Naujakurystės radiniai

Šįkart galerijos pavadinimas, regis, susikalba su tuo, kas joje rodoma. Arūno Kulikausko fotografijose – gyvenimo „trivium“, užfiksuota pačia „trivialiausia“ priemone – mobiliuoju telefonu. Beveik penkeri metai kasdienybės kaimo trobelėje, Samantonyse. Ten gi nieko ypatingo – gėlės ant palangės, namie keptos duonos riekės ant stalo, piešiantis vaikas, žąsys ir avys, ūkio darbai pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą ir vėl pavasarį. Ir vis dėlto daiktavardis trivium veda mintį kitur – tai juk trijų kelių sankryža (tri + via) ir trys „žemesnieji“ liberalieji menai: gramatika, logika, retorika. Žemesnieji, nes sudaro mąstymo ir kalbėjimo pagrindą – kaip ir Kulikausko fotografuojamos gyvenimo nuotrupos yra dirva, iš kurios viskas išauga. Aišku, norint įdomiai vaizdais pasakoti apie tokius nežymius įvykius kaip mamos, dviejų vaikų ir šuns sėdėjimas ant žolės 2013 m. birželio 21 dieną, reikia tam tikros pagavos, kuri išauga iš ypatingų patirčių komposto.

Šių rupių akimirkų priešistorės kadrai nusidriektų į 9-ojo dešimtmečio pradžią, kai baigęs dizaino studijas LTSR valstybiniame dailės institute ir grįžęs į Kauną, Kulikauskas susipažino su Gintautu Stulgaičiu. Pastarojo fotolaboratorijoje – Zoologijos sode, netoli tigrų narvų, – pradėjo veikti klubas „Plėšrieji“, prie kurio vėliau prisijungė Gintaras Jaronis, Saulius Paukštys, Giedrius Liagas, Visvaldas Dragūnas ir Robertas Kanys. Nespalvotus vaizdus, turbūt įkvėpti Vilniaus alchemiko Alfonso Budvyčio, jie mirkė neskaniai ryškiose spalvose, perdirbinėjo rastas nuotraukas ir pačią tikrovę. Fotografuojant geležinkelius ar elgetas prisikabindavo milicija ir apšviesdavo juosteles. „Dar paminėsiu, – sako Kulikauskas, – kad buvau razbaininkas-pijokas-anarchistas (vis įsiveliantis į visokius „reikalus“), gerokas idealistas ir dar visoks kitoks -istas (vis už teisybę), nakvojantis kartais visai ne ten, kur normalūs žmonės miega, kartais su mėlynėm po akim, kartais su sulaužytais krumpliais. Tuo metu ir formavosi mano gyvenimo filosofija bei fotografavimo „taškas“.“ (Arūnas Kulikauskas, Kūryba ir... visiška tyla, Kauno avangardinė fotografija: paskutinis sovietmečio dešimtmetis, sud. M. Matulytė, I. Mazūraitė-Novickienė, Kauno fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, Lietuvos dailės muziejus, 2011, p. 24.)

Vos tik Lietuva tapo nepriklausoma, „razbaininkas“ ištrūko į laisvę, kurios daugiausia buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tiek apie jį ir tegirdėjome – tik užuominas, kad bendrauja su Jonu Meku, rodo savo darbus garsiajame Niujorko vizualiųjų menų centre „Anthology Film Archives“. Kai atsiradau feisbuke, pamačiau ten nuolat vykstančią Kulikausko parodą – tokio paties formato, kaip dabar galerijoje „Trivium“. Amerikietiška buitis atrodė egzotiška, didmiestis gaudė net ant pusryčių stalo. Bet 2012 m. Arūnas visus nustebino grįždamas į Lietuvą ir įsikurdamas ne „centre“, o kaime, toli nuo magistralių ir sankryžų. Jo žvilgsnis iš dangoraižių nusileido ant žemės ir ėmė gaudyti čia visur gaudžiančią egzotiką – nepakartojamo buvimo šiandien, šalia tikrų daiktų, ne ekranuose.

