Išlaisvinančios žinios

Užgęsta žvaigždės... Perdega širdis...

Balys Sruoga

Pernai Rudolfas Buchbinderis šventė septyniasdešimtąjį gimtadienį, o Zubinas Mehta „suapvalino“ savo aštuoniasdešimtuką. Neeilinį vakarą buvo įrašyti abu Johanneso Brahmso fortepijono koncertai, o bemat išleistų kompaktinių plokštelių komentare rašoma, jog abiejų didmeisterių – pianisto ir dirigento – klausytojas patiria išskirtinį nuotykį (interpretacija esanti nutrūktgalviškai jaunatviška), prie kurio džiugiai prisijungia ir puikusis Vienos filharmonijos simfoninis orkestras.

R. Buchbinderio, išgarsinto ir vis tebegarsinamo Austrijos pianistų reprezentanto, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje klausėmės birželio 15 dieną Vilniaus festivalyje. Belaukdamas koncerto internetu pasiklausiau įrašų, pasiskaičiau tekstų. Galintiems kokybiškai pasiklausyti youtube, labai rekomenduoju Richardo Strausso Burleską fortepijonui ir orkestrui d-moll. Pacituosiu kelias pokalbių su R. Buchbinderiu ištraukas.

„Esu laimingas, kad užaugau mieste, kur muzika į žmogų patenka tarsi oras – alsuojant. Vienoje operos rūmus po karo atstatė pirmiausia, o skandalas operoje čia būna svarbesnis už ekonominę krizę. Aštuonioliktuoju ir devynioliktuoju šimtmečiais į Vieną patraukė daugybė muzikų. Kodėl? Dėl jos daugiakultūriškumo! Tai ji miestą padaro didį. (...) Brahmsui čigonų arba čekų muzika buvo neišsakomai svarbi. Aš apgailestauju, kad Robertas Schumannas, jautęs Vienos trauką, į ją taip ir neatvyko. Mąstau – kaip šis kompozitorius būtų kūręs gyvendamas Vienoje, veikiamas jos daugiakultūriškumo.“

„Nėra žmogaus, kuris man įrodytų, kad įmanoma sutelkus dėmesį kasdien po šešias valandas skambinti. Namie dirbu taip, lyg koncertuočiau salėje, o tai išsekina po pusvalandžio. Dėmesį aš maksimaliai koncentruoju, ir dėl šito – juk nesu jaunuolis – mano technika dar vis tobulėja. Abu Brahmso koncertai šiandien man yra lengvesni negu buvo prieš dešimt arba penkiolika metų.“

„Beethovenas man yra „centrinis punktas“. Ruošdamas jo sonatų ciklus, ištisai sėdžiu prie fortepijono, aplink – atverstos įvairios sonatų redakcijos (turiu jų 39), padedančios nuolat aptikti ką nors nauja. Peterburge įsigijau Aleksandro Goldenveizerio (Kabalevskio mokytojo, Neuhauso konkurento) parengtą leidinį. Tai juk vienintelė iš tiesų rusiška redakcija, nes visa kita – nelegalūs plagiatai.“

„Juo labiau aš pažįstu tekstus ir Beethoveno asmenį, juo darausi laisvesnis. Pastebėjau, kad žinios išlaisvina ir kad be jų pasijusti laisvas nesugebėčiau. Joachimas Kaiseris sako: „Dabar jau esi toks laisvas, kad turi Beethoveno sonatas dar kartą įrašyti.“ Per daug pasakyta, nes dešimt su puse valandos scenoje gyvai įrašinėti jau... “.

O kaip šį pianistą veikia kelionės pašėlusiai intensyviai koncertuojant? Šių metų Vilniaus festivaliui skirtame leidinėlyje rašoma: „2017 m. sausis – birželis: Lilis, Lincas, Bazelis, Maskva, Viena, Niujorkas, Neapolis, Šanchajus, Londonas, Lisabona, Roma, Praha, Filadelfija, Pitsburgas, Sankt Peterburgas, Štutgartas, Barselona, Alikantė, Hanoveris, Kelnas, Berlynas, Breša, Bergamas, Miunchenas, Viena, Baden Badenas; o tarp Vienos ir Baden Badeno įsiterpia Vilnius ir Vilniaus festivalis.“

Taigi – įsiterpia... Ir štai su tokia programa: Johanno Sebastiano Bacho „Angliškoji siuita“ Nr. 3 g-moll, Ludwigo van Beethoveno Sonata Nr. 23 f-moll, op. 57 („Appassionata“), Franzo Schuberto Sonata B-dur, D. 960

„Wer den Dichter will verstehen...“ („Kas suprast poetą nori...“). Ačiū, suprantam sparnuotu Goetheֹ’s posakiu tapusią būtinybę pabuvoti poeto šalyje tam, kuris panūdo jį geriau suprasti. Kitaip tariant – pažinti vidinį kūrėjo pasaulį, o juk nesiginčysim, kad ši nuostata tinka ir interpretatorių menui. Tik nežinau, ar į Vilnių užklydusiam vieniečiui pasirodėme verti patirti kažką daugiau, negu atveria lyg pažintinė iliustracija ganėtinai bėgliais pirštais perteiktas „Angliškosios siuitos“ tekstas. Kažkaip ankštoka, o juk pirmoje koncerto dalyje turėjo išsitekti ir vakaro krikštamote tapusi „Appassionata pagal Rudolfą Buchbinderį“ (šitaip, laikantis keistoko naujo papročio, pavadintas pianisto rečitalis). Oriai ar kukliai čia pasakyta, suprask, kaip nori... Tik kuo užimti naivuolį, kuris, paklausęs Goethe’s patarimo, neprašytas atėjo į svečius pas garsenybę? Jam būtų galima parodyti trisdešimt devynias sonatų redakcijas (kiek popieriaus!), kurių esencijos jis koncerte paragavo. Arba – plėtoti mintį apie pianistą išlaisvinančias žinias – ja, „Wissen macht frei“ („...taip, žinojimas išlaisvina“). Kažkur jau girdėtų žodžių parafrazė? Ne, čia posakį kildinu iš paties pianisto samprotavimų. Užrašas virš vartų į rojaus sodus? Galbūt, nes juk ten aptinkame ir paskutinę Schuberto sonatą, kurią mintyse lyginu su Senajame Testamente minimu pranašo Mozės potyriu: „Ieškodamas žolės savo avims, Mozė atkeliavo iki Horebo kalno. Čia jis pamatė liepsnojantį krūmą, kuris degė, tačiau nesudegė! (...) Jam priėjus iš krūmo pasigirdo balsas: „Neik artyn. Nusiauk savo sandalus, kadangi vieta, kurioje tu stovi, yra šventa“.

Rojaus soduose sunokę uždraustieji visažinystės vaisiai... Ten auga ir daugybė kitų medžių, bet kad juos aptiktum, tektų įžengti pro kitus vartus, o juos kažkas jau užrakino. Tad ir liko tik vartai su keistoku užrašu apie laisvę. Dar tas krūmas ir sandalus nusiauti paliepęs balsas, kuriam gal tokia atrodo paskutinioji Schuberto Sonata, liepsnojanti tyloje ir tuštumoje? Taip, ši deganti, bet nesudeganti. Sandalų nenusiavęs, atlikėjas stropiai paskambino to kūrinio natas, visur ir viską išmaniai niuansavo, bet rezultatas priminė popierinį Sonatos maketą.

Nenusiauti sandalai pravertė programą papildant to paties Schuberto Impromptu Es-dur ir vienietiškai valsuojančiu kūriniu, kurio autoriaus pavardę paskandino į sėdimą padėtį grįžtančios publikos sukelta triukšmo banga. Taigi – aplodismentai stovint. Jie dabar pas mus užbaigia kiekvieną koncertą ir spektaklį, tad pagarbos išskirtiniam įvykiui šis kadaise itin retas gestas išreikšti nebepajėgia. Manau, jog girdėjome paties solisto sukomponuotą, šauniai žėrinčią fantaziją „Šikšnosparnio“ ir jam giminingomis temomis. Pagalvojau apie Vienos arealui kadaise priklausiusį Karlsbadą, po kurio kolonadomis vaikštinėjant iš tam skirtų indelių gurkšnojami ne tik pirštų, bet ir „pilkųjų ląstelių“ bei dar kitokias galias gaivinantys mineralai. Besiilsinčiam virtuozui laiko ten, ačiū Dievui, nebematuotų nesibaigianti lėktuvo–koncertų salės–viešbučio triada, tad gal kas antrą ar trečią popietę Habsburgų laikus menančiame salone rinktinei publikai pajaunėjęs Rudolfas Buchbinderis skambintų virtuoziškąją fantaziją, o gal ir dar, ir dar kažką...