvėptas įspūdingo anglų dramaturgo Wystano Hugh Audeno simbolistinės poemos „Nerimo amžius. Barokinė ekloga“ (1948 m. pelnė Pulitzerio premiją) turinio, Bernsteinas sukūrė įdomios formos nuotaikingą – rūsčią, dramatišką, šviesią, nerimastingą, modernios muzikinės kalbos – garsų tėkmę. Simfoniją sudaro dvi be pertraukos atliekamos dalys. Pirmoje – Prologas bei du stambūs epizodai (Septyni amžiai: 1–7 variacijos ir Septyni etapai: 8–14 variacijos), o antroje – du epizodai („Graudulinga melodija“ ir „Kaukė“) bei Epilogas. Šią formą kompozitorius perėmė iš Audeno poemos struktūros. Būdamas pianistas, į turtingą orkestro sudėtį autorius įdomiai įkomponavo solo fortepijoną. Sudėtingas pianisto ir viso orkestro susiliejimas reikalauja didžiulės dėmesio koncentracijos ir muzikos girdėjimo bei jos traktavimo panašumo. Stebino ne tik sklandus bei analogiškas puikios pianistės Guodos Gedvilaitės ir dirigento Modesto Pitrėno tempo bei ritmo pojūtis, bet ir turiningas, vienas kitą atliepiantis skirtingų nuotaikų traktavimas. Jautraus muzikai ir aukščiausio profesinio lygio dirigento vadovaujamas orkestras griežė su visa jėga kulminaciniuose epizoduose, o trapiai atrodanti solistė G. Gedvilaitė savo neįtikėtina uraganine energija ir net fizinėmis galiomis nė kiek nesileido nustelbiama. Kūrybinga, optimizmą skleidžianti pianistė savo ugnį svaidantį temperamentą dar ryškiau pateikė prieš simfonijos antros dalies epizodą „Kaukė“ – ant grindų šalia savo kėdės nusviedusi įspūdingą juodo šilko fraką, puolė pasiutusiai veržliai ir kokybiškai skambinti džiazinį scherzo, kartais pritariant mušamiesiems instrumentams, o tuo pat metu pati beveik šoko, natūraliai reaguodama į džiaugsmu trykštančius virtuozinius pasažus. Gale net pašoko nuo kėdės ir pakėlė ranką lyg sušukdama „Mes nugalėjom!“. Muzikai perėjus į Epilogą, Guoda pasistatė natas ant piupitro ir ramiai užsivilko savo fraką, tarsi vėl įsiliedama į bendrą orkestro vaizdą. Džiugino visiška dirigento, orkestro ir solistės darna, traktuojant ansambliškai sudėtingą muzikos audinį.

Profesionalai

Broliai Dardenne’ai – žvaigždės. Laimėjo dvi „Auksines palmės šakeles“. Išaugino (tiesiogiai ir ne) ištisą europiečių režisierių kartą. Dalis jų – baisūs epigonai. Net apie filmus dabar sakoma – dardeniški. Vadinasi, tema – socialinė, problema – moralinė, kamera – nešiojama. Kai esi tokia žvaigždė, tau daug kas (at)leidžiama. Net blogas filmas. Kanai vis tiek pakvies į konkursą. Taip nutiko su trimis paskutiniais belgų darbais. Visi, mano nuomone, vidutiniški.

Toks yra ir „Nepažįstamoji“. Jauna gydytoja Ženi neįsileidžia į kliniką paciento, nes darbo valandos jau baigėsi. Kitą dieną mergina sužino, kad tas „pacientas“ buvo „pacientė“ – juodaodė mergina ir kad ją rado nužudytą netoliese esančioje prieplaukoje. Ženi jaučiasi kalta: jei būtų atidariusi duris, mergina būtų gyva. O neatidarė tik todėl, jog norėjo pasirodyti viršesnė už kolegą, kuris puolė prie durų vos tik išgirdęs skambutį. Ženi jį sulaikė. Jos puikybė kainavo gyvybę.

