Smalsumas ne visada išeina į naudą. Nemėgstu monotoniškų filmų apie komiksų veikėjų žygdarbius, tik Timo Burtono „Betmenas“ (1989) iki šiol žavi savo postmodernistinie art deco stiliaus analize ir visomis to žodžio prasmėmis ryškiais veikėjais. Tačiau kai į akis pakliuvo teigiamos „Nuostabiosios moters“ („Wonder Woman“, JAV, 2017) recenzijos, pasidarė smalsu. Juolab kad režisierė Patty Jenkins 2003-iaisais sukūrė gana įsimintiną filmą „Monstras“ apie garsiausią amerikiečių serijinę žudikę, atnešusį „Oskarą“ Charlize Theron.
Komiksą apie Nuostabiąją moterį 1939-aisiais sukūrė Williamas Moultonas Marstonas. Vyko Antrasis pasaulinis karas ir naujoji veikėja turėjo padėti karininkui Stivui išgelbėti pasaulį nuo nacių nešamo blogio. „Nuostabiosios moters“ kūrėjai veiksmą perkėlė į Pirmojo pasaulinio karo pabaigą – 1918-uosius. Matyt, todėl, kad šis menkiau pažįstamas iš dokumentinių kadrų ir kūrėjai gali laisviau derinti komiksų fantazijas su istorine tikrove. Nuostabioji moteris – tai amazonė Diana. Ji užaugo nuo pasaulio atskirtoje saloje, kur buvo vienintelis vaikas. Dianos motina, amazonių karalienė Ipolita (Connie Nielsen) kadaise nugalėjo piktąjį karo dievą Aresą (jis mums geriau žinomas kaip Marsas, bet lietuviškuose filmo titruose šis dievas vadinamas Arijumi). Ji netiki, kad šis gali grįžti, todėl nenori, kad duktė taptų kovotoja. Tačiau ir Diana, ir jos teta Antiopė (Robin Wright) nori mokytis kovų meno. Suaugusi Diana taps nenugalima. Ji patikės, kad gali išgelbėti pasaulį, kai sužinos, kad jame jau ketverius metus vyksta karas. Tai atsitiks, kai Diana ištrauks iš jūros gelmių vokiečių pamuštą lakūną, kuris yra britų šnipas Stivas (Chrisas Pine’as taip panašus į jauną Leonardą DiCaprio, kad kartais atrodo, jog akyse dvejinasi). Diana tiki senomis legendomis, esą Dzeuso sūnus Aresas sugadino žmones, juos sukiršinęs ir išmokęs kariauti, todėl ji nusprendžia sunaikinti šį dievą ir išgelbėti žmoniją. Diana nusprendžia vykti kartu su Stivu. Iškart perspėju, kad žiūrint filmą neverta stengtis prisiminti graikų dievų istorijų, nes mitologija filmo kūrėjai naudojasi laisvai ir pasiima tik tai, ko jiems reikia. Pavyzdžiui, filmo Diana puikiai moka naudotis lanku ir deive pavirsta tik filmo pabaigoje. Piktoji Kirkė filme tapo genialia mokslininke – nuodingųjų dujų išradėja (Elena Anayja), kurios užrašus ir pavogė Stivas. Ji subjauroto veido, primena raganą – vyriškų baimių simbolį.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šįkart galerijos pavadinimas, regis, susikalba su tuo, kas joje rodoma. Arūno Kulikausko fotografijose – gyvenimo „trivium“, užfiksuota pačia „trivialiausia“ priemone – mobiliuoju telefonu. Beveik penkeri metai kasdienybės kaimo trobelėje, Samantonyse. Ten gi nieko ypatingo – gėlės ant palangės, namie keptos duonos riekės ant stalo, piešiantis vaikas, žąsys ir avys, ūkio darbai pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą ir vėl pavasarį. Ir vis dėlto daiktavardis trivium veda mintį kitur – tai juk trijų kelių sankryža (tri + via) ir trys „žemesnieji“ liberalieji menai: gramatika, logika, retorika. Žemesnieji, nes sudaro mąstymo ir kalbėjimo pagrindą – kaip ir Kulikausko fotografuojamos gyvenimo nuotrupos yra dirva, iš kurios viskas išauga. Aišku, norint įdomiai vaizdais pasakoti apie tokius nežymius įvykius kaip mamos, dviejų vaikų ir šuns sėdėjimas ant žolės 2013 m. birželio 21 dieną, reikia tam tikros pagavos, kuri išauga iš ypatingų patirčių komposto.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | |||
