7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Muzikoje ieškoti savo tiesos

V tarptautiniam Jaschos Heifetzo konkursui pasibaigus

Živilė Ramoškaitė
Nr. 9 (1203), 2017-03-03
Muzika
Yurina Arai, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Yurina Arai, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.

Atlikėjo technika – tik priemonė, jo misija – kalbėti muzikos garsais ir turėti ką jais pasakyti. Tokią mintį būtinai išgirsime iš ne vieno žymaus muziko, pedagogo ar mąslaus muzikos gerbėjo. Panašiai, gal ne visai šiais žodžiais, po Jaschos Heifetzo konkursų nesyk sakė ir jo žiuri pirmininkas, vienas originaliausių mūsų amžiaus atlikėjų, muzikos filosofas Gidonas Kremeris. Tačiau konkurse, pripažinkime, jauno atlikėjo grojimo technika, virtuoziniai gebėjimai vis dėlto labai svarbūs, jie yra tas pagrindas, be kurio neprakalbinsi natose užrašytų garsų, nesuteiksi jiems prasmės. Ieškoti savos individualios kalbėsenos, savosios tiesos muzikoje – ne kiekvienam pasiekiama užduotis. Turėdamas tai omenyje, Kremeris J. Heifetzo konkurso laureatus yra perspėjęs: palyginus su konkursu, kiekvieno muzikanto laukia kur kas sunkesnis dalykas – gyvenimo konkursas.

 

Kodėl prisiminiau anksčiau pasakytas Kremerio mintis? Penktą kartą šis menininkas vadovavo J. Heifetzo konkurso žiuri, bet pirmąsyk man niekaip nepavyko išprašyti bent trumpučio interviu spaudai apie konkurso finalistus ir laureatus. Žiuri pirmininkas, regis, tikrai jautėsi pavargęs... Ką darysi, belieka pasidžiaugti, kad savo ir orkestro „Kremerata Baltica“ sukaktis švenčiantis menininkas surado laisvą kelių dienų tarpelį tiesiai iš gastrolių JAV ir Kanadoje atskristi į Vilnių, surengti su orkestru jubiliejinį koncertą, kitą dieną nuo pat ryto išklausyti konkurso finalą, o dar kitą dieną vykti į Europos gastroles.

 

Konkurso organizatoriai ir vertintojai taip pat įtemptai darbavosi. Mat šiųmetis konkursas pasiekė tiesiog neregėtą pretendentų skaičių – atrankiniame ture panoro dalyvauti 169 smuikininkai iš viso pasaulio! Prie tokio konkurso populiarumo tikrai prisidėjo rengėjų – VšĮ Natų knygyno ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – sumaniai platinta informacija. Smalsavau, kokiu būdu tiek daug jaunų atlikėjų sužinojo apie konkursą Vilniuje. Pasirodo, daugelis – iš interneto, bet ypač daug – per socialiniuose tinkluose skleistą žinią.

 

Atrankos turas, kuriame speciali komisija iš atsiųstų vaizdo įrašų išklausė visus 169 pretendentus, vyko dar praėjusių metų gruodžio pabaigoje. Komisija dirbo labai atsakingai, kai kurių pretendentų įrašus perklausė net po du kartus. Į pirmąjį turą buvo atrinkti 43 smuikininkai, galiausiai į Vilnių atvyko ir dalyvavo 35. Suskaičiavau jų atstovaujamas 16 šalių (viena dalyvė knygelėje skelbtą Austriją pakeitė į Rusiją). Jei prisiminsime ankstesnius konkursus, nuolat augo ne tik dalyvių skaičius, bet ir bendras meninis lygis. Šiemet ne vienas smuiko specialistas drąsiai jį prilygino žymiausiems pasaulio tarptautiniams konkursams. Dauguma dalyvių buvo išties labai stiprūs, grojo virtuoziškai ir meniškai, jautėsi užtikrintai. Ypač maloniai nuteikė ryški net aštuonių smuikininkų grupė iš Japonijos, pati didžiausia konkurse. Trys stiprūs smuikininkai atvyko iš Kinijos, kitų šalių atstovų buvo po du arba vieną. Lietuvai šį kartą atstovavo šeši smuikininkai ir smuikininkės.

