Esu – garsiai, tvirtai, aiškiai

Žodynas sako, kad „esu“ yra veiksmažodžis, nusakantis kelias prasmes: „reikštis tikrovėje, egzistuoti, gyventi, turėti užėmus kur vietą ir t.t.“ Šis lingvistinis paaiškinimas, manau, esmiškai nusako Jūratės Stauskaitės pasirinktą pavadinimą grafikos ir piešinių parodai, vasario 25 d. atidarytai Klaipėdoje, KKKC parodų rūmuose, bei knygai, 2016 m. išleistai LMA Vrublevskių bibliotekos.

Tačiau sakyti „esu“, t. y. reikštis tikrovėje, pranešti pasauliui apie save, galima įvairiai – daug kas priklauso nuo savivertės, nuo ištarties intonacijos. Vieni „esu“ taria tarsi atsiprašydami, kiti – įžūliai, dar kiti per visą gyvenimą taip ir nedrįsta ištarti viešai...

Jūratė Stauskaitė savo „esu“ teigia – garsiai, tvirtai, aiškiai, stipriai. Ir daro tai daug metų. Paroda Klaipėdoje jau septyniasdešimtoji. Statistiškai, sakytum, kasmet po parodą. Tiek jų surinko knygos „Jūratė Stauskaitė. Esu“ sudarytoja Bronislava Kisielienė, dvejus metus kruopščiai rengusi dailininkės bibliografiją, kurioje net 189 pozicijos – leidiniai, straipsniai apie autorę bei pačios dailininkės publikacijos, apimančios 1980–2016 metus. Bibliografija tapo pretekstu didesnei monografijai, kurioje, greta pačios dailininkės pagaviai surašytos gyvenimo istorijos, publikuojamos jos svarbiausių kūrinių reprodukcijos, straipsniai apie meną, kultūrą ir kolegas, interviu, visa gausi tokiam leidiniui privaloma dokumentinė medžiaga (tokio metraštininko kaip B. Kisielienė linkėčiau kiekvienam dailininkui!).

Knygos pristatyme, vykusiame šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje, J. Stauskaitė juokais užsiminė, jog knygos statistika tarsi nubrėžė brūkšnį, už kurio ji galėsianti daryti, ką norinti. Tačiau ar ne taip buvo ir iki šiol?

1971 m. baigusi grafikos specialybę anuometiniame Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), J. Stauskaitė reiškėsi ne tik estampo srityje, bet ir kūrė iliustracijas, scenografiją, rašė knygas, tapė. 1991-aisiais įkūrė pirmą privačią dailės mokyklą Vilniuje, o 2003 m. – Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galeriją. Savo „esu“ atvirai teigė ir spaudoje, nes jai visada rūpėjo ir teberūpi ne tik asmeninė kūryba, bet ir tai, kas vyksta šiuolaikinio meno lauke. Be keliolikos knygų ir daugybės straipsnių, pokalbiai su kolegomis sugulė į leidinį „13 x 13: trylika klausimų trylikai vyrų“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006). Kodėl klausimai vyrams menininkams? Gal todėl, kad moters, savojo „esu“, paieškos yra dailininkės kūrybos išeities taškas ir esmė.

Skaitant knygoje pačios parašytą gyvenimo aprašymą taip pat daug kas paaiškėja: pokario Kaunas, vaikystė Šančiuose, tėvo tremties ir grįžimo į gyvenimą vingiai, mamos darbas teatre, vaikiškas žaidimas „teatrą“, kuris buvo įgyvendintas jau baigus studijas Dailės institute, kai tuometiniuose Ryšininkų rūmuose Vilniuje įkūrė lėlių teatro trupę... Na, o lyderystės genas, užsimezgęs dar mokykloje, visą gyvenimą tik stiprėjo. Tiesa, daug kam aktyvi Jūratės pozicija, atviras požiūris ir tiesus žodis atrodo kaip iššūkis ar net arogancija. Tačiau tai ir yra jos „esu“, neleidžiantis tylėti matant, kas vyksta visuomenėje.

Tačiau neapsigaukite, kūryba atskleidžia kiek kitokią Stauskaitę – emocionalią, spontanišką ir kartu romantišką šokėją, kokia svajojo būti, jei nebūtų pasirinkusi dailės. Savo kūrybos kelią pradėjusi 8-ajame dešimtmetyje (pirmą personalinę parodą surengė 1974 m.), J. Stauskaitė menotyrininkų priskiriama prie tuomet susiformavusios „moteriškosios“ kartos grafikių (Nijolė Šaltenytė, Irena Teresė Daukšaitė-Guobienė, Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, kiek vėliau – Danutė Jonkaitytė, Danutė Gražienė ir kt.). Po stilizuoto liaudiškumo tendencijų, vyravusių 6-ojo dešimtmečio pabaigoje – 7-ajame dešimtmetyje, kurias puoselėjo vyresnieji grafikai (Albina Makūnaitė, Aldona Skirutytė, Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, Vytautas Valius, Sigutė Valiuvienė ir kt.), naujosios kartos menininkai rinkosi emocionalią metaforišką plastinę kalbą, persmelktą asmeniniais išgyvenimais, kurie neretai įgydavo daugiareikšmių simbolių. Pasak menotyrininkės Gražinos Kliaugienės (1944–1995), Stauskaitė „pateko į sparčiai kintančios meninės problematikos ir stilistikos srovę“ („Apie paukščius iš paukščių tako“, Literatūra ir menas, 1985-04-13 (nr. 15), p. 7, 14). Tačiau ir kūryboje, ir gyvenime ji visada bodėjosi tiek mąstymo, tiek formos štampais. Ėjo viena, vengdama priklausyti kokiai nors meninei grupuotei (net LDS yra neasocijuota narė), nors anaiptol nėra vienišė.

Tuomet Kliaugienė apie Stauskaitės kūrybą rašė: „Visada įdomu stebėti, kaip žmoguje bręsta žmogus ir menininkas. Kaip palengva entuziastingas jaunystės smalsumas virsta noru atidžiau įsižiūrėti į pasaulį bei save ir pasirinkti tik tai, kas būtina, tikra, sava.“ Pranašiški žodžiai, kuriuos Stauskaitė patvirtino daugiau nei po 20 metų pokalbyje su filosofe Jūrate Baranova: „Romantiški, poetiški moteriškumai, aišku, seniai išnyko kartu su jaunystės trumparegyste“ („Grafikė „per atsitiktinumą“, Dailė, 2008, nr. 2, p. 116–121). Tačiau visa Stauskaitės kūryba liko sutelkta į tai, ką ji geriausiai pažįsta – sudėtingą ir prieštaringą moters esybę, jos nuotaikų ir jausmų kaitą, brandą, stiprybę ir vidinę laisvę, kurią branda ir suteikia...

Kaip būdinga Stauskaitei – viską ji atlieka pati: projektuoja parodos erdvę, kurioje čia pat sukuria naują darbą, pristato susirinkusiems savo kūrybą ir parodos sumanymą, surengia improvizuotą piešimo pamoką etc.

Nors paroda Klaipėdoje ženklina ir autorės gyvenimo metus, ir yra iki šiol didžiausia jos surengta personalinė ekspozicija, joje nerasime nuobodžiai nuoseklaus viso kūrybos kelio pasakojimo. Tai kitoks pasakojimas, kuriame nueitą kelią žymi tik vienas kitas ankstyvųjų kūrinių (pvz., iliustracija H.Ch. Anderseno pasakai „Undinėlė“, 1971) bei svarbiausi ciklai, atlikti klasikine oforto technika: „Baltas paukštis meta juodą plunksną“ (1983), „Kelionė“ (1985), „Arlekinas“ (1984), „Šokis (1989)“. O visa kita – piešinio džiazas, kurį kiekvienoje personalinėje parodoje Jūratė „sugroja“ vis kitaip. Tiesa, leitmotyvas lieka tas pats – kūnas, judesys, emocija, o pagrindinis instrumentas – piešinys, gestas (ir parodoje Vilniuje, ir Klaipėdoje ji ant sienos užrašo: „Gyvas kūnas, nebepriklausantis lyčiai, gyvena iš jo išsinėrusios sielos gyvenimą. Siela įgauna kūno formą ir apsigyvena tarp mūsų“).

J. Stauskaitei piešinys yra emocijos ir energijos įkūnijimas. Ji piešia ne daiktą, žmogų, o emociją, kurią žmogaus judesys išreiškia. O kad tai nėra paprasta ir kad tam reikia subręsti, pademonstravo parodos atidarymo metu surengta improvizuota judesio piešinio pamoka – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokiniai buvo pakviesti piešti savo potyrius, šokant dviem šiuolaikinio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ merginoms.

Kaip ir prieš dvejus metus Vilniuje, parodų erdvėje „Titanikas“, surengtoje parodoje „Judesys“ (2015), taip ir šiemet Klaipėdoje, parodoje „Esu“, piešinys jungiamas su instaliacija, videovaizdu, citatomis, užrašytomis tiesiai ant sienos (pvz., autorės mėgstama Henri Matisse’o mintis: „Piešinys man – ne vien tik įspūdžių lavinimas, bet priemonė intymiems jausmams išreikšti ir dvasios būsenoms nusakyti“). Iš videoįrašų skamba autorės pasakojimas, dideliame ekrane pagal „Bolero“ muziką juda jos piešiniai. Dėl šios visumos paroda tampa gyvu procesu, į kurį žiūrovas įtraukiamas pulsuojančios menininkės energijos, net jei jos pačios salėje nėra.

Paroda veikia iki kovo 19 d.

KKKC parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.