Su tapytoja Sigita Maslauskaite-Mažyliene kalbasi Monika Krikštopaitytė
Šis pokalbis – tik krislas iš „Kultūros nakties“, vykusios birželio 16 dieną, penktadienį. Apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, netoli stoties, vyko paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“, kur buvo rodoma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tapyba, Sirijos menotyrininkė Farah Mohammed pristatė šiuolaikinę Sirijos dailę, giedojo Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“. Meninio vyksmo lankytojai kaip skruzdės ėjo aplink bažnyčią stebėdami jos margus frizus, apsėdo šventovės erdvę, nežiūrėdami vietos reikšmių hierarchijos. Nors miestas ūžė ir siūlė daug pramogų, norėjosi sustoti ir pasikalbėti apie kūrybą, kaip galimybę prisiliesti prie sudėtingų temų. Nuo 20 d. paroda persikelia į tekstilės galeriją „Artifex“ (Gaono g. 1).
Ne pirmą kartą darai parodą apleistoje bažnyčioje. Kuo tave traukia tokios erdvės? O gal tavo tikslai edukaciniai – susiję su bažnyčių lankymu?
Apleistų bažnyčių erdvės traukia daugelį, bet aš pradėjau apie jas svajoti ir savo galvoje kurti įvairias temas ir scenarijus ne dėl griuvėsių romantikos ar specialių efektų troškimo, bet todėl, kad mano parodų paraiškas reguliariai atmesdavo garsios Vilniaus ir Kauno galerijos. Prisiekiu, neįsižeidžiau, nes pati dirbdama Bažnytinio paveldo muziejuje taip pat kartais turiu pasakyti „ne“ kažkam, kas neatitinka vadinamosios muziejaus „vizijos“ ar paskirties. Neįsižeidžiau, bet susimąsčiau (aišku, nuliūdusi): vadinasi, manieji projektai nėra aktualūs ar įdomūs plačiam žiūrovų, galerijų lankytojų ratui, bet man vis tiek rūpi, man svarbu, aš noriu ne tik tapyti, bet ir pasižiūrėti, draugams parodyti, ką esu sukūrusi. Todėl pradėjau ieškoti „kažko kito“ ir labai greitai supratau, kad trokštu pamatyti savo darbus neveikiančiose bažnyčiose. Taip 2015 m. su draugais Ksenija Jaroševaite, Vladu Urbanavičiumi ir vyru Sauliumi Mažyliu padarėme parodą Misionierių bažnyčioje, kuri sulaukė didelio susidomėjimo. Per tris dienas parodą aplankė apie 2000 žmonių! Žinoma, pirmiausia lankytojus traukė bažnyčios erdvė, bet taip pat ir paroda, kūriniai buvo plačiai aptarinėjami, po parodos kilo naujų diskusijų apie meną, sakralumą, desakralizaciją, neveikiančių bažnyčių paskirtį ir ateitį.
Kaip atėjai prie pabėgimo, išvarymo temos?
Dar kurdama krikščioniška ikonografija besiremiančius paveikslus (prieš 5–8 metus) pastebėjau, kad elgetos ir piligrimai man „nusitapo“ geriausiai, pavyksta ar susitapatinti, ar nuotaiką pagauti, ar tiesiog laisvai patapyti, todėl juos ir kūriau per daug nekonceptualizuodama tapybos proceso, kol išaušo 2016 metų pavasaris ir karas Sirijoj įgavo baisų mastą... Nuo karo siaubo bėgančių žmonių vaizdai, ypač moterų ir vaikų, mane labai veikė: pradėjau kankintis, kad negaliu niekuo padėti, negalėjau skaityti baisios grobimų, prievartavimų, žudynių, skendimų statistikos, karo ištiktų žmonių nelaimės tapo kažkokiais naktiniais vaizdiniais. Be to, pradėjau geriau suprasti savo mamos ir močiutės pasakojimus apie tremtį, apie pažeminimus, apie ligas, šaltį, apie nepakeliamą tėvynės, namų ilgesį. Pradėjau tapyti iš „televizoriaus“ ir „iš interneto“, tai buvo kaip kokia terapija, savotiška paguoda... Galiausiai man buvo įdomu, kur tokia kūryba nuves.
Tai, kad tapai „iš televizoriaus“, vaizdus, kurie jaudina dabar, man priminė Teresę Rožanskaitę, kai ji negalėjo atsitraukti nuo moterų savižudžių dramos kino teatre Rusijoje. Jos tapytos moterys irgi iš konkretybės pereina į simbolinį lygį, kur daug sluoksnių, daug laikų, daug galimybių atpažinti save. Ar ši autorė kaip nors veikia tavo kūrybą?