 

Keturias dienas (vasario 14–17 d.) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vyko pirmojo turo perklausos. Kiekvieno dalyvio programa – vienos iš trijų Bacho sonatų trečia ir ketvirta dalys, Paganini kapričas, virtuozinis kūrinys, Jaschos Heifetzo transkripcija – suteikė nemažai pasirinkimo laisvės. Visiems privalomas buvo tik vienas opusas, Zitos Bružaitės specialiai konkursui sukurta „Canzona“ smuikui solo. Jos natas dalyviai gavo likus pusantro mėnesio iki pasirodymo. Visi kiti repertuaro reikalavimai buvo iš anksto paskelbti konkurso reglamente, tad konkursinę programą būsimieji dalyviai galėjo rengti gana ilgai. Konkursą vertinusią tarptautinę komisiją sudarė LMTA profesoriai Ingrida Armonaitė-Galinienė ir Petras Radzevičius, šios akademijos Styginių katedros vedėja docentė Rūta Lipinaitytė-Savickienė, Veimaro Ferenco Liszto aukštosios muzikos mokyklos pedagogas Friedemannas Eichhornas, Vienos aukštosios muzikos mokyklos profesorius Gerhardas Schulzas ir kelių Europos šalių muzikos mokyklų reziduojantis profesorius iš Ukrainos Pavelas Vernikovas.

 

Klausydamasi skirtingų šalių atlikėjų, nuo pat pradžių bandžiau juos vertinti. Naudodama penkių žvaigždučių sistemą žymėjausi geriau ar blankiau, mano galva, pasirodžiusius. Daugiausiai žvaigždučių gavo pirmos dienos lyderis Dmytro Udovychenko, ryškiai išsiskyręs iš kolegų. Antrą konkurso dieną pastebėjau, kad besikeičiantis atlikimo kontekstas verčia šiek tiek koreguoti prieš tai dviem, trimis žvaigždutėmis pažymėtus dalyvius. Trečią ir ketvirtą konkurso dieną parašytos žvaigždutės vėl reikalavo korekcijos. Ypač suabejojau kažkur per vidurį atsiradusiais vertinimais. Kai kuriems norėjau žvaigždutę pridėti, kitiems – atimti. Galbūt panašių galvosūkių kilo ir žiuri nariams? O gal konkursų vertinimo patirtis ir taisyklės jiems leido spręsti kur kas ryžtingiau? Prieš rašydama šį tekstą sužinojau, kad vertinant pirmojo turo pasirodymus buvo naudojama šimto balų sistema. Kai grojo žiuri nario mokinys, tas narys jo apskritai nevertino. Taigi, pirmojo turo pabaigoje vertinimo komisija anonimiškai į specialias anketas surašė savo skirtus balus, iš kurių buvo išvestas vidurkis. Jei kurio nors nario balų skaičius nuo vidurkio skyrėsi daugiau kaip šešiolika, tas balsuotojas iškrito. Kompiuteris suskaičiavo pateiktus balus ir išrinko dvylika daugiausia surinkusiųjų. Šiuos dvylika komisijos nariai turėjo iš naujo įvertinti balais, tada pakartota ta pati skaičiavimo sistema su vidurkiu ir išrinkti šeši finalininkai. Kaip matote, viskas gana paprasta ir aišku. Bet šiokia tokia abejonė išlieka: jei žiuri narių požiūris į atlikimo meną yra skirtingas ir labiausiai jie vertina ne tuos pačius atlikimo aspektus, jie rašys gana skirtingus balus. Kitaip sakant, prie visų gana aiškiai apibrėžiamų atlikėjo savybių neišvengiamai prisideda kiekvieno vertintojo subjektyvumas. Ar įmanoma tuomet daugmaž vieningai atspėti ir įvertinti tą tikrąjį talentą? Gal be reikalo keliu tokį klausimą, gal į konkursą reikėtų žvelgti ramiau ir pritarti komisijos nario Friedemanno Eichhorno per apdovanojimus pasakytai minčiai: trys paskirtos premijos – tai ne viso gyvenimo sprendimas, tai dienos sprendimas. Svarbiausia konkurso dalyviams nesustoti ir ieškoti mene savo tiesos.

