7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Simfoninė klasika

Vilniaus festivalyje – Vakarų Vokietijos radijo orkestras

Rita Nomicaitė
Nr. 25 (1219), 2017-06-23
Muzika
Gautier Capuçonas, Jukka-Pekka Saraste ir Westdeutscher Rundfunk simfoninis orkestras. „WDR Sinfonie orchester“ nuotr.
Gautier Capuçonas, Jukka-Pekka Saraste ir Westdeutscher Rundfunk simfoninis orkestras. „WDR Sinfonie orchester“ nuotr.

Birželį gastroliuodamas Baltijos šalyse, 14 d. Vilniuje pasirodė Westdeutscher Rundfunk (WDR) simfoninis orkestras. 1947 m. Kelne įkurtas orkestras grojo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Koncertams teatras scenoje įrengė akustinę kriauklę, taigi publiką garso jėga pasiekė, nors sėdintiems paskutinėse parterio eilėse norėjosi dar stipresnio skambesio.

 

Būta visapusiškai klasikinio vakaro. Pirmiausia – programa: Ludwigo van Beethoveno uvertiūra „Egmontas“, op. 84, Antoníno Dvořáko Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 2 h-moll, op. 104, ir Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 3 F-dur, op. 90. Girdėjome interpretacijas, išaugusias Centrinės Europos tradicijose, garantuojančiose šias estetines kryptis ir jų prabangų stabilumą; pagarbą atliekamai muzikai, profesionalumui bei simfonizmui, kai orkestro audinys yra tvirtas, tad be baimės, jog sutrūkinės, laisvai teka, visiems garsams nuosekliai jungiantis tarpusavyje ir per laiko nuotolį formuojant mintį.

 

Visa tai skatino su didesniu malonumu klausytis individualiai konkrečių menininkų traktuojamų minėtų tendencijų. Koncerte nepatyrėme kraštutinių kontrastų, ugningo dramatizmo, nuožmaus ar sentimentalaus didingumo, ką galima justi kitų dirigentų interpretacijose. Šį vakarą dominavo skaidri, pusę pasaulio apglėbusi lyrika, tačiau tikrai ne paprastutė ir jauki, o mąsli. Tokią nuostatą įžiebė dirigentas Jukka-Pekka Saraste. Ne vieną skirtingų šalių garbingą premiją ir kitokių apdovanojimų už indėlį į muzikos kultūrą pelnęs J.-P. Saraste bendradarbiauja su garsiausiais ir didžiausiais pasaulio orkestrais, tarp kurių – Vienos, Londono, Amsterdamo, Leipcigo, JAV, Kanados didmiesčių karališkieji, filharmonijų orkestrai. Išskirtinė J.-P. Sarasteֹ’s veikla puoselėjant Suomijos muzikinį gyvenimą. WDR simfoninio vyriausiuoju dirigentu J.-P. Saraste tapo 2010 m., kontraktas pratęstas iki 2018–2019 m. sezono. 

 

Vilniuje „Egmonto“ uvertiūra nuskambėjo standartiškai. Motyvų atskyrimas, kiekvieno akcentavimas be sraunesnės tėkmės, be didesnio dinaminio polėkio stilių padoriai atitiko, o savotiškai grubesnis muzikos „skaldymas“ perteikė ir jos siužetą – kardų pjūvius laisvės kovoje, didvyrio mirtį ir jos triumfą, šįkart, tiesa, labiau priminusį linksmą puotą. Lyginant, pavyzdžiui, su Paryžiaus orkestro, diriguojamo Paavo Järvio (įraše girdėtu) atlikimu, traktuotas Dvořáko Koncertas violončelei. Abu kartus solavo Gautier Capuçonas. Tai  prancūzų violončelininkas, Paryžiaus ir Vienos aukštųjų muzikos mokyklų auklėtinis, jautriai persiėmęs muzikavimo su geriausiais pasaulio dirigentais ir orkestrais patirtimis. Antai šį Koncertą su P. Järviu atlieka „atvira širdimi“, kartu su orkestru neslėpdami Naujojo pasaulio (kūrinys parašytas Niujorke) didingo gaudesio ir suderindami jį su slavišku, kartais net romų, muzikos koloritu. Mūsų svečiai veikalą pateikė be ekspresyvių perspaudimų, filosofiškiau – lyg prisimindami austriško stiliaus Bohemijos obertonus. G. Capuçonas ansambliavo prisitaikydamas prie bendros – santūresnės – tendencijos. Kaip ir prie absoliučiai kitokios Josepho Haydno muzikos kalbėsenos – interneto platybėse aptikti įrašai atskleidžia nuostabų šio violončelininko sugebėjimą „persikūnyti“ grojimo būdais.

 

J. Brahmso Trečioji simfonija dirigento meninės asmenybės dėka sruvo originaliai lyriškai. Buvo labai gražu ir gera! Gąsdinantį griausmą, kartais girdimą kitose interpretacijose, pakeitė energingas smagumas, orkestras išnaudojo net mažiausią galimybę dainuoti – visoje simfonijoje, o Andante dalies melodija tarsi sklido miškingais kalnais ir gėlėtais kloniais kartu juos apmąstydama. Lyg vokalinė baladė sūkuriuodama nutekėjo Poco allegretto dalis, išaugusi į rimtą konfliktą finale ir nušvitusią ramybę, kuri tylutėliai persmelkė simfonijai pabaigti sugrįžusią pirmąją temą.

 

Nenustebino efektingų kūrinių pasirinkimas bisui. Violončelininkas, keliems orkestrantams pritariant, „padainavo“ pjesę, skirtą atskleisti violončelės tembro grožį (kolegos išsiaiškino tai buvus Pablo Casalso opusą), orkestras grieždamas sodriu lyg vynas tonu įsidūko per tipišką gastrolėms J. Brahmso Vengrų šokį Nr. 1 g-moll, – tiesa, šis ir 5-asis šokiai yra beveik tapę neoficialiais vokiečių orkestrų himnais.

 

Džiugino koncerte aidėjęs gyvasis klasikos etalonas, nuskaidrintas tūkstančio ežerų krašto (taip apibūdinama Suomija) lyrikos.

Gautier Capuçonas, Jukka-Pekka Saraste ir Westdeutscher Rundfunk simfoninis orkestras. „WDR Sinfonie orchester“ nuotr.
Gautier Capuçonas, Jukka-Pekka Saraste ir Westdeutscher Rundfunk simfoninis orkestras. „WDR Sinfonie orchester“ nuotr.