Tas nuostabos akimirkas parodoje sieja naujakurystės tema. Autoriaus žvilgsnis ir šiltas, ir autoironiškas. Nes juk civilizacijos kūrimas „tuščiose“ žemėse vesternuose pristatomas kaip herojiška kova su nedraugiška gamta ir „laukiniais“ priešais. O Kulikausko fotografijose gamta – tikra draugė, duoda sultingų česnakų ir kaliaropių, kurios „mažos ir saldžios kaip lazdynų riešutai“, naktimis kiemą apšviečia obels žiedų ar vaisių žvaigždynas. Ir „priešų“ beveik nėra – jie išvažiavę į norvegijas, anglijas ir amerikas pildyti jų aruodų. Iš ten jau grįžęs naujakurys-menininkas visų paliktoje žemėje tiktai atkuria čia šimtmečius buvusią kultūrą – nuo pamatų.

Po nuotraukomis ranka surašytos datos ir kartais – trumpi komentarai. „Pirmas rytas naujoje vietoje“ 2012 m. liepos 6 d. – galbūt tą dieną buvo nufotografuota daugiau, bet mums leista pamatyti tiktai iš patalų iškištą koją (kieno?), tokią laimingą, taip tingiai ir valiūkiškai užriestais pirštais, tokią besimėgaujančią minkšta būtimi prieš būsimus darbus. Paskui – sekmadienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis – ne iš eilės, bet svarbu žinoti, kurią savaitės dieną apsikabinai vaiką ar meditavai elektros lizdą – o gal už laidų užkištą Marijos Teresės nuotrauką. „Pirmas sūris“ ir „Pirmas medus“ net nespalvoti atrodo baisiai skanūs, burnoje renkasi seilės, pasiilgusios tokio salsvo sūrumo, tokio lėtai tįstančio skaidrumo. Vaikų pastatyti sniego seniai – išdidus vyriškis ir nusiminusi moteriškė – atrodo kaip sutuoktinių pora, kurios gyvenimui nupasakoti prireiktų romano, o breigeliško „Ikaro“ nardymo ežere tiesiog skausmingai pavydžiu.

Parodoje glūdi dar vienas „reversas“ (kaip Kulikausko naujakurystę anotacijoje pavadino Aistė Kisarauskaitė) – Balio Buračo kelionių per Lietuvą, stengiantis išsaugoti nykstančią liaudies kultūrą – bent jos vaizdą. Šalia meno dirbinių, rakandų ir ritualų Buračas įamžino ir tuomet gyvenusių žmonių kasdienybę, pavyzdžiui, kaip „Mergelė burnelę prausia“ (1922) – vanduo dviem čiurkšlėm bėga į dubenį, šalia iš lėkštutės laka katė, pro langą čia patekusi saulė jautriai piešia kūnų kontūrus, apgaubia juos palaima. Tą ypatingą, tik kaimo trobelėse randamą švytėjimą matau ir Kulikausko fotografijose – jo dėka pusryčių lėkštę laižančio vaiko riestas liežuvis tampa kažkuo daugiau, o jo nulipdyti dinozaurai (?) atgyja ir ruošiasi puotai – tuoj suris plastilinines daržoves. Ir netgi vasario 14-ąją iš lašinukų išdėliota širdis yra tarsi baltų akmenukų iš „Lietuvaitės gėlių darželio“ (1929) reinkarnacija, bet jau persmelkta XXI amžiaus pabaigos žinojimo, kad visi taurumai yra saviapgaulė. Tai primena lauko tualetas su užrašu „Seimas“ – o pasakymas „Einu į Seimą“ tampa kasdieniu performatyviu politikos komentaru.

Taigi Buračo Lietuva neišnyko – nors daiktai ir pasikeitė, jos švytinčius archetipus išsaugojo fotografijos pasąmonė. Naujakurys-menininkas juos tarsi iškasa iš pačios žemės. O per „tą laiką“ sutvirtėja ūkis, paauga vaikai ir Uršulė pradeda skaityti – visai kaip tas vaikas ant slenksčio, 1933 m. nufotografuotas Buračo.

Paroda veikia iki birželio 24 d.

Galerija namuose „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius)
Norint apsilankyti, skambinti tel. 8693 58318