 

Finalo klausęsis žiuri pirmininkas Gidonas Kremeris iš anksto pasiūlė taisykles, pagal kurias iš šešių finalininkų buvo renkami premijų laimėtojai. Tai ilgokai užtrukusi procedūra, kurios metu vėl po keletą kartų buvo anonimiškai balsuojama, niekam su niekuo nesitariant. Tokiu pat būdu buvo išrinkti ir diplomų laimėtojai. Penki finalininkai su Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko populiarųjį Čaikovskio Koncertą smuikui ir tik viena japonė Mayu Ozeki griežė Sibelijaus smuiko koncertą, kurį atliko labai jautriai, išraiškingai, visa siela panirusi į muziką.

 

Nors laureatai daug kam jau žinomi, turbūt reikia dar sykį juos išvardyti. Pirmą premiją (10 000 Eur) laimėjo smuikininkė Yurina Arai (Japonija), antrąją (5000 Eur) pelnė smuikininkas Dmytro Udovychenko (Ukraina), trečioji (2000 Eur) atiteko Rennosuke Fukuda (Japonija). Du diplomus (po 1000 Eur) laimėjo Stepanas Starikovas (Rusija) ir Mayu Ozeki (Japonija). Buvo paskirta nemažai specialių prizų, tarp jų Sauliaus Karoso paramos ir labdaros fondo prizas (500 Eur) japonų smuikininkei Ririko Noborisaka už geriausią Bružaitės „Canzonos“ atlikimą, Menų turo Publikos prizas (500 Eur) Bernardui Petrauskui, Natų knygyno prizas (150 Eur) Julijai Ivanovaitei už geriausią Heifetzo transkripcijos atlikimą. Prizų buvo ir daugiau, juos įsteigė koncertinės organizacijos, EMCY (Europos jaunimo muzikos konkursų sąjunga), kitos įstaigos. Bent keturis jų gavo D. Udovychenko. Pirmą kartą atsirado gražus naujas Lietuvos žydų bendruomenės įsteigtas prizas – skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurta bronzinė Heifetzo statulėlė, kuri nuo šiol bus skiriama konkurso pirmosios premijos laimėtojui. Šį prizą bendruomenės vardu smuikininkei Yurinai Arai įteikė profesorius Leonidas Melnikas. Konkurso nugalėtojai savo prizą paskyrė ir Lietuvos nacionalinė filharmonija.

 

Aukštas šių metų konkurso lygis uždavė labai rimtų klausimų jauniesiems lietuvių smuikininkams. Ar jie pajėgūs varžytis su gerai pasirengusiais, techniškai labai stipriais pasaulio, ypač Azijos šalių smuikininkais? Kiek atsimenu, ankstesniuose konkursuose tokių klausimų nekilo, nes tokios didelės konkurencijos nebuvo ir bendrame kontekste mūsiškiai pasirodydavo visai padoriai. Šį kartą mūsų merginoms – Rakelei Chijenaitei, Ievai Daugirdaitei ir Julijai Ivanovaitei – pristigo techninio pajėgumo. Daug netikslių gaidų, nekokybiško bespalvio skambesio girdėjome ne tik Paganini kapričuose, bet ir pasirinktuose virtuoziniuose kūriniuose. Rolanda Ginkutė atvyko į konkursą iš Madrido, kur dabar mokosi. Konkurso programą ji pateikė tvarkingai, be trikdžių, tačiau ir be ryškesnio meninio užmojo. Panašiai pasakyčiau apie Konradą Levickį ir Bernardą Petrauską. Pastarasis pateko į finalą, bet atlikdamas su orkestru Čaikovskio Koncertą ryškiau neatsiskleidė, griežė atsargiai, įsitempęs, tarsi prisibijodamas. Galvojant apie ateitį, tenka gręžtis į pačius mažiausius, juk šiame amžiuje įtvirtinami gerai arba blogai suformuoti svarbiausi įgūdžiai, kairės ir dešinės rankų technika. Tai reikalauja visiško atsidavimo ir didelio darbo. Kai vienai žinomai pedagogei pajuokavau, kad Lietuvai reiktų pasikviesti porą japonų smuiko pedagogų darbui su mažiausiais, ji atsakė klausimu: ar Lietuvoje atsirastų tėvų, kurie, kaip japonai ar kinai, priverstų savo trejų–penkerių metų vaiką groti po kelias valandas per dieną? Kita pedagogė sakė, kad mokytojai dirba gerai, bet vaikai – per mažai, be to, neįvykdo to, kas jiems sakoma per pamokas.

 

Kadangi paminėjau tvarkingą, tikslų grojimą be didesnio muzikinio angažuotumo, reikia pasakyti, kad tokio šiame konkurse buvo ne taip ir mažai. Panašiai grojančių buvo ir iš Europos, ir iš Azijos šalių. Norintys gali pasiklausyti: visi pirmojo turo pasirodymai yra įkelti į youtube, beje, pirmą sykį, anksčiau to nebuvo. Kai kuriems smuikininkams buvo sunkoka suvokti Bružaitės „Canzoną“. Jie sąžiningai grojo užrašytas natas, bet į kokią nors raiškesnę mintį jų nesuformavo. Kiti tos prasmės ieškojo tikrai drąsiai. Išklausiau visus 35 atlikimus ir neatsisakiau pačioje pradžioje kilusios minties, kad kūrinį reikėtų truputėlį patrumpinti, išimti vieną pasikartojantį epizodą, kas jam suteiktų dar pagavesnę formą.

 

Po pirmo turo rezultatų konkurso dalyviai galėjo kreiptis į komisijos narius, klausti, ką jie turėtų tobulinti, kokių klaidų vengti. Mačiau, kad dalis tai ir padarė, bet nuklausyti, apie ką jie kalbasi, man pasirodė nemandagu. Užtat galiu drąsiai atskleisti septyniolikmečio trečiosios premijos laureato, publikos favorito R. Fukudos pokalbį po apdovanojimų ceremonijos Valdovų rūmuose su žiuri nariu Petru Radzevičiumi. Jaunuolis, žiūrėdamas profesoriui tiesiai į akis, paklausė, ką jam dabar toliau daryti? (Prie tokio nuoširdaus atvirumo vis dar nesame įpratę.) Profesorius taip pat tiesiai ir nuoširdžiai jam pasakė: su tavo abiem rankom viskas gerai, grojimo technikai netrūksta nieko. Dabar reikėtų lavinti ir turtinti asmenybę, skaityti geras knygas, lankyti teatrą, domėtis viskuo, kas vyksta kultūroje, ir viską dėtis į galvą. Tada ši sukaupta kultūrinė patirtis pati pradės įsikūnyti tavo muzikos interpretacijoje. Turbūt šie patarimai ir palinkėjimai tiktų visiems jauniausiems apdovanotiems ir neapdovanotiems dalyviams. Iki kito, po ketverių metų vyksiančio Jaschos Heifetzo konkurso!

Yurina Arai, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Yurina Arai, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Yurina Arai, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Yurina Arai, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Dmytro Udovychenko ir Modestas Pitrėnas. M. Mikulėno nuotr.
Dmytro Udovychenko ir Modestas Pitrėnas. M. Mikulėno nuotr.
Rennosuke Fukuda, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Rennosuke Fukuda, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Bernardas Petrauskas, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Bernardas Petrauskas, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Jaschos Heifetzo konkurso akimirka. M. Mikulėno nuotr.
Jaschos Heifetzo konkurso akimirka. M. Mikulėno nuotr.