Teresę Rožanskaitę pažinojau, o metai iki jos netikėtos mirties net bandėme kartu katedros aikštėje vieną jos instaliaciją pastatyti, deja, nespėjome. Bet Teresės mokine ar sekėja tikrai savęs nebūčiau pavadinusi, nes buvau įsikalusi, kad esu „koloristinės mokyklos“, t.y. Arvydo Šaltenio, Ričardo Vaitiekūno ir šiek tiek Jono Gasiūno mokinė. Dabar labai džiaugiuosi dėl šito klausimo ar galimo palyginimo, nes būtent Tavo minimi Rožanskaitės kūriniai man labai patiko: Šiuolaikinio meno centro parodoje žiūrėdama į jos „Čečėnę“ galvojau, kaip ji išdrįso tapyti „iš televizoriaus“, svajojau ką nors panašaus sukurti, nes tuo metu vykusios dramos Rusijoje, karas Čečėnijoje ir man neleido ramiai miegoti.
Rodei keturis paveikslus. Du maslauskaitiški – tankių potėpių faktūra, sodrios daugiaveidės spalvos, erdvės ir figūros formuojamos iš dėmių. Kiti du jau kitokie – paremti plokštumomis, grafiški. Ar tai ilgalaikis pokytis, ar tema taip „verčia“? O penktas – iš viso tekstilė!?
Taip, verčia tema. Noriu, kad kai kurie visų matyti žiniasklaidos kanalais pasiekę vaizdai taptų ikonomis, kad panašumas būtų ir laikraštinis, ir tikroviškas, ir paveiksliškas, įmažinantis tuos žmones ir įvykius. Esu sukūrusi tokius plokštuminius grafinius beveik visus liūdniausius ir daugiausia dėmesio sulaukusius internetinius pabėgėlių atvaizdus, tik nuskendusio mažo berniuko turbūt negalėsiu nutapyti.
O su tekstilės darbu „Prie Babilonijos upių“, manau, nutiko panašiai kaip Teresei Rožanskaitei su Motinos Teresės seserų sariu. Į rankas pakliuvo meninės vertės neturinčio bažnytinio audeklo gabalas, jame buvo įsispaudę kadaise jį slėgusių sidabrinių puošmenų reljefai. Man beliko jį nuvalyti, priklijuoti ant drobės ir parašyti minėtą psalmės ištrauką. Tai darbas apie laiką, apie užmarštį, apie liūdesį, apie Babilonijos upes, prie kurių sėdėjome verkdami... Darant tokius darbus, prisimenama viskas: dūlėjanti istorija, „Boney M“ daina, kažkokia niekada nebegrįšianti didybė, praradimai, netektys... (Šv. Stepono bažnyčioje žiūrovai komentavo, kad du „maslauskaitiški“ darbai yra mano, o du grafiniai sukurti sirų menininkų, irgi dalyvavusių „Kultūros nakty“.)
Ar dabarties pabėgėlių susiejimas su biblinėmis tremtimis, kurių pirmoji buvo Ievos ir Adomo išvarymas iš rojaus, yra tavo paskata užjausti, nes visi bet kada gali tapti išvarytaisiais?
„Išvarymas iš rojaus“ kadaise pirmiausia bylojo apie pirmųjų tėvų nuodėmę, šventumo praradimą ir kartu kvietė prisiminti, jog būtent išvarymas yra Išganymo istorijos pradžia, kad ir nuodėmė būna palaiminta. Aš savo darbą tapiau specialiai Šv. Stepono bažnyčiai ir norėjau parodyti istoriją: nuo Adomo ir Ievos rojaus iki pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos. Būtent: norėjau pasakyti, kad išvarytieji tam tikra prasme jau esame (suniokota bažnyčios erdvė) arba dar galime būti.
Tai labai sunki tema. Kai dirbi su ja, tau viduje lengviau ar sunkiau?
Sunkiau. Nors tapant tarsi atsiranda ramybė, na, kad bent jau netyliu.
Kodėl renkiesi šoninius bažnyčios altorius? Centrinio, kiek pamenu, stengiesi neliesti.
Iš pagarbos. Manau, kad ir apleistose bažnyčiose juntamas šventenybės buvimas. Geriausia, kai Didysis altorius, į kurį buvo dedamos šventųjų relikvijos, išstatomi labiausiai gerbiami atvaizdai, lieka tuščias. Nors šįkart kaip antepediumą išdrįsau pakabinti tekstilės kūrinį „Prie Babilonijos upių“.
Kaip vertini tokius renginius kaip „Kultūros naktis“? Man ji išoriškai pasirodė panaši į atlaidus. Nei kur sustoti, nei kur prasibrauti. Tada susitikimas su minia, bendro jausmo paieška gal svarbesnė net už renginius. Šiek tiek gaila, kad tiek gero paskęsta miniose.
Taip, tikrai panašu į atlaidus. Bet Šv. Stepono bažnyčioje to taip stipriai nesijautė, nes vieta nuošali, toliau nuo senamiesčio, ją aplankė tik ryžtingiausi ir smalsiausi „Kultūros nakties“ žiūrovai. Nuo 22 val., kai pradėjo temti ir ėmė vis geriau girdėtis Vilniaus katedros grigališkojo giedojimo giesmininkų atliekamos tremties ir ilgesio psalmės, jaučiausi kaip atlaidų procesijoje, kai pamaldieji eina aplink šventovę giedodami, o kažkur šalia sklinda kermošiaus šurmulys ir plepa susitikę giminės.
Ačiū už išsakytas mintis, nekantriai lauksiu naujų kūrinių ir galbūt naujų apleistų šventovių.