Šis mažas psichologinis niuansas išsivynioja į ilgą kaltės kelią, kurį Dardenne’ai šįkart dėlioja mažiau įtikinamai, mažiau organiškai, netgi, sakyčiau, varginančiai. Be to, kaip ir dera dabar, punktyriškai prisiliesdami ir prie emigrantų temos. Jie yra tikri meistrai ir žino, kaip kurti moralinius pasakojimus. Tačiau lyg ir nenumano, kad jie – nebe vieninteliai socialinių dramų guru Europos kine. Kad tas europietiškas kinas jau supažindino su ne viena rozeta ir nepažįstamąja. Kad įgavęs naujų formų nužengė dar kažkur toliau.

Kuo nusikalto žiūrovas?

Artūras Areima sostinės žiūrovams vos po keleto mėnesių nuo paskutinio savo spektaklio „Klamo karas“ pristatė premjerą „Antikristas“. Šįsyk Areima išties leidžia aktoriams (vaidina jo studentai) daryti viską, kad paveiktų žiūrovą: nuo parodijos iki pornografijos. Sunku pasakyti, kokios reakcijos iš publikos tikimasi – ar vaizdai turėtų šokiruoti, ar sujaudinti, ar „atverti akis“? Tačiau spektaklio veiksmą stabdo jo dinamika, o kūriniui įpusėjus ir nuogi aktorių kūnai, ir jais atliekami veiksmai praranda paveikumą.

 

„Antikriste“ režisierius vaizduoja išvirkščią visuomenę, kurioje taisyklės, naujienos, santykiai perauga į kraštutines formas. Spektaklyje veikia keturi aktoriai (Monika Poderytė, Giedrė Žaliauskaitė, Andrius Mockus, Valerijus Kazlauskas), kurie vaidina ne tik bepročius, politikus, žurnalistus, bet ir patys save, t.y. jaunus žmones chaotiškame šiandienos pasaulyje. Tačiau už masinės naujienų kultūros parodijos besislapstantys personažai vargiai atrodo bent kiek atpažįstami, todėl nelengva suprasti, kokia tų jaunų žmonių scenoje (o kartu ir režisieriaus) pasaulėjauta. Tiesa, kiekvienam aktoriui skirtas monologas (vienintelis jautrus spektaklio momentas) – akimirka, kada žiūrovui leista atpažinti ar net susitapatinti su neteisybę išgyvenančia siela, tačiau sentimentali foninė muzika neleidžia tuo visiškai pa(si)tikėti. Spektaklio metu žiūrovas paliekamas vienas. Kol scenoje siaučiantys aktoriai pavargs ir jam bus leista išeiti.

Pažintis su „Trio Agora“


„Vaikščiojome Europos parlamento muziejuje Briuselyje. Audiogidas pasakojo apie Liuksemburgo ir Strasbūro architektūrą. Tai didžiuliai pastatai su aikštėmis, jų formos apvalios, atrodo lyg neišbaigtos. Senovės Graikijos Agora! Simbolizuoja kilimą, nuolatinį augimą. Šis vaizdinys žaibiškai susisiejo su mūsų trio, kuris jaučia didžiulį polėkį augti, tobulėti ir jame tvyro visiška demokratija, pradedant atliekamų kūrinių programos pasirinkimu ir baigiant laisvais pokalbiais su klausytojais koncerto metu“, – prisistato „Trio Agora“. Jame groja puikūs jauni muzikai. Buvęs M. Rostropovičiaus labdaros bei paramos fondo stipendininkas Žilvinas Brazauskas klarnetą studijuoja Berlyne, pernai jis sėkmingai pasirodė Vilniaus festivalyje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant kanadietei Keri-Lynn Wilson. Violončelininkė Natania Hoffman studijuoja Briuselyje, prestižinėje Karalienės Elžbietos II muzikos mokykloje, o 2015 m. tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso I premijos laureatas Robertas Lozinskis šiuo metu fortepijono meistriškumą tobulina Glazge. Kokiomis aplinkybėmis ir kokiame mieste susitiko šis trio?

 

Gedulas Baltuosiuose rūmuose

Bene vienas įdomiausių ir talentingiausių savo kartos režisierių čilietis Pablo Larrainas pasaulyje išgarsėjo filmais „Ne“ (2012) ir „Klubas“ (2015). Iš viso šio keturiasdešimtmečio režisieriaus filmografijoje – septyni ilgametražiai filmai, beveik visi jie kalba apie sudėtingą Čilės istoriją ir Pinocheto režimo padarinius. Politikų šeimoje užaugęs Larrainas šiuolaikinio kino kontekste išsiskiria tiek savo konceptualia režisūra, tiek dėmesiu politikai ir istorijai. Tačiau naujausiame ir pirmame anglų kalba kurtame režisieriaus filme „Žaklina“ („Jackie“, JAV, Prancūzija, Čilė, 2016) politika pasitraukia į šalį, užleisdama vietą vienos garsiausių XX a. moterų Jacqueline Kennedy Onassis asmeniniam sielvartui ir gedului po tragiškos vyro mirties 1963 m. lapkričio 22-ąją.

 

Jauni ir gražūs Jacqueline ir Johnas F. Kennedy reprezentavo naująją Ameriką (tereikia prisiminti Normano Mailerio straipsnio apie JFK pavadinimą „Superman Comes to the Supermarket“), antrąjį šalies kvėpavimą, o jų populiarumas prilygo žvaigždžių statusui. Jacqueline ir Johnas, kuris, kaip tikėjo amerikiečiai, išgelbėjo pasaulį nuo atominio karo Kubos raketų krizės metu, puikiai suprato televizijos, viešųjų ryšių galią. Galima sakyti, jie buvo tikri šios srities specialistai. Stilinga ir elegantiška, išsilavinusi ir paslaptinga Jacqueline – vienintelė pirmoji ponia, laimėjusi „Emmy“ (už televizijos transliuotą turą po jos restauruotus Baltuosius rūmus 1962 m.). Net po vyro mirties, kuri sukrėtė Amerikos visuomenę ir giliai paveikė jos sąmonę, Jacquelina formavo vyro įvaizdį, o jo laidotuvės tapo nepamirštamu spektakliu. Tai iš jos lūpų „išsprūdo“ frazė apie Kamelotą – jaunų idealistų bendraminčių administraciją. Istorikai tai vadina vienu geriausiu politinio prekės ženklo kūrimo pavyzdžių Amerikos istorijoje.

Idėjų hegemonija

Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte įsikūrusi ekspozicija yra prieš metus vykusios kuratorių Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell parodos „Per plauką“ tąsa. Nuo ankstesnės skiriasi mažesniu eklektiškumu ir vientisesniu erdvės pojūčiu.

 

Pasibaigus apeiginiam atidarymo performansui ir išsiskirsčius madingai juodai miniai, į akis krenta nuosaiki ir neperkrauta parodos architektūra. Kūriniai dėliojami kaip fragmentai, užpildantys šiek tiek pakeistą aplinką. Kuratorės, atsižvelgusios į patalpoje dominuojančias grindis, atsvėrė jas atidengdamos lubų konstrukcijas. Siekdamos darnos, ieškojo tinkamo santykio tarp apatinės ir viršutinės dalies.

 

Ne visi darbai skirti būtent šiai parodai – kai kurie jau eksponuoti, kai kurie sukurti anksčiau. Objektai pasirinkti pagal jų atitikimą bendrai ekspozicijos idėjinei linijai. Stebėtojui siūloma ne viena aliuzija, pagal jo gebėjimą priimti. Kuratorės teigia, jog nenorėjo žiūrovo apkrauti sudėtingais aprašymais ir skambiais pasisakymais. Kviečiama atrasti slėpinį – įsijausti į kūrinius ir prabilti jų kalba, nes kiekvieno reikšmė vis kitokia, pripildyta jį kūrusio autoriaus jausenomis.

Niujorkiečio žvilgsnis į 21 a. lietuvių muziką

Šiemet jau aštuonioliktą kartą organizuojama Vilniaus knygų mugė visus neabejingus skaitymui viliojo dar leidyklomis kvepiančiais leidiniais, susitikimais su rašytojais ir itin įvairiu kultūrinių renginių pasirinkimu. Į keturias dienas trukusį renginių verpetą įsitraukė ir Lietuvos muzikos informacijos centras, surengęs „21 amžiaus Lietuvos kompozicinės muzikos antologijos“ pristatymą.

PUSLAPIS
IŠ
1003