7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Netikėta dėlionės dalelė

Paroda „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Paulina Blažytė
Nr. 25 (1219), 2017-06-23
Fotografija
Vitas Luckus, iš serijos „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 m.
Vitas Luckus, iš serijos „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 m.

Vitą Luckų šiandien galime laikyti kone Lietuvos kultūros fenomenu (bent jau tarp meno mylėtojų), pasižymėjusiu ir vizionieriškumu kūrybiniuose ieškojimuose, ir kontroversišku įvaizdžiu kasdieniame gyvenime. Tačiau šįkart nenorėčiau leistis į postringavimus apie Luckaus asmenybę, apipintą legendomis – tam dedikuotas 2014 m. sukurtas, Giedrės Žickytės režisuotas filmas „Meistras ir Tatjana“, autorių priskiriamas dokumentikos žanrui. Labiau norėtųsi susitelkti į menininko narpliotas sudėtingas, neretai nepatogias temas, kurių vaizdine išraiška tapo konceptualioji fotografija.

 

Tačiau V. Luckaus, kaip ir daugelio jo kartos fotografų, kūrybinis kelias pažymėtas socialinio reportažo apraiškomis, pastebimomis ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje gegužės 18 d. atidarytoje parodoje „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“. Eksponatai, pasiskolinti iš Edmondo Kelmicko rinkinio, veikia kaip tame pačiame muziejuje vykstančios parodos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ tęsinys. Tai išgirdus iš pradžių apima nuostaba – negi Luckaus kūryba gali būti paprasčiausias kito menininko darbų papildymas?

 

Nuostaba neapleidžia ir apsilankius parodų salėje, kurioje eksponuojamos fotografijos. Pirma mintis, šaunanti į galvą – eklektika. Ironiškai galbūt dar galima būtų pavadinti menų sinteze; toje pačioje erdvėje aptinkami muzika ir šokiai (darbuotoja apgailestaudama aiškina, jog šiuo metu čia vyksta vaikų stovykla), scenografijos fragmentai (prie galinės sienos kabanti Liudo Truikio  darbo „Sugrįžimas po pergalės“ tekstilinė versija) ir, žinoma, fotografija (tokioje aplinkoje dalį savo paveikumo neabejotinai prarandanti).

 

Negelbsti ir tai, jog nei apie parodos esmę, nei apie patį autorių nėra praktiškai jokios informacijos – vienintelis objektas, padedantis suprasti, kur atsidūrei, yra plakatas iš Modrio Tenisono dviejų dalių „Pantomimos“ spektaklio, rodyto LTSR valstybiniame jaunimo teatre. Kolaboracijos su šio režisieriaus trupe vaisius ir matome parodoje. Etikečių prie fotografijų taip pat nėra – gal tai neturėtų jaudinti, nes, kaip teigia internetinė muziejaus svetainė, akimirkos įamžintos prieš penkiasdešimt metų (t. y. 1967-aisiais), tačiau neegzistuojant nei parodos aprašymui, nei etiketėms, vaizduojami asmenys, vieta lieka neaiškūs. Panašų principą pastebėjau ir trumpam užsukusi į Giedriui Mackevičiui skirtą parodą, kai žvelgdama į objektyvo užfiksuotas jo gyvenimo akimirkas niekur neradau fotografijų autorių ar datų. Bet kokiu atveju, į pastarąją ekspoziciją įdėta kur kas daugiau darbo ir pastangų, o „Pantomima“ atrodo taip, lyg būtų paruošta kiek skubotai ir netgi atsainiai.

 

Tačiau nepaisant įvairaus pobūdžio neaiškumų, Luckus vis tiek sugeba bent trumpam įtraukti į unikalų savo ir mimų trupės pasaulį. Nedidelio formato nespalvoti atspaudai išnyra iš šviesios parodos erdvės ir sąmonėje formuoja įsivaizdavimą apie tuometinę teatralų kasdienybę – pasiruošimą spektakliams ir poilsio akimirkas. Vitas Luckus čia atsiskleidžia kaip net kelių žanrų atstovas – fotoreportažo, portreto, o vienoje iš fotografijų menininkas apskritai labai romantiškas ir svajingas. Kūrinio pirmame plane atsiduria rugiagėlė, tolėliau esantys aktoriai pasilieka antrame plane kaip išsiliejęs, blyškus fonas; tokio pobūdžio lyriniai nukrypimai atrodo neįprasti menininko kūrybos kontekste, tačiau dėl to tik tampa dar labiau intriguojantys. Portretų tėra vos keletas, tačiau juose efektingai išryškėja fotografo talentas užčiuopti akimirkos emociją. Visgi dominuoja reportažas, daugiausia sudarytas iš minimalių komponentų – vaizduose, įamžinančiuose mimus besiruošiant spektakliui, tematyti elastingų kūnų variacijos tuščioje scenoje, o štai kadruose, fiksuojančiuose neformalią aplinką, atmosfera laisvesnė, aktoriai labiau atsipalaidavę, pats V. Luckus irgi ne taip santūriai traktuoja vaizdą.

 

Kaip teigia parodos autoriai, „Pantomimoje“ eksponuojamos „nematytos V. Luckaus fotografijos“ ir išties galima pamatyti iki šiol netyrinėtų darbų. Menininkas pantomimos aktoriams skyrė ištisus ciklus „Mimai“ (1967–1971), „Pantomima“ (1983) – kai kurias serijose esančias fotografijas galime laikyti objektais, bent iš dalies nušviečiančiais Luckaus kūrybą, atskleidžiančiais jos dinamiškumą ir kažkur anapus slypinčias prasmes. Vargu ar Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje eksponuojami darbai patenka į tą kategoriją – abejoju, kad mažiau su konceptualiosios fotografijos Lietuvoje pradininko kūryba susipažinusiems arba apskritai apie ją nieko nežinantiesiems paroda padeda suvokti menininko talentą ir jo unikalų požiūrį į fotografiją. Tikrai nelinkėčiau, jog pirmąja pažintimi su vienu geriausių Lietuvos fotografų taptų būtent ši ekspozicija. „Pantomima“ labiau skirta V. Luckaus darbų mėgėjams, norintiems pamatyti iki šiol užribyje buvusius darbus. Vertėtų nepamiršti, jog muziejus ir nėra orientuotas į visuomenės supažindinimą su menine fotografija, tačiau dėmesingumas eksponuojamiems objektams nepakenktų. Šiaip ar taip, norėčiau pagirti muziejų už bandymus ir suteiktą galimybę geriau suprasti platų Vito Luckaus kūrybos spektrą.

 

Paroda veikia iki birželio 23 d.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilniaus g. 41, Vilnius)

Dirba antradieniais 11–18 val., trečiadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–16 val.

Vitas Luckus, iš serijos „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 m.
Vitas Luckus, iš serijos „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 m.