Pasirodo, daroma ir taip. Kiekvieną pavasarį savo „viščiukus“ skaičiuoja Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrius. Ne išimtis ir šis – birželio 10 d. Šokio teatre įvyko tradicinis baleto skyriaus metų koncertas, kuriame dalyvavo gausus būrys jaunųjų atlikėjų – nuo mažiausių iki absolventų. Prasminga, kad šį renginį pradėjo 2 klasės mokinė Elzė Kotryna Pylinkutė su miniatiūra „Pudros debesėlis“ (mokytoja Jolanta Vymerytė). Šie mokslo metai skyriaus bendruomenei nebuvo lengvi – pasikeitė vadovybė, visus sukrėtė skaudi netektis, tarsi nubrėžusi takoskyrą tarp to, kas buvo, ir to, kas ateis. Kad ir kas įvyktų, gyvenimas nesustoja, eina į priekį, o kartu su juo ir baleto skyrius.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
Vitą Luckų šiandien galime laikyti kone Lietuvos kultūros fenomenu (bent jau tarp meno mylėtojų), pasižymėjusiu ir vizionieriškumu kūrybiniuose ieškojimuose, ir kontroversišku įvaizdžiu kasdieniame gyvenime. Tačiau šįkart nenorėčiau leistis į postringavimus apie Luckaus asmenybę, apipintą legendomis – tam dedikuotas 2014 m. sukurtas, Giedrės Žickytės režisuotas filmas „Meistras ir Tatjana“, autorių priskiriamas dokumentikos žanrui. Labiau norėtųsi susitelkti į menininko narpliotas sudėtingas, neretai nepatogias temas, kurių vaizdine išraiška tapo konceptualioji fotografija.
Tačiau V. Luckaus, kaip ir daugelio jo kartos fotografų, kūrybinis kelias pažymėtas socialinio reportažo apraiškomis, pastebimomis ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje gegužės 18 d. atidarytoje parodoje „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“. Eksponatai, pasiskolinti iš Edmondo Kelmicko rinkinio, veikia kaip tame pačiame muziejuje vykstančios parodos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ tęsinys. Tai išgirdus iš pradžių apima nuostaba – negi Luckaus kūryba gali būti paprasčiausias kito menininko darbų papildymas?
![]() |
Birželį gastroliuodamas Baltijos šalyse, 14 d. Vilniuje pasirodė Westdeutscher Rundfunk (WDR) simfoninis orkestras. 1947 m. Kelne įkurtas orkestras grojo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Koncertams teatras scenoje įrengė akustinę kriauklę, taigi publiką garso jėga pasiekė, nors sėdintiems paskutinėse parterio eilėse norėjosi dar stipresnio skambesio.
Būta visapusiškai klasikinio vakaro. Pirmiausia – programa: Ludwigo van Beethoveno uvertiūra „Egmontas“, op. 84, Antoníno Dvořáko Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 2 h-moll, op. 104, ir Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 3 F-dur, op. 90. Girdėjome interpretacijas, išaugusias Centrinės Europos tradicijose, garantuojančiose šias estetines kryptis ir jų prabangų stabilumą; pagarbą atliekamai muzikai, profesionalumui bei simfonizmui, kai orkestro audinys yra tvirtas, tad be baimės, jog sutrūkinės, laisvai teka, visiems garsams nuosekliai jungiantis tarpusavyje ir per laiko nuotolį formuojant mintį.
![]() |
Šis pokalbis – tik krislas iš „Kultūros nakties“, vykusios birželio 16 dieną, penktadienį. Apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, netoli stoties, vyko paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“, kur buvo rodoma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tapyba, Sirijos menotyrininkė Farah Mohammed pristatė šiuolaikinę Sirijos dailę, giedojo Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“. Meninio vyksmo lankytojai kaip skruzdės ėjo aplink bažnyčią stebėdami jos margus frizus, apsėdo šventovės erdvę, nežiūrėdami vietos reikšmių hierarchijos. Nors miestas ūžė ir siūlė daug pramogų, norėjosi sustoti ir pasikalbėti apie kūrybą, kaip galimybę prisiliesti prie sudėtingų temų. Nuo 20 d. paroda persikelia į tekstilės galeriją „Artifex“ (Gaono g. 1).
Šio sezono metu bene visų teatrinių reiškinių centre buvęs – vaidinęs ar režisavęs, būręs, dalyvavęs ar įkvėpęs bendraminčius – Paulius Markevičius pristatė dar vieną premjerą, jau antrąjį Meno ir mokslo laboratorijos spektaklį. Pirmiausia parodę jį Molėtų observatorijoje, spektaklio „Reikalai“ kūrėjai sugrįžo į sostinę. Priimant chaotiškos Pauliaus Markevičiaus režisūros sąlygas, pirmame plane atsidūrė spektaklio forma: žiūrovų ir aktorių erdvę suliejanti spektaklio įžanga, žanrų polifonija, netikėtos veiksmo (teksto) ir judesio jungtys. Žiūrovus-lankytojus sanatorijos „Vyšnių sodas“ pacientai-aktoriai pasitiko „Meno forto“ kieme, kuriame vilnietiškos premjeros dieną aktorių kuriamai atmosferai antrino „Šekspyro“ viešbutyje švenčiamų vestuvių garsai. Veikiausiai neplanuotai bendroje erdvėje atsiradę vestuvių svečiai bei muzikantai tapo spektaklio dalimi, kurią priėmę kaip žaidimo taisyklę aktoriai privertė dar labiau suklusti būsimą / esamą žiūrovą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę Oskaro Koršunovo režisuotas „Išvarymas“ yra pats populiariausias Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis. 78-ajame LNDT sezone „Išvarymo“ žiūrovų laukia nauji pagrindinių vaidmenų aktoriai. Nuo rudens pagrindinį Beno vaidmenį vietoje Ainio Storpirščio atliks Kęstutis Cicėnas, o Eglę vietoje Monikos Vaičiulytės vaidins Gailė Butvilaitė. Naujuosius aktorius žiūrovai galės pamatyti ir birželio 27 dieną, o birželio 28 dieną 77-ąjį sezoną užbaigs ir paskutinį kartą pasirodys Monikos Vaičiulytės ir Ainio Storpirščio duetas.
O. Koršunovas: ateiti į „Išvarymą“ ir išeiti iš jo – vienodai atsakingi dalykai
„Ne pirmą kartą tenka įvesti naujus pagrindinių vaidmenų aktorius, žmones, kurie tam tikra prasme ir kuria spektaklį – tokius ypač sunku pakeisti. O Monika Vaičiulytė ir Ainis Storpirštis tokie ir yra. Beno ir Eglės vaidmenys labai tampriai susieti su pačiais aktoriais, su jų charakteriais, duotybėmis. Tokie vaidmenys daro įtaką visam gyvenimui, kitiems vaidmenims. Tačiau niekur nėra nepakeičiamų žmonių. Teatras šia prasme yra negailestingas.
![]() |
Pernai Rudolfas Buchbinderis šventė septyniasdešimtąjį gimtadienį, o Zubinas Mehta „suapvalino“ savo aštuoniasdešimtuką. Neeilinį vakarą buvo įrašyti abu Johanneso Brahmso fortepijono koncertai, o bemat išleistų kompaktinių plokštelių komentare rašoma, jog abiejų didmeisterių – pianisto ir dirigento – klausytojas patiria išskirtinį nuotykį (interpretacija esanti nutrūktgalviškai jaunatviška), prie kurio džiugiai prisijungia ir puikusis Vienos filharmonijos simfoninis orkestras.
R. Buchbinderio, išgarsinto ir vis tebegarsinamo Austrijos pianistų reprezentanto, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje klausėmės birželio 15 dieną Vilniaus festivalyje. Belaukdamas koncerto internetu pasiklausiau įrašų, pasiskaičiau tekstų. Galintiems kokybiškai pasiklausyti youtube, labai rekomenduoju Richardo Strausso Burleską fortepijonui ir orkestrui d-moll. Pacituosiu kelias pokalbių su R. Buchbinderiu ištraukas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kretingos rajone įsikūręs Japoniškas sodas jau dešimtį metų puoselėja lietuvių pagonybės ir japonų šintoizmo įkūnytą pagarbą gamtai ir kviečia muzika, šokiais ir ritualais pasitikti vasaros saulėgrįžą. Birželio 24-25 dienomis Japoniškame sode vyksiančio 8-ojo japoniško festivalio ypatingasis svečias – mušamųjų grupė „Dadadadan tenko” iš Osakos.
Magiškas perkusijos užtaisas
Didžiausią Europoje -16 hektarų - užimantį Japonišką sodą Mažučių kaime kuria meistras iš Japonijos Hajime Watanabe ir gydytojas Šarūnas Kasmauskas. Plynoje vietoje sužydėjo sakuros, erdvę papuošė tūkstančiai bonsai medelių, akmenų sodas, tvenkiniai. Sodas kuriamas pagal senąsias japoniško sodo tradicijas, atkartojant natūralią gamtą ir siekiant subalansuotos visumos. Pasak savininkų, iki šios dienos atlikta apie trečdalis sodo kūrimo darbų. Aštuntus metus čia rengiamas ypatingą lankytojų dėmesį pelnęs Japoniškas festivalis, kurio metu surinktos lėšos skiriamos tolimesniam sodo vizijos įgyvendinimui. „Mes nesinaudojam ES parama, Valstybės pagalba, sodas kuriamas Jums, Jūsų pačių pagalba. Kuo Jūsų daugiau atvyksta, tuo daugiau auga sodas“, sako Š. Kasmauskas.